Mudvi kalbamės Teatro dieną, kai visi aktoriai jaučiasi bent šiek tiek pakylėti. Ką veiksite vakare?
Su kolegomis ją gražiai paminėsime. Tai mūsų šventė: tą dieną lydi pakili nuotaika, nostalgija, svarstymai, ko pasiekėme. Režisieriai, apšvietėjai, garsistai – visi teatre svarbūs, bet tikrąją magiją kuriame mes, aktoriai: žongliruojame savo emocijomis, esame teatro veidai. Tai apmąstymų, sentimentų diena.
Pasitaiko nostalgiškų priekaištų sau, kad „šito ir ano dar nepadariau“, ar jūs tam dar per jauna?
Ne per jauna, jau pats karjeros viduriukas, nors kartais mane dar pavadina jaunosios kartos aktore. Kai kolegoms teikiami teatro apdovanojimai, pasidžiaugiu jų sėkme, o pati liūdnokai pamąstau: su „Sidabrinėmis gervėmis“ man gal dar pavyks, bet su „Auksiniais scenos kryžiais“ – turbūt jau nebe. Liūdna pripažinti, tačiau jau praėjo tas laikas. Šiuo metu nedirbu jokiame dramos teatre – tik komerciniame, o šis nepretenduoja į apdovanojimus, nors ir surenka pilnas sales.
Esate kilusi iš keturių vaikų šeimos. Gal keistai paklausiu, bet – ar jūs visi tokie garbanoti?
Ne visi (juokiasi). Bet visi turime meno gyslelę. Esame skirtingi, tačiau labai gerai sutariame. Šiais laikais keturi vaikai atrodo vau... Už tai esu dėkinga tėvams: mama visada norėjo didelės šeimos, o tada surado tėtį, jis šiai idėjai pritarė. Užaugome gausiame būryje, o dabar, kai jau visi turime antrąsias puses,