Aktorė Justė Zinkevičiūtė: „Įsivaizduojate, kokia moteris manyje gyvena...“

Netyčia užtikau interviu su tavimi, rašytą prieš kelerius metus, kai atlikai pagrindinį vaidmenį seriale „Emilija“. Tuomet tavo planai buvo tokie: „Po penkerių metų norėčiau ne vaidinti, o būti gera mama...“ Ką apie tai galvoji šiandien? Tu planavai, o Dievas pasijuokė?

Būtent (šypsosi). Net neįtikėtina, kad tada taip kalbėjau... Aišku, motinystės neišsižadu: moteris neturi eiti prieš gamtą, ir vieną dieną tikrai norėčiau tapti mama, bet, jei galima, ne dabar! 

Dabar tu ir taip turi ką veikti: studijuoji aktorystę trečiame Muzikos ir teatro akademijos kurse, nuolat kur nors vaidini, darai sėkmingą karjerą. Tačiau aktorystę atradai ne iškart. Gailiesi dėl to?

Nesigailiu, nes gyvenime niekas nevyksta šiaip sau. Stodama į akademiją iškart po mokyklos, tiesiog pabėgau iš egzaminų. Grįžau namo, atsisėdau ir galvoju: „Ką aš padariau?.. O ką daryti dabar?!“ Bet taip turėjo būti: tada aš nesijaučiau stipri. Jei būčiau įstojusi, vis tiek būčiau neištvėrusi. Todėl porą metų pasimokiau lietuvių filologijos ir režisūros Klaipėdos universitete, o tada visai atsitiktinai vėl nuvažiavau į Teatro akademiją. Draugė stojo į aktorinį – aš ją tik palydėjau. 

Bet, kaip būna filmuose, jai nepasisekė, o tu ėmei ir įstojai?

Taip ir buvo (juokiasi). Mama nuvažiavo kartu su manimi: „Tai gal aš palauksiu, kad tu ir šįkart nepabėgtum.“ Tėvai visada mane palaikė. 

O kurso vadovo Jono Vaitkaus autoritetas tavęs negąsdino? Anot gandų – griežčiausias, negailestingiausias... Asmenybių ir likimų laužytojas...

Na taip, jis toks. Bet yra ir kita pusė: jis ir gerą žodį pasakys, ir į kailį įkrės būtent tada, kai labiausiai reikia. Griežtumas studentams – irgi tam tikra taktika: mes juk puikiai žinome, kad jis mums nori tik gero. Nori, kad viskuo domėtumės, daug skaitytume, nesiristume žemyn su visu dabartiniu pasauliu...

Kai kurios aktorės yra užsiminusios – jeigu jau sykį vaidinai televizijos seriale, tau prilipdoma serialų aktorės etiketė ir Teatro akademijoje su ja geriau nesirodyti. Tą nuodėmę, jog įkėlei koją į televiziją, primins ir mirštant... Buvo taip?

Kai stojau į akademiją, jau nebevaidinau seriale, bet dar tebebuvau Emilija, močiučių gatvėje tvarstoma už rankų. Gal grupiokai kada ir prikišo... Bet kiekvienam galima ką nors prikišti. Be to, mūsų specializacija – kinas, tad pabuvimas prieš kameras, kad ir televizines, nelaikomas nuodėme. O ir serialus aš renkuosi atsakingai: dabar vaidinu „Kriminalistuose“, kurie filmuojami kino kamera, skirtingais rakursais, kaip tikras filmas. Vienai scenai skiriame tikrai ne penkiolika minučių. Vakar štai filmavome ežere, plaukiojome valtimi, ieškojome lavonų... Serialų kokybės kartelė dabar kyla, ir nebūna gėda juose vaidinti. Net atvirkščiai! 

Kokių prisiminimų tau liko iš „Emilijos“?

Suprantu, kad šis serialas man davė tai, ką turiu šiandien: jei ne jis, turbūt net nebūčiau tapusi aktore. Tačiau į tuos laikus tikrai nebenorėčiau grįžti. Sulaukiau griežtos kritikos, daug kam kilo abejonių, kaip išvis gavau vaidmenį. Niekas nenorėjo tikėti, kad paprastai, per atranką, – taigi aišku, kad per lovą... Nesąmonė! Žinoma, būna ir karjera per lovą, bet tai ne mano atvejis! Aš tiesiog atitikau jaunos nekaltos mergaitės tipažą, nes dėl savo nepatyrimo atrodžiau nuskriausta, pasimetusi ir nežinanti, ką daryti. 

Kitas tavo, kaip aktorės, žingsnis jau buvo tvirtesnis?

Vaidmuo seriale „Pavogta laimė“ buvo nedidelis, bet mane nudžiugino: supratau, kad per keletą metų išties ūgtelėjau kaip aktorė. Dveji studijų metai padarė savo. Juk kai įstoji į akademiją, tave sugriauna ir pastato iš naujo. Pirmaisiais metais supranti, kad ničnieko nemoki ir esi visiškas nevykėlis, o paskui viskas ima gerėti – ypač jei įsisąmonini, kad dėl vaidmens privalai padaryti viską. Kai viename trumpametražiame filme vaidinau Gretą Garbo, man teko trumpai nusikirpti plaukus – ir nesigailėjau nė minutės. Visada sakau, kad aktorius turi būti labai lankstus. Nors, kai pagalvoji, plikai galvos gal ir nesiskusčiau... 

Bet kirpčiukus dėl Mijos vaidmens erotiniame filme „Valentinas vienas“ nusikirpai nedvejodama?

O kiek paskui vargau ir keikiausi, kol jie ataugo (juokiasi)! Jų nei suriši, nei ką... Teko slėpti po kepurėmis. Bet kai matai rezultatą, nieko nesigaili. Sunku objektyviai vertinti, bet po premjeros likau patenkinta. Žiūrėjau į savo Miją ir mačiau jos virsmą: iš pradžių – nekaltas, žavus mergaitiškas žvilgsnis, o paskui – akys kaip grobį medžiojančio žvėriuko! Kai pirmąkart susitikau su režisieriumi Donatu Ulvydu, jis tiesiai šviesiai pasakė: „Bus sekso scenų be jokių pagražinimų.“ Man tas personažas buvo iššūkis: arši mergina be jokių skrupulų... Bet personažai be iššūkio man neįdomūs. 

Ar tas personažas nesikirto su moraliu ir garbingu Teatro akademijos studentės statusu?

Kai pasiūlė vaidmenį, iškart nuvažiavau pas Vaitkų. Paklausiau, ar man tas vaidmuo būtų naudingas, ir jis tam pritarė. 

Jis turbūt tyliai sau pagalvojo: „Tau, vaikeli, per viską reikės pereiti“...

Tikriausiai (šypteli). Bet gavus palaiminimą tapo ramiau. Dabar suprantu – jei nebūčiau to ėmusis, tikrai būčiau gailėjusis. Filmavome tris naktis. Aišku, buvo baisu, nes aš – iš visų jauniausia. Mudu su Leonardu Pobedonoscevu skiria dešimt patirties metų: nerimavau, kaip jis mane priims?.. Bet puikiai susidraugavome. Jis mane visko primokė... 

Ko būtent?

Visko... Pavyzdžiui, kaip neskausmingai nukristi nuo lovos (juokiasi). Kai reikėjo bučiuotis, paprašiau: „Tu man stipriau paduok tą emociją, kad galėčiau atsispirti.“ Ir jis nuoširdžiai tai darė. Juk jis turi daugiau patirties, be to, yra vyras, todėl iniciatyva buvo jo – ir viskas klojosi puikiai.

Leo nuolat šmėžuoja visokiuose patraukliausių ir seksualiausių vyrų rinkimuose. Sakyk, jis iš tiesų turi to sexy šarmo?

Manau, kad jis puikus vyras ir viskas su juo gerai (šypteli). Aišku, vaidinti meilę su patraukliu žmogumi daug lengviau, nei su kokiu nevykėliu... 

Bet tu galiausiai vis tiek jį išmetei iš savo miegamojo!

Išmečiau! Vienas bičiulis neseniai pareiškė: „Girdėjau, tu tame filme iš visų moterų esi didžiausia kalė.“ Mano herojė – iš tiesų kalytė, bet ji tuo ir žavi. Visų režisierių prašau: „Duokite man vaidinti tokią, kokia nesu tikrame gyvenime. Ko niekada neišdrįsčiau...“ Kai baigėme filmuoti, guodžiausi: „Įsivaizduojate, kokia moteris manyje gyvena? Juk tai baisu!“ Bet ir džiugu, kad pasitaikė bent tokia proga tai patirti. Nes tikrovėje nesu patyrusi vienos nakties nuotykio: dar niekada vos sutiktas vyras nepasirodė to vertas...

Nespjauk į vandenį...

Nespjaunu, nespjaunu (juokiasi). Bet man atrodo labai drąsu ryte atsibusti šalia svetimo žmogaus. Aš tokios drąsos neturiu. O štai pasakyti vyrui karčią tiesą apie jo seksualinius trūkumus tikrai išdrįsčiau. Prisimenu Marilyn Monroe frazę: „Niekada nebūsi per senas būti pažemintas moters...“

Gimtojoje Nidoje po skandalingos premjeros nebijojai vaikščioti gatvėmis?

Oi ne. Mano tėtis filmo dar nematė – gal ir gerai. O mamai labai patiko: ji neįžvelgė nieko bloga, kad dukra filmuojasi be liemenėlės... Tikrai žinau, kad kažkas apie mane šneka negražiai, bet į akis niekas nesipiktina – kiek girdėjau atsiliepimų, visi buvo geri. Niekam ir neprivalau teisintis: mano gyvenimas yra mano gyvenimas.

Dabar tavo gyvenime labai padaugėjo kriminalinių scenų?

„Kriminalistai“ atsirado beveik kartu su „Valentinu“: tuo pat metu gavau du pasiūlymus. Vasarą mano gyvenime vyko visokių pokyčių, jaučiausi nelaiminga, suirzusi, tad bandžiau prisiversti nurimti ir į viską pažvelgti optimistiškiau. Kai tik pavyko, į rankas tarsi nukrito viskas, ko man reikėjo. Spalį kūrėme „Valentiną“, o gruodį prasidėjo „Kriminalistų“ filmavimas. Ten vaidmuo visiškai kitoks: esu naivi, ką tik mokslus baigusi mergelė, kuri laikui bėgant tampa profesionalia kietuole – pati ir nusikaltėlius sugauna, ir situacijas išnarplioja... 

Ar tokių situacijų tau pasitaiko tik ekrane, ar – ir asmeniniame gyvenime? Prieš keletą metų buvai poruojama su grupės N.E.O. nariu Tadu Lukoševičiumi – dabar jis iš tiesų turi nemalonumų su policija ir teismais.

Nesmagu ir gaila... Bet romano tarp mūsų niekada nebuvo. Tebuvo viena klaidinanti akimirka, kuri pateko į žiniasklaidą: mes filmavome vieną projektą, aš už kažko užkliuvau, jis pagriebė mane už rankos, ir tuo momentu mus nufotografavo. Kitą dieną „sužinojau“, kad mes su Tadu – pora. Pagūžčiojau pečiais, ir tiek. 

Vis dėlto asmeniniai santykiai – turbūt toji patirtis, kurios aktorystėje labiausiai reikia? Juk nesuvaidinsi meilės, jei nežinosi, kas tai yra.

Žinoma. Kuo daugiau gyvenime patyrei netekčių, ašarų, nelaimingos meilės, tuo geriau... Vienas draugas sykį pareiškė: „Man tavęs gaila: eini per gyvenimą, jau, atrodo, suradai, ko ieškojai, bet praeini pro šalį vien dėl to, kad esi pripratusi ieškoti, o ne surasti.“ Susimąsčiau: gal aš tikrai praeinu pro savo žmogų nė nestabtelėjusi?.. Nurimau. Stabtelėjau. Ir dabar sakau: nuostabu žinoti, kad kažkur yra žmogus, kuriam esi reikalinga ir kuris reikalingas tau.

Tiek ir naudos iš to „kažkur“...

Nenoriu leistis į smulkmenas, bet tikrai negalėčiau savęs pavadinti vieniša mergina (šypteli). 

Dažnai sulauki dėmesio iš nepažįstamųjų?

Dabar ypač stengiuosi atskirti, kuri sulaukia to dėmesio: Mija ar Justė?.. Dėmesio antplūdis tikrai buvo. Net draugai pokštavo: „Alio, čia Justė? Bet aš norėčiau kalbėti su Mija...“ Šiaip esu iš tų moterų, kurioms patinka vyresni vyrai, – jie visais laikais sugebėdavo patraukti mano dėmesį. Su vyru noriu jaustis saugiai, jaustis moterimi...

Kas dar padeda ja jaustis? Mielos moteriškos smulkmenos, grožio salonai, parduotuvės?..

Jei gimei moterimi, privalai mylėti save. Rūpinuosi savimi, kaip ir kiekviena mergina: kirpykla, veido procedūros, sportas, baseinas... Leidžiu sau pasilepinti masažais – juk gyvenu tik kartą. Nevalgau bet ko. Anksčiau visai negamindavau namie – entuziazmas susprogdavo nuo pirmo prisvilusio blyno, o dabar tie reikalai pajudėjo: žiūriu, kad man pavyksta ir lašiša, ir kotletukai, ir vištiena... Džiaugiuosi, kad pati save išlaikau, neprašau pinigų iš tėvų. Tą nepriklausomybę ypač pajuntu užėjusi į parduotuvę: dabar man svarbiausias ne klausimas, ar galiu sau leisti nusipirkti daiktą, bet – ar man tikrai jo reikia. Faktas, kad geriau vienas geras daiktas nei dešimt blogų, irgi ateina su patirtimi... Todėl nenubraukčiau nieko, ką gyvenime esu patyrusi.