Aktorė Inga Norkutė: „Kai tau 49-eri, nebeturi laiko vaikščiojimams susikibus už rankučių“

Trumpa dosjė 

• GIMTADIENIS. Gegužės 3 d. 
• ZODIAKO ŽENKLAS. Jautis. Kartais būnu tas, kuris koridoje kovoja, kartais tas, kuris žemę aria – visokia, pagal aplinkybes. 
• KLAIDA, KURIOS NEKARTOTUMĖTE. Nebedalyvaučiau tokiuose TV projektuose, kaip „Žvaigždžių duetai“. Neičiau antrą kartą ir į šokių šou, nors šokti patinka. Kam tiek pastangų, jei nemoki tobulai...
• ATRADIMAS. Atradau pačiai netikėtą savybę, kad galiu režisuoti, būti organizuota. Gyvenime taip nutiko, kad režisavau vaikiškus spektaklius.
• POMĖGIS. Susidomėjau tango teatru ir šokiais. O didžiausias pomėgis – nieko neveikti, nes tai yra prabanga.  
• RITUALAS. Išmokau būti viena, pasinerti į save, savotiškai pamedituoti, viską daryti be skubos, net jei reikėtų atsikelti valanda anksčiau. Tai teigiamai užveda visai dienai. 
• GERIAUSIAS KOMPANIONAS. 5 m. italų mastifas vardu Naitas, kelis kartus per dieną mane „išvedantis“ pasivaikščioti. Abu žinome, kad judėjimas – nuostabus dalykas. 
• SKANIAUSIAS MAISTAS. Viskas, kas gaminama gamtoje ant atviros ugnies. 
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Plauti grindis. 
• PATINKANTI SPALVA. Pastelinės, nors spintoje yra ir ryškių, pavyzdžiui, raudonos spalvų drabužių.
• MĖGSTAMIAUSIA NAMŲ VIETA. Minkšta sofutė, ant kurios susirangiusi galiu pasimėgauti puodeliu kavos su datulėmis.

Ar tiesa, kad 49-ąjį gimtadienį atšventėte filmavimo aikštelėje?

Mano gimtadienis buvo tą dieną, kai pradėjome filmuoti naują, 14-ąjį, serialo „Moterys meluoja geriau“ sezoną. Saugiai, visi kas savaitę testuojamės, nemažai jau yra koronavirusu prasirgę. Taigi dirbau filmavimo aikštelėje visą dieną. Nuo mielos komandos gavau gėlių. Buvo smagu. Kaip ir sulaukti palinkėjimų žmonių, iš kurių to visai nesitikėjau, net neįtariau, kad aš jiems rūpiu. Tradiciškai vieną žvakutę ant torto užpūčiau jau gimtadieniui praėjus, kai atvykau pas gerą draugę, ji padarė malonią staigmeną. Juk per karantiną taip visi pasiilgome bendravimo. 

Pandemija ir jums nutraukė vaidybinę veiklą, gyvenimas sustojo?.. 

Be abejo, pandemija sustabdė aktorių darbą, teatras užsidarė. Edukaciniai reikalai vyko minimaliai, su apribojimais. Buvo baisoka prarasti formą, taip pat ir pajamų šaltinį. Nors iš teatro gaudavome simbolinį atlyginimą, bet daugelis turi paskolų – gyvenimas juk nesustojo, tik darbai. Buvo baimės susidurti su tokiu išgyvenimo periodu.

Niekada nepamiršiu, kai mano pensininkas tėtis, kuriam su mama (amžiną jai atilsį) geresniais laikais siųsdavau vokelį su pinigais ir prierašu „Vaistukams“, padarė staigmeną. Vieną dieną jis klausia: „Tai ką?! Ištiko kultūrinė krizė?“ Atsakiau, kad nieko baisaus, išgyvensime. Bet vieną dieną gaunu iš jo vokelį su pinigais. Toks palaikymas, pajautimas, kad šeima – kaip kumštis, sugraudino iki ašarų. Ryšys yra didelė vertybė.

Tą akimirką pagalvojau, Dieve, kaip aš myliu savo šeimą. Kai paklausiau, iš kur senjoras turi pinigų, tėtis kaip visada pašmaikštavo: „Nu va, atsisėdu turgelyje su tavo nuotrauka (visi juk tavo veidą pažįsta) ir užrašu „Sušelpkite aktorius“, žmonės ir sumeta po centą kitą.“ Džiaugiuosi, kad paveldėjau iš jo tokį optimistinį požiūrį ir humoro jausmą. Genai...

Šiuo metu, kaip suprantu, kūrybinio darbo nestinga? 

Taip, Šiaulių dramos teatre pradėjome repetuoti spektaklį rudens sezonui, jį stato režisierius iš Vokietijos Nikolas Darnstadt. Dar anksčiau jis yra pastatęs „Mindaugą“. O dabar bus spektaklis pagal F.Kafką. Skaitymai vyksta ir nuotoliniu būdu. Nesinorėtų ilgiau užsisėdėti namuose.

Pamenu, po ilgos pertraukos dieną praleidusi repticijose arba filmavimo aikštelėje, vakare nejaučiau nei rankyčių, nei kojyčių – lengva iškristi iš ritmo. Dabar džiaugiuosi – gavau vaidmenų, atverčiau naują lapą. 

Kas padeda palaikyti fizinę formą? Puikiai atrodote. 

Nesu iš tų aistringųjų sportininkų, kurie ir butinėmis sąlygomis sugeba rąstą kieme pakilnoti (šypsosi). Esu iš tingiųjų. Man sportas ne prie širdies. Jei tai būtų šokis, kas kita. Kai teatre apmažės darbo, baigsis serialo filmavimai, norėčiau mokytis šokti tango. Susidomėjau Vilniaus tango teatru. Jau esu susipažinusi su žingsneliais. Nebūtinai su pora, galima vienai, nes pradžioje mokoma pajusti savo kūną, per šokį, judesius išreikšti emocijas. Nors man labai gražu, kai ateina poros.

Per šokių pamokas tarp partnerių vyksta tikras gyvenimas: būna ir pasipyksta, santykius pasiaiškina, o paskui taikosi ir apsikabinę šoka. Šokis jėga, išlaisvinanti nuo kompleksų, atgaivinanti kūną, – jis tarsi prikelia naujam gyvenimui ir suteikia stimulą. Kai kuriems tango padeda atrasti save. Man tai – atgaiva ir sielai, ir kūnui. Pradedi švytėti iš vidaus. Daug smagiau nei svarmenis kilnoti ir visą laiką žiūrėti veidrodyje, koks tavo užpakalis gražus ir standus ar kaip „papai“ pradeda judėti. Man svarbu moteriškumą išreikšti per jausmą, harmoniją.

Nemanote, kad daugelis moterų pamažu praranda moteriškumą?

Pastebiu, kad kai kurioms dzin, jog nagai apkramtyti, užpakalis nukaręs. Iš tos operos – nepatinka, nežiūrėk. Stinga vidinio moteriškumo, spinduliavimo. Bėda ta, kad stengiamės per negaliu kažkam kažką įrodyti, jog viską galime pačios. Paskui stebimės, iš kur tie pajuodę paakiai, raukšlės.

Moteriškumas yra mūsų savastis, esmė. Stengiuosi jį išsaugoti. Mokausi mylėti save tokią, kokia esu. Net žiūrėdama į save – rytinę „razinką“ – matydama miego raukšles, sugebu sau pasakyti, kokia tu graži. Ir nesvarbu, su makiažu ar be jo.

Tiesiog viskas prasideda nuo meilės sau, tai tarsi užaugina sparnus. Svarbu susirasti įkvepiančių pavyzdžių. Pavyzdžiui, aktorė Meryl Streep net be makiažo, blankiu veidu man visada imponuos kaip asmenybė, kerinti aktorės talentu. Tai – svarbiausia. Tiesa, neturiu vienos ikonos, kurios atvaizdą norėčiau pasikabinti ant sienos. Susirenki po detalę iš daugelio, iš jų išeitų puiki mozaika – tobulos moters portretas. Bet... kiekvienas tobulumą suvokiame savaip.

Kokias savybes norėtumėte pasiskolinti iš savo herojės Medos. Ar išties moterys meluoja geriau?

Visos mes turime tų špilkių, slaptų ketinimų, sumanymų ir kovos būdų. Nemažai savybių mielai pasiskolinčiau iš Medos. Ne kartą esu sakiusi, kad norėčiau turėti tokią draugę, kaip ji. Man pakeltų nuotaiką ir parodytų pavyzdį, kaip neprapulti sudėtingiausioje situacijoje, išlikti stipriai ir tikėti, kad po kiekvienos audros ateina pragiedrėjimas. Kažkaip išgyventi sunkų etapą nesiraunant plaukų nuo galvos, o ieškant išeičių. Pati nemėgstu ant peties kažkam išsiverkti – nesinori kitų apsunkinti. Tyliai išgyvenu ir tiesiog išlaukiu juodąjį periodą.

Koks sunkiausias periodas buvo jūsų gyvenime? Gal skyrybos?

Ne, tikrai ne. Skyrybos buvo palengvėjimas, nes kai padedi tašką, atsiverčia naujas lapas. O tu jį kaip savo gyvenimo scenarijaus autorė pildai toliau. Tai nereiškia, kad santuokoje jaučiausi užguita, niekas manęs nelaikė surištos (juokiasi).

Daug skausmingiau prarasti artimą žmogų. Mamos jau nebėra, jos labai trūksta visai šeimai. Ir tėtis vienas liko – liūdna jam, nes abu buvo humoristai, vienas kitam praskaidrindavo dieną. 

Visa kita gali susikurti, pasidaryti, pasiekti – tik norėk... Svarbu jaustis laimingam. Kartais būna nelengva. Nematantiems užkulisių aktoriaus duona atrodo lengva. Bet čia nesvarbu, ar tau skauda, ar negaluoji, nepasakysi, kad nutraukiam repeticiją ar filmavimą.

Pernai patyriau rankos traumą – tai su skaudama teko filmuotis ir šypsotis, atrodyti laimingai. Pamenu, vyko skyrybos, o teatre su vyru turėjome vaidinti meilužius. Ir nieko – vaidini įsimylėjėlius, nes turi būti toks profesionalus, kad sugebėtum atsiriboti nuo asmeninių problemų, emocijų. Aktorystę įvardyčiau kaip tarnystę.

Buvęs vyras dabar yra jūsų vadovas – dirbate viename teatre?..

Taip. Aurimas yra mano direktorius, darbdavys – Šiaulių teatro vadovas. Aš žinau, kaip jis gyvena, kad turi šeimą, dukrytę. Žmona irgi aktorė, dirba tame pačiame teatre. Taip ir gyvename.... Kaip viena didelė šeima (šypteli).

Žinoma, geriau būtų dirbti skirtinguose darbuose, bet aktoriai neturi tokios prabangos, kad trenkei durimis ir išėjai į kitą teatrą. Pasirinkimas labai ribotas – deja.

Viename interviu esate sakiusi, kad meilė – alchemija: niekada nežinai, kada trenks žaibas. Gal jis jau trenkė?..

Kol kas toks žmogus – tik vizijose. Tikiu, kad vyras, kurio neerzintų ne vietoje numestas dantų šepetėlis, yra, bet tiesiog su juo nesusitinki, gal prasilenki ar pabijai užkalbinti. Taip būna. Taigi mano širdis kol kas laisva. Geriau, kaip sakoma, jokio nei belekoks.

Kai tau 49-eri, galvoji, kad nebenorėtum tų ilgų preliudijų, vaikščiojimų susikabinus už rankučių, nes gaila laiko – neturiu jo tiek daug. Metai bėga. Norėtųsi, kad trenktų žaibas ir šalia atsirastų žmogus, su kuriuo galėtum dalytis gyvenimu. Kartais būna akimirkų, kai manau, jog prisijaukinau vienatvę. Nekyla jokių konfliktų, nesutarimų, ramu. O pasitarti galiu ir su protingu žmogumi – savimi (šypsosi). 

Kaip atsikratote įtampos, kas geriausiai atpalaiduoja?

Šopingas. Esu baisiai išlaidi: jei galiu sau leisti, tai ko nors nenusipirkusi vargiai išeinu iš parduotuvės. Pastaruoju metu tenka save riboti. Bet galiu užeiti į parduotuvę kaip į muziejų ir tiesiog pasidairyti, pasigrožėti gražiais daiktais; pasimėgauti naujų kvepalų aromatu ar pasimatuoti patikusią suknelę, nors žinau, kad nepirksiu. Ir man ne gėda, ką pardavėja pagalvos. Pastebėjau, kad su metais pasikeitė požiūris. Mes nuolat gyvename kažkokioje baimėje. Pavyzdžiui, baimė likti vienai, baimė mirti, baimė būti storai, baimė, ką žmonės pagalvos. Laimė, iš šių baimių jau išaugau. Taip lengviau gyventi. 

Esate kraštutinumų žmogus ar mieliau renkatės aukso viduriuką?

Nėra taip, kad gyvenu visai atleidusi vadeles. Kažkiek reikia prisižiūrėti – norisi dėl savęs. Bet iš nieko nedarau kulto, kad „taip, o ne kitaip“. Nereikia dėl kažko visiškai išprotėti, geriau viskas su saiku. Man patinka aukso viduriukas. Yra toks posakis, kad su metais žmonės tampa panašūs į kiaurą kibirą. Svarbu laiku užtaisyti tas skyles, kad rėčiu nevirstum.

Daugelis aktorių teigia, kad skaudžiausia, kai ateina laikas ir tave tiesiog nurašo...

Man labai patiko frazė, kur aktorius lyginamas su kalėdine eglute. Kai tu reikalingas, tave parsineša namo, papuošia, pasidžiaugia; kai atitarnauji šventes, susensti, nubyrėjus spygliams, tave išmeta į sąvartyną – juk kitais metais bus nauja graži eglė. Tokia ta aktorių dalia.

Atrodo, kad esu tokio amžiaus, kai spygliai dar nenubyrėję, bet žiūri, kad ir kaulai nebe tokie, ir sveikata ne tokia, kaip anksčiau. Nors išminties daugėja, kūnas dėvisi. Gali sportuoti iki nukritimo, papildus saujomis ryti, bet vis tiek viskas dėvisi – su tuo nepakovosi. Ir nereikia to bijoti. 

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.