„Vėl vasario pabaiga... Jau dveji metai... Kaskart, kai mintimis grįžtu į 2022-ųjų vasario 24-ąją, atrodo, lyg ne su manimi visa tai vyksta. Iš tiesų žmogaus psichologija veikia taip, kad užslopintų baisiausią stresą. Ir taip leistų gyventi toliau“, – svarsto šiuo metu Lvive gyvenanti, lietuviškų šaknų turinti teatro aktorė Kristina KISIELOVAITĖ (24).
Kristinos tėtis – lietuvis, mama – ukrainietė. Mergina gimė Mykolajive – mieste tarp Chersono ir Odesos, nuo Kyjivo nutolusiame maždaug septynis šimtus kilometrų. „Dabar miestas atrodo labai liūdnai ir niūriai. Pustuštis, nes daug žmonių paliko namus, kai rusų okupantai priartėjo prie Chersono“, – pasakoja Kristina, gimtajame mieste gyvenusi iki aštuoniolikos metų. Baigusi mokyklą, išvažiavo į Kyjivą studijuoti aktorinio meistriškumo: „Nors dabar pagalvoju, kad tėčiui turbūt reikėjo iškart mane paraginti studijuoti Lietuvoje. Visgi Lietuvos teatras ir teatro mokykla yra vienos stipriausių Europoje.“
Ką vaikystėje ir dabar jums reiškia Lietuva?
Tai – tėčio tėvynė. Jis visada su manimi kalbėjo ir tebekalba lietuviškai. Beje, stojant į aukštąją man net pasakė, kad ukrainietiškai kalbu su akcentu (juokiasi). Visada švęsdavome dvejas Kalėdas – pradžioje tėčio, paskui – mamos. Patriotizmo namuose netrūko: sirgome už „Žalgirį“, žinojome, kokia stipri religija Lietuvoje yra krepšinis. Tėtis iki šiol turi Lietuvos pilietybę, nors jau dvidešimt penkerius metus gyvena Ukrainoje. Vaikystėje kiekvieną vasarą, kartais ir keliskart per metus važiuodavome su tėvais į Lietuvą – pas Kupiškyje gyvenančią močiutę ir tėčio draugus Kaune. Dar dažniau tėčio draugai iš Lietuvos atvykdavo pas mus – drauge keliaudavome ilsėtis į Krymą. Taip buvo iki 2014-ųjų, kol Rusija okupavo pusiasalį.