Aktorė Justina Nemanytė: apie slepiamą mylimąjį, sužvaigždėjimą ir konkurenciją

Trumpa dosjė

• ZODIAKO ŽENKLAS. Mergelė.
• AKIŲ SPALVA. Žydra.
• SILPNYBĖS. Miegas ir maistas.
• NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Visos buities nemėgstu.
• SKANIAUSIAS patiekalas. Geras kepsnys.
• POMĖGIS. Būti su šeima.
• SPORTAS. Šokti.
• GROŽIO PROCEDŪRA. Rytais ir vakarais nuprausti veidą, ištepti kremais, palepinti serumais.
• RYTO RITUALAS. Neskubėti – atsikelti pusvalandžiu anksčiau ir pasimėgauti kava, pusryčiais.
• ATGAIVA ŠIRDŽIAI. Laikas su mylimuoju.
• NETIKĖČIAUSIAS DAIKTAS RANKINĖJE. Atsuktuvas.
• ERZINANTI ŽMOGAUS SAVYBĖ. Išankstinis nusistatymas.
• KEISČIAUSIAS GIRDĖTAS KOMPLIMENTAS. Kad esu panaši į graikų deivę.

Justina, apie ką šiandien sukasi jūsų kasdienybė?

Dirbu „Domino“ teatre: vaidinu spektakliuose „Boeing Boeing“ ir „Kažkas čia ne taip“. „Boeing Boeing“ jau suėjo vieneri metai. Tai pirmas mano spektaklis „Domino“ teatre. Buvo įdomi pažintis tiek su vadovu, tiek su kolektyvu. Visa komanda labai draugiška ir aktyvi. Apie „Domino“ buvau girdėjusi jau seniai, žavėjausi, kaip jie tiek daug miestų apvažiuoja, per metus parodo ne vieną šimtą spektaklių. Žinoma, dominuoja komedijos žanras, labai norėjau jame išbandyti jėgas.

Taip pat dirbu prodiuserinėje kompanijoje „Videometra“ – vykdau kastingus. Teko laimė prodiusuoti fantastinį serialą, bet dar kol kas nieko negaliu apie jį atskleisti (šypsosi). Jis išeis pavasarį.

Dar vaidinu dviejuose spektakliuose: Kauno miesto kameriniame teatre rodomame spektaklyje „Apie ką visa tai“ ir Oskaro Koršunovo teatro tragikomedijoje „Detoksikacija“.

Filmuojuosi tęstiniuose projektuose: TV3 serialuose „Prakeikti“, „Moterys meluoja gerai“, „Gaujų karai. Klampios pėdos“ ir kituose.

Akivaizdu, kad veiklos netrūksta. Galbūt atėjo laikai, kai aktoriai gali jaustis oriai, nesijaudinti dėl ateities?

Grubiai pasakysiu, bet mes dirbame daug, kad pragyventume. Neskaičiuojame nei dienų, nei valandų. Dirbame tada, kada reikia, tiek, kiek reikia, ir tai, ką reikia. Kadangi įsivyravo infliacija, vis dar popandeminis laikotarpis, algos nekyla. Jei pavyksta susitaupyti automobiliui, būsto paskolos pradiniam įnašui, kelionei – jau gerai. Stengiamės sudurti galą su galu kaip dauguma žmonių.

Per pandemiją daug aktorių dirbo ne pagal profesiją: ir pavežėjais, ir maisto pristatytojais, ir draudimo brokeriais, net šefais, kūrė rankdarbius – darė viską, kad išgyventų. Teko ir man praplėsti profesiją, pasižiūrėti, kas yra už jos. Taip ėmiau vesti kastingus – tai lyg ir šalia profesijos, bet nesusiję su ja (šypsosi).

Pafantazuokime: jei labai gerai mokėtų ir teatre, ir televizijoje, o jūs privalėtumėte pasirinkti vieną iš jų, kokį žingsnį žengtumėte?

(Juokiasi.) Sunku atsakyti. Vaidyba tiek teatre, tiek kine supanašėjo – viena sritis priartėjo prie kitos. Lietuviškas kinas eina į revoliuciją – į dinamišką, greitą, vakarietišką pasaulį. Tą matome iš filmų, kad ir „Vesper“, „Emigrantai“ – jie jau kitokie.

Kas atsitiko po pandemijos? Žiūrovas pavargo nuo dramos ir ilgio. Salės užsipildo tik tada, kai nestinga veiksmo, energijos. Geras detektyvas, trileris, komedija, drama – tai užkabina. Kaip kūrėja jaučiu, kad žmonės pasiilgo dinamiškumo, greičio ir veiksmo. Jei daug filosofijos, žiūrovas nebeišsėdi.

Taigi, grįžtu prie klausimo: teatras ar kinas? Ir atsakymo vis tiek nežinau (juokiasi). Teatre susitinki su žiūrovu, turi būti čia ir dabar, prie jo prisitaikyti, jį jausti. Vaidindamas teatre turi atiduoti save visą.

Kinas yra aikštelė, kur užfiksuojamas tik tam tikras momentas, kur turi pasiruošti iš anksto. Ir ten, ir ten man labai įdomu (šypsosi).

Ar yra aktorių, į kuriuos lygiuojatės, kurie yra jūsų autoritetai?

Daugelis, manau, užaugome su Holivudo aktoriais: Jake‘u Gyllenhaalu, Leonardo DiCaprio, Meryl Streep, Kate Blanchet, Kate Winslet, Alu Pacino – visi grandai. Vos pasirodžius naujam filmui, puolu jutubėje ieškoti įrašų apie jo kūrimo eigą, interviu su aktoriais.

Man įdomu tyrinėti skirtingas aktorių pasitelkiamas vaidybos technikas. Žiūrėdama filmus, neretai vaidinu kartu su sužavėjusiu personažu, kad suprasčiau, kaip, ką ir kodėl aktorius padarė, kaip sukūrė vaidmenį. Visa tai kraunu į save. Kai gaunu vaidmenį, bandau pritaikyti ištyrinėtas, pajustas technikas.

O iš lietuvių, žinoma, visa Oskaro Koršunovo teatro trupė Dainius Gavenonis, Nelė Savičenko, Rasa Samuolytė, Vytautas Anužis – korifėjai.

Savu lauku mano autoritetas buvo Vytautas Šapranauskas – jis iš viso rovė stogą. Vytautas Kernagis – artistas. Iki šiol juo žaviuosi. Martynas Nedzinskas – kur padėsi, ten pritiks. Iš jaunų aktorių dar sunku pasakyti – visos kolegės, nepavyksta atsitraukti ir kritiškai įvertinti (šypsosi).

Jūsų šuolis į populiarumą buvo 2014-aisiais. Kaip per tuos metus keitėsi, klostėsi jūsų gyvenimas, karjera?

Karjeros pradžioje buvo sunku, kai, pasibaigus vienam projektui, kitas staiga neatsirasdavo. O atrodydavo, kad štai dabar jau eisis lyg per sviestą. Bet būna pauzė. Toks tas kelias – laukti ir išlaukti (šypsosi).

Gana greitai supratau, kad, kol lauki, svarbu nesėdėti vietoje, o ką nors daryti, dirbti su savimi. Kai baigi mokslus, dar nesi aktorius, turi dėti pastangas. Kasdien save minkau – kol esi gyvas, tol gali tobulinti gebėjimus. Ši profesija man dar nepabodusi.

Taip pat reikėtų pasakyti, kad per šį laiką nusifilmavau kino juostoje, prasirgau žvaigždžių liga, susidūriau su žinomumu, kai esi atpažįstamas gatvėje, ne kartą buvau išbarta praeivių dėl mano vaidinamo personažo veiksmų ir pan. (juokiasi).

Taip pat esu patyrusi visus įmanomus jausmus – nuo depresijos, liūdesio, baimės, kad esi niekam nereikalingas, iki džiaugsmo, euforijos, pasitikėjimo, jog viską pasiekei (šypsosi). Visada banguoju.

Man jau 31-eri – lyg ir daug pereita, bet kiek dar visko priešakyje. Laukiu laiko, kai galėsiu atlikti vadinamąjį Ledi Makbet vaidmenį.

Prasitarėte apie žvaigždžių ligą. Kaip ji pasireiškė?

Ramūnas Rudokas pakvietė mane vaidinti kino juostoje „Pasmerkti. Kauno romanas“. Atlikau pagrindinio personažo mylimosios vaidmenį. Tada tapau žinoma. Atsimenu kaip dabar, kad po premjeros pajutau tokią euforiją... Tarsi pakilau nuo žemės. Pagavau bangą: „Viską galiu, niekas nieko nemoka, tik aš.“ (Juokiasi.)

Susitikau su seserimi – ji yra mano meninio kelio guru – ir sakau: „Ir tai galiu, ir šitai, ir čia ir ten vaidinsiu.“ Ji žiūri į mane, šypsosi ir klausia: „Gerai, kad tu nori, o ką dėl to darai?“ Sakau, kad nesvarbu, nes aš galiu. Tada ji pasiūlė apie tai pasikalbėti kitą kartą. Po mėnesio pas ją ateinu ir sakau: „Supratau, nusileidau ant žemės, einu toliau dirbti.“ (Šypsosi.)

Ar didelė konkurencija tarp aktorių?

Aišku, kad konkurencija yra. Meluočiau, jei sakyčiau, kad jos nėra. Kastinguose konkuruojame, kad gautume vaidmenį. Tai yra aktorystės dalis. Tą konkurenciją pati suprantu sveikai. Deja, tikrai ne visi tokio pat požiūrio.

Esu girdėjusi visko: kad įsiprašau, kad gaunu vaidmenis be atrankų. Kai pradedu dirbti, net sulaukiu komentarų, kad mane anksčiau laikė pikta, pasikėlusia, nebendraujančia, reikalaujančia išskirtinių dalykų, pavyzdžiui, fotelio ir kavos. Tuomet sakau, kad apie knygą negalima spręsti pagal jos viršelį (juokiasi). Žinoma, kartais reikalauju poilsio, pietų pertraukos. Žmonės, kurie mane pažįsta, žino, kad man iki pasikėlimo toli.

Justina, kodėl po devyniais užraktais slepiate asmeninį gyvenimą?

Kartais šis tas juk prasprūsta (juokiasi). Paprasčiausiai nenoriu, kad kas nors imtų sieti darbinį ir asmeninį mano gyvenimą. Juk pavyduoliai viską stebi, viską mato. Kadangi mano antroji pusė irgi viešas asmuo, nesinori per daug šnekėti, bandome išvengti intrigų, apkalbų. Stengiuosi slėpti ir savo šeimą. Saugau visus artimuosius.

Kaip manote, ar visą gyvenimą būsite aktorė?

Aktorius yra diagnozė. Jei jau baigei šituos mokslus, jei kažkiek padirbai, visada liksi aktorius, kad ir kaip nuspręstum keisti savo gyvenimą.

Ką kito norėčiau veikti, nežinau, sunku pasakyti. Noriu šiais metais rasti kažkokią apčiuopiamą veiklą, kurioje galėčiau murkdytis. Galbūt tai bus prodiusavimas, gal kastingas – sunku pasakyti, reikia iškepti pirmą blyną. Man patinka rašyti, nors nelabai sekasi (juokiasi).

Taip pat turiu minčių atidaryti aktorių mokyklą, dėstyti. Žiūrėsiu, kur nuves gyvenimas.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.