Aktorė J.Budriūnaitė-Kamrazer – apie menišką šeimą, Margaritą ir norą grįžti į televiziją

Šiuo metu scenos žmonės, kaip ir visa šalis, išgyvena ne itin lengvus laikus. Kaip laikotės jūs?

Per pirmąjį karantiną tikrai nebuvo lengva, tas virusas tuo metu atrodė, kaip kažkoks sapnas, o repeticijos teatre su kaukėmis ir pastangos išlaikyti saugų atstumą – tikras iššūkis. Mes aktoriai esame įpratę prie tam tikro sąlyčio, mums jis yra būtinas, o dabar turime savo emocijas išreikšti per atstumą...

Visgi, nepaslaptis, kad aktoriui dirbant teatre išgyventi yra sunku, todėl dažnas veržiasi ir į televiziją, užsiima kita papildoma kūrybine veikla. Taigi, praėjus pirmajai bangai, vasara buvo gana veikli, pasinėriau į įvairias veiklas. Na, o dabar, situacija vėl kitokia, nors repeticijos ir vyksta, galiausiai spektakliai tiesiog nufilmuojami ir žiūrovams rodomi virtualiai. Keista yra repetuoti ir vėliau spektaklius rodyti tuščiai žiūrovų salei, tačiau kitaip teatras neišgyventų. Tai tikrai nėra patys lengviausi laikai scenos žmonėms, tačiau gyvuojame savo kūrybingumu ir gebėjimu improvizuoti.

Jau kurį laiką esate dažniau matoma teatre nei televizijoje. Tai įvyko natūraliai ar vis dėlto siekiate šimtu procentu atsiduoti tik teatro scenai?

Tikriausiai daugelis televizijos gerbėjų mane atsimena, kaip aktorę iš serialo „Moterys meluoja geriau“. Maždaug prieš 12 metų prodiuseris Rolandas Skaisgirys kreipėsi į mane, Ingą Norkutę, Editą Užaitę, Jurgitą Jurkutę ir paskyrė mums keturių geriausių draugių vaidmenis. Šiame seriale vaidinome septynis sezonus, vienintelė atamanė iki šiol liko Inga. Tiesa, po šio serialo dar suvaidinau „Juodosios našlės“, „Naisių vasara“ bei atlikau kelis kitus pavienius vaidmenis. Manau, kad po kurio laiko aš tiesiog išsisėmiau, todėl sakyčiau, kad nuo televizijos atsitraukiau natūraliai ir pasinėriau į teatrą.

Televizijoje vis dar sukasi pirmieji „Moterys meluoja geriau“ sezonai. Kartais stabtelite pasižiūrėti į tą jaunesnę Margaritą? Galbūt žavitės, o gal turite jai pastabų?

Pirmiausia, norėčiau pasakyti, kad žaviuosi Skaisgiriu, kuris yra tikras televizijos žaidėjas gerąją prasme, turėjo uoslę ir numatė tokį serialą, kuris gyvuoja taip ilgai. Vien jo sugalvotas pavadinimas „Moterys meluoja geriau“ tapo visiems tarsi poteriai. Labai džiaugiuosi, kad čia suvaidinau. Kartu su kitais, dar tuo metu nežinomais aktoriais, išlindome iš teatro ir turėjome galimybę susipažinti su tokiais artistais, kaip a.a. Gediminu Girdvainiu, Regimantu Adomaičiu, kuris vaidino mano tėvą, bei kitais. Tai buvo viena geriausių gyvenimo patirčių.

O atsakant į klausimą, žiūriu ne tik naujas serijas, bet ir stabteliu prie pirmųjų sezonų. Kartais žiūrėdama pastebiu tą patirties stoką, netinkamai ištransliuotą emociją ar mimiką, o kartais, atvirkščiai, pasidžiaugiu ir mintyse pagiriu už puikiai suvaidintą sceną. Būna, kad pastebiu ant stalo gulintį mano scenarijaus lapą, kurį taip ir pamiršau palikti už kadro (juokiasi). Smagu pasižiūrėti ir įvertinti stilių, visai kitokį grimą. Gera prisiminti tuos laikus!

Lietuvoje filmų ar serialų aktoriai yra labiau atpažįstami nei teatro. Kokių pokyčių patyrėte, kuomet pasitraukėte iš televizijos ir atsidavėte teatrui?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad tai netiesa. Ankščiau nuėjus pas gydytojus, parduotuvę ar į turgų, į mane kreipdavosi Margaritos vardu. Tai sukeldavo šypseną ir net nekildavo minčių prieštarauti, kad esu Jūratė. Kartais pašnibždomis gaudavau nuolaidų ar geriausių prekių. Na, o dabar, tokių akcijų jau niekas nebetaiko... (šypsosi)

Dar nepajutote noro vėl sugrįžti į žydruosius ekranus?

Neslėpsiu, jau pasiilgau televizinių vaidmenų. Manau, jei viskas bus gerai, greitu metu teks vienam ar kitam prodiuseriui priminti, kad aš dar gyva (šypsosi). Dažnai teatro aktoriai siekia išsigryninimo ir televiziją laiko tam tikru priešu, tačiau aš manau, kad yra reikalinga ta kaita ir kartais tikrai norisi su papudruota nosyte žiūrovui pamojuoti iš už anapus ekrano.

Neretai užstrigę teatruose, tarsi mažose miesto dėžutėse, aktoriai malasi ten ir pamiršta platesnius vandenis, o galiausiai apie juos sužino tik tada, kai miršta ir kažkas parašo in memoriam. Gal ir skamba neromantiškai, bet tokia yra tiesa, todėl tikrai nesipurtau televizijos ar kitų projektų ir nesu visiškai įsitvėrusi tik į teatro sceną.

Esate ne tik aktorė, mama, bet ir vaikų muzikos studijos „Nieko tokio“ vadovė. Ar su vyru vis dar vykdote šią veiklą?

Mano vyras Vadimas yra buvęs grupės „Vairas“ kompozitorius, tad studijoje būtent jis neša didžiausią naštą. Prieš 14 metų sugalvojęs savo žinias perduoti vaikams, jis įkūrė muzikos studiją, kurioje yra lavinimas judesys, suteikiamos scenos pagrindų bei improvizacijos žinios. Prisidėjau ir aš, vaikus mokydama scenos meno, kalbėjimo, aktorystės pagrindų. Tiesa, dėl karantino teko pristabdyti šią veiklą, tačiau, kai viskas aprims vėl į visą tai pasinersime.

O kaip sekasi derinti karjerą ir šeimyninį gyvenimą, kurį kuria du menininkai?

Būna visko, tačiau man pasisekė su vyru, kuris yra kantrus ir gali išlaukti, kol aš „išsigaruoju“. Labai gerai, kad tarpusavyje galime pasidalinti gimusiomis idėjomis, padiskutuoti, jei reikia pagirti, o kartais nuleisti iš padebesų ant žemės. Manau, kad mes vienas kitam tikrai netrukdome, tuo labiau, kad vyras linkęs į muziką, o aš į vaidybą. Atvirkščiai, kartu galime sukurti kažką gražaus ir šeimoje, ir savo veiklose.

Kartu auginate devynerių dukrą. Galbūt augdama meniškoje aplinkoje ji ir pati turi polinkį scenai?

Savo atžaloje tikrai pasėjome polinkį menui. Sofija yra labiau linkusi į muziką, taip pat lanko ir karatė. Kaip bebūtų, jai yra artimas ir teatras, kartu su ja aplankėme visas premjeras ir ne po vieną kartą. Jos nebestebina namuose rasti mano scenos apdarai ar perukai, dabar jai kyla klausimas, ne kas tai, o kada ir ką šįkart vaidinsiu.

Užsiminėte, kad ateityje norėtumėte grįžti į televiziją. Kokios dar mintys ar ateities planai šiuo metu sukasi jūsų galvoje?

Tiesą sakant, pereinant nuo motinystės temos iki meninės veiklos, ateityje esu numačiusi šiuos du dalykus apjungti meniniame projekte. Kadangi už trejų metų švęsiu penkiasdešimtmetį, nusprendžiau, kad iki to laiko norėčiau paruošti performansą apie moterį aktorę. Tai neturėtų būti spektaklis apie nuo buities pavargusią namų šeimininkę. Atvirkščiai, norėčiau per vaizdus ir eiles išreikšti būtent aktorės moters, turinčios šeimą, mintis. Dar turiu laiko visa tai išgryninti, o ką spėsiu nuveikti iki to, pamatysime teatro scenoje arba kino aikštelėje... (šypsosi)