Aktorė Inga Maškarina: „Manyje jau gyvena stiprus madam Rubinštein charakteris“

„Ji buvo kosmetikos verslo imperatorienė, atrado daugybę šiandien tokių madingų naujovių, kaip grožio dieta, SPA salonai, veido kremas įvairių tipų odai, kvepalai, aksesuarai ir t.t. Daug skaičiau apie pagrindinę pjesės veikėją Heleną Rubinštein ir jos kosmetikos salonus – tai buvo daugiaaukščiai pastatai, kurie mums ir nesisapnavo. O vaikystėje ji patyrė daug vargo, alkio, neteisybės, bet vėliau buvo labai užgrūdinta ir stipri, žinanti pinigo vertę“, – apie australų dramaturgą Johną Misto įkvėpusią legendinę madam Rubinštein sako viena iš ryškiausių LRDT aktorių Inga Maškarina.

Režisieriaus Raimundo Banionio pirmą kartą LRDT statomas spektaklis „Madam Rubinštein“ į premjerą žiūrovus pakvies lapkričio 30 ir gruodžio 1 d., o 2019 m. sausį – 18 ir 19 d. Prieš repeticijas Didžiojoje teatro scenoje pakalbinome pagrindinio vaidmens kūrėją Ingą Maškariną.

Gerbiama Inga, gal atskleistumėte, kokia bus Jūsų kuriama Helena Rubinštein ir kaip gimsta jos personažas?

Šis vaidmuo, tikiuosi, man bus naujas kūrybinis laiptelis. Helenos Rubinštein personažas pjesėje ir spektaklyje yra apibendrintas, nes pjesė ne biografinė. Šis charakteris švyti daugybe psichologinių briaunų ir suteikia aktoriui neribotų kūrybinių galimybių. Prieš imdamasi šio vaidmens perskaičiau prisiminimus apie Heleną Rubinštein, kuriais dalijasi dvi jos padėjėjos–sekretorės bei asistentas ir geriausias Helenos draugas senatvėje – airis Patrikas. Kurdama vaidmenį, ieškojau daugiau informacijos, rėmiausi įvairiais patikimais šaltiniais. Helena Rubinštein iš esmės buvo šeimos žmogus, daug kam yra padėjusi, Antrojo pasaulinio karo metais iš Krokuvos geto išgelbėjo daug savo tautiečių ir vėliau juos rėmė, rūpinosi jų išsilavinimu.

Madam Rubinštein vaizdas jau pradeda manyje gyventi, bandysiu įvairialypį jos personažą perteikti, kaip pati suprantu. Man šis personažas labai įdomus, jame tiek spalvų, toks daugiabriaunis charakteris, o koks subtilus humoras! Čia aktoriui svarbu neperlenkti, būtina išlaikyti tam tikras ribas.

Pjesėje daug kalbama apie kosmetikos reikšmę ir jos pramonės suklestėjimą. Kosmetika ir grimas yra svarbi Jūsų aktorinio gyvenimo dalis. Turbūt esate pagalvojusi apie kosmetikos reikšmę kiekvienos moters gyvenime? Ar pritariate savo personažo idėjai, kad kosmetika išlaisvino moteris, suteikė joms daugiau pasitikėjimo savimi, nors tam ir prieštaravo feministės?

Gyvenime aš beveik nenaudoju kosmetikos ir nesidažau, man viso to pakanka teatre, o už jo sienų norisi pailsėti nuo šukuosenų ir grimo. Be abejo, kiekvienai moteriai būtina pasirūpinti savo oda, bent minimaliai. O už savo išvaizdą ir kad galiu apsieiti be dažų esu dėkinga prigimčiai, savo tėvams. Kai dėl moters išlaisvinimo, tai palyginus su laikais, kai moterims nebuvo galima dažytis, dėvėti kelnes, rūkyti ir dar daugelio dalykų daryti, tai žinoma, kad dabar mes daug laisvesnės. Kita vertus, mes, moterys, savyje juk matome tik trūkumus, labai retai moteris savimi žavisi ir vaikšto pakelta galva. Taigi ji pasidažo ir paslepia savo „trūkumėlius“, kuriuos aš vadinu privalumais ir kuriuos reikia paryškinti bei pateikti taip, kad kiti žavėtųsi... Žinoma, reiktų mokėti tai daryti. Nė viena grožio injekcija ar grožio chirurgija tavęs neatjaunins, jei viduje nesutarsi pati su savimi ir tavo akys bus liūdnos. Madam Rubinštein pjesėje sako: „Mano svarbiausias produktas – pasitikėjimas savimi! Prieš gražią ir drąsią moterį atsiveria visos durys.“

Su kokiais sunkumais susiduriate repeticijose, dėl ko tenka pasiginčyti su režisieriumi?

Didžiausias iššūkis – milžiniški darbo tempai, nes laiko repeticijoms nebeliko. O režisieriui aš labai dėkinga, nes jis būtent manyje pamatė tas charakterio spalvas, kylančias galbūt iš mano prigimties, ir matė, kad aš galėsiu šį vaidmenį sukurti. Man labai svarbu, kai režisierius manimi pasitiki – tuomet man nekliudo jokios aplinkybės nei sunkumai. Raimundas Banionis – puikus menininkas ir žmogus: taktiškas, inteligentiškas, didelės vidinės kultūros. Mes repeticijose dėl nieko nesiginčijame, tik diskutuojame, tariamės, siūlome.

Jūs scenoje vaidinsite trise – su Aleksandra Metalnikova ir Valentinu Krulikovskiu.

Jie abu – mano bendrakursiai, mes visi Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniai, pusę gyvenimo kartu praleidome, taigi suprantam vienas kitą iš žvilgsnio. Man taip retai tenka dirbti kartu su savo kurso draugais, o aš juos taip myliu... Jie nuostabūs aktoriai ir scenoje beprotiškai jautrūs, todėl tikiuosi, kad scenoje mūsų trio paliks įspūdį žiūrovams.

Režisierius yra sakęs, kad madam Rubinštein kalbės su Odesos žydų akcentu.

Kadangi mano personažas apibendrintas (nes tai ne autobiografinė pjesė), tai atitinkamai ir Helenos tarmė bus apibendrinta. Bet tai nereiškia, kad akcentas bus bet koks. Ne, į tai aš labai rimtai žiūriu. Stengiuosi pamažu priprasti, bendraudama įdėmiai klausausi žydų kalbėsenos, intonacijos, melodikos, ir namuose jau kartais pakalbu šia maniera, kad ji apsigyventų manyje. Pasistengsiu, kad tai skambėtų natūraliai. Spektaklyje stengiuosi išgyventi savo vaidmenį, o ne suvaidinti, antraip jis nepalies žiūrovo sielos stygų.

Ko palinkėtumėte sau ir teatro publikai prieš „Madam Rubinštein“ premjerą?

Žiūrovams linkiu truputį pasidomėti, kokio kalibro žmogus buvo toji Helena Rubinštein (Helene Rubinstein), kad neateitų tik pasilinksminti. Žinoma, linkiu jiems gero spektaklio ir malonumo jį žiūrint, bet norėčiau, kad nuo pat pirmos minutės įsiklausytų į spektaklį, nes ten bus ir įdomios informacijos, be kurios tolesnė veiksmo eiga gali būti neaiški. Spektaklyje bus įvairių temų – tėvų ir vaikų santykiai, vyro ir moters ryšiai, karjeros moters požiūris į gyvenimą ir šeima... Bet palikime daugiau intrigos. Sau palinkėčiau po premjeros sulaukti daugiau atsiliepimų, kurie man padėtų toliau dirbti su šiuo personažu. Žiūrovai šia prasme aktoriams labai padeda, net kai salėje – mirtina tyla.