Aktorė Justė Zinkevičiūtė – apie pirmąją sceną, įkvėpimo šaltinius ir meilę gyvenimui

Juste, teatro pasaulyje sukatės kaip vijurkas. Ar jau nuo mažų dienų žinojote, kad tapsite scenos žmogumi?

Taip, aktorystė buvo mano vaikystės svajonė, todėl esu prie tų, kurie gali drąsiai sakyti – svajonės pildosi, o ypač tos, kurios susikurtos vaikystėje.

Ar prisimenate savo pirmąjį spektaklį? Jei taip – kuo jis buvo įsimintinas?

Pirmąjį vaidmenį atlikau spektaklyje „Grybų karas“. Vaidmenį ten kūriau dramos būrelyje, dar vaikystėje, tad kaip pirmąjį vaidmenį profesionaliame spektaklyje įvardinčiau „Domino“ teatro spektaklį „Bus sunku“. Tuomet, dar nebaigusią Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, mane pakvietė vaidinti. Sutikau ir nuo tada prasidėjo mano, kaip aktorės, kelias teatro scenoje.

Ar per tiek metų turite savo mėgstamiausią vaidmenį, tą, kurio negalite užmiršti?

Tai man visada būna paskutinis vaidmuo, kurį sukūriau. Atrodo, kad būtent šis vaidmuo – labiausiai išgyventas, išjaustas... O tada ateina kitas vaidmuo ir vėl galvoji ta patį. Taip viskas sukasi ir eina pirmyn. Vadinasi, tobulėju.

Jei turėtumėte galimybę pasikalbėti su pačiu didžiausiu, įtakingiausiu, daugiausiai pasiekusiu teatre žmogumi, kas jis būtų?

Man patinka kalbėtis su savo profesijos žmonėmis, daug ko iš jų išmokstu, visada klausiu patarimo, diskutuojame apie vieną ar kitą spektaklį, vaidmenį, vaidmens prisitaikymą scenoje ir daugelį kitų temų, kurios susijusios su aktoryste. Tai įkvepia! Todėl išskirti vieno negalėčiau, nes iš kiekvieno žmogaus mes turime galimybę kažko išmokti.

Žiniasklaidoje vis dar netyla kalbos apie meno pasaulį sudrebinusį #MeToo judėjimą. Ką jūs pati manote apie šį iš užsienio pas mus atkeliavusį judėjimą?

Man labai sunku apie tai kalbėti, šį judėjimą įvertinti, nes tiesiogiai nesu su tuo susidūrusi.

Esate ne tik aktorė, bet ir rašytoja – išleidote knygą „Puodelis kavos prie jūros: skaitiniai kasdieniam įkvėpimui“. Apie ką jūsų debiutinė knyga?

Knyga yra apie moterį, kavą ir jūrą. Apie tai, kad pamilus save ir dabar prasideda visą mano gyvenimą trunkantis romanas,. Knyga apie tai, kad tikėjimas retsykiais yra ne tik patogi, bet ir teisinga pozicija. Knygoje akcentuoju, jog kiekviena moteris yra ypatinga, kviečiu švęsti gyvenimą ir pasisemti įkvėpimo.

O kas įvepia jus – gyvenimui, teatrui?

Aplinka, kurioje esu. Žmonės su kuriais bendrauju, pokalbiai, kelionės, išgyventi jausmai, knygos, filmai... Jūra ir meilė.

Dauguma žmonių bėga į didmiesčius vedami vilčių, didesnių galimybių. Jūs pasirinkote likti savo gimtuosiuose namuose – Nidoje. Kas nulėmė tokį sprendimą?

Nida visada buvo, yra ir bus mano namai. Be to, čia gyvena ir mano draugas, todėl man Nida ne tik sielos, bet ir širdies namai.

Kokie trys dalykai, ritualai praskaidrina pačią liūdniausią jūsų dieną?

Laikas sau, dėkingumas ir pagalba kitam.