Aktorė, laidų vedėja Justė Zinkevičiūtė: „Tikiu, kad šeimą sukursiu tada, kai tam bus laikas“

Trumpa dosjė

• GIMIMO DATA IR VIETA. 1989 m. balandžio 6 d., Nida. 
• ZODIAKO ŽENKLAS. Avinas.
• METŲ ĮVYKIS. Dienos, kai jaučiausi laiminga.
• SPALVA. Pastaruoju metu – visi šviesūs atspalviai.
• GERIAUSIAI JAUČIATĖS. Prie jūros.
• POSAKIS. Leisti sau jausti širdimi ir žiūrėti, kas nutiks.
• GROŽIO PROCEDŪRA. Kobido masažas.
• ĮSIMINTINIAUSIAS VAIDMUO. Justės vaidmuo filme „Dėdė, Rokas ir Nida“.
• TRUKDANTI IR PADEDANTI SAVYBĖS. Viena savybė, kuri ir trukdo ir padeda, – drąsa.
• IŠBANDYMAS. Leisti sau gyventi taip, kaip norisi.
• RYTO RITUALAS. Jis prasideda puodeliu kavos. 
• SILPNYBĖ. Mano gimtasis namų krantas Nida.

Nebijote išbandyti naujovių. Ką spėjote naujo nuveikti nuo pandemijos pradžios?

Šiuo metu toks etapas, kai pildau seną svajonę – vedu laidas. Tai – nauja patirtis, kuri mane džiugina ir leidžia tobulėti. Džiaugiuosi, kad, pasibaigus vienai laidai, atsiranda kita. Tai lyg patvirtinimas, kad einu teisingu keliu, kad pateisinu kitų lūkesčius. Šiuo metu vedu laidą apie ekologiją ir tvarumą „Švarūs miestai“. Per filmavimus pati sužinau daug įdomybių.

Po pandemijos teatrams ir kinui dar nesu reikalinga tiek, kiek norėtųsi. Matyt, dar toks laikas, kai ne visi turime galimybę sugrįžti, bet jau nekantrauju su žiūrovais pasimatyti scenoje.

Kokių pomėgių atradote? Kokiais naujais projektais dar žadate nustebinti?

Šiemet paskutinė žiema, kai vėl išleisiu metų darbo kalendorių. Užrašinę pavadinau „Saraji“. Mano kūrybą ir toliau įkvepia stichijos. Šalia jūros atsirado vėjas: „saraji“ kaip tik ir reiškia vėjo kvėpavimą.

Taip pat rašymo procese antroji knyga, jos pavadinimas „Kol žiovauja žuvėdros“. Mano manymu, tai galinga akimirka, kai gali griūti arba kurtis žmonių gyvenimai. Dar drauge su komanda sukūrėme advento kalendorių moterims, į jį sudėjau savo pamėgtus grožio ir sveikatos produktus. Kasdien galvoje sukasi nauji projektai, tad nežinia, kuo save ir kitus galiu nustebinti ryt (šypsosi).

Viename interviu esate sakiusi, kad gyvenime visai nebūtina užkariauti pasaulio scenų, daug svarbiau – užkariauti žmonių širdis...

Tai mano senelio mintis. „Užkariauti žmonių širdis“ tikriausiai reiškia tą patį – „užkariauti pasaulio scenas“, tik čia slypi vienintelis skirtumas, kaip tu tą darai. Ar lipdamas per kitų galvas, be pagarbos, žiūrėdamas tik savo ambicijų, ar eini kitu keliu – su pagarba ir dėmesingumu. Ar vaikštai paviršiumi, ar su savo idėjomis ir požiūriu neri giliau. Su jautrumu aplinkai, kito skausmui ir džiaugsmui.

Daugeliui šiuolaikinių moterų karjera – itin svarbi, bet jūs to nesureikšminate. Ar tiesa, kad dėl to net esate sulaukusi ir kritikos?

Karjera ir saviraiška yra svarbu. Aš nesu išimtis. Kritikos dažniausiai sulaukiu iš tų, kurie nesigilina ir nesupranta, ką aš noriu pasakyti. Galbūt šiandien dar sunku suvokti, kad darbas gali būti kūryba. Visada sakau, kad moteris, dirbanti darbą rankomis, – darbininkė; dirbanti protu ir rankomis – amatinininkė; o dirbanti rankomis, protu ir širdimi – kūrėja. 

Aš niekada nebuvau išlaikoma vyro, jeigu to klausiate. Tiesiog į darbą žiūriu kaip į kūrybą, nes kurti – moters prigimtyje. Dirbant su polėkiu atsiveria gausa visomis prasmėmis, tačiau tai nereiškia, kad aš nedirbu. Priešingai, gal net daugiau valandų praleidžiu prie kokio nors projekto, bet laiko neskaičiuoju, nes man gera tai daryti. Darbą paverčiau malonumu ir labai gerai žinau, kiek kainuoja kelionė į Maldyvus ar graži rankinė. Ir tikrai žinau, kiek kainuoja apsipirkti parduotuvėje ir kokios sąskaitos pateikiamos už vakarienę restorane (šypsosi).

Apie šeimą dar negalvojate?.. 

Kaip ir sakiau, moters prigimtyje užkoduota kūryba. Tiek savęs, tiek darbo, tiek šeimos. Dėl pastarosios kūrimo yra kiek sunkiau – nenueisi ir neįsigysi, nes šeima nepriklauso tik nuo vieno žmogaus. Tai – dviejų žmonių kūryba (šypsosi).

Vis dėlto tikiu, kad sukursiu šeimą su mylimu žmogumi, kai tam bus laikas. Ir tikrai nesiruošiu skubėti – kurti šeimos vien tam, kad užsidėčiau dar vieną varnelę gyvenimo scenarijuje. Gyvenimas yra visai apie ką kita. O iki tol, kol ją sukursiu, labai vertinu kitą savo šeimą – tą, kurioje augau kaip vaikas, užaugau kaip moteris ir šiandien mes turime labai gražų santykį, kuriuo džiaugiuosi.

Ar yra žmogus, vyras, vertas būti šalia jūsų? Kokias partnerio savybes labiausiai vertinate?

Žinoma, kad yra. Kuriant santykius svarbiausia vienam kitą papildyti, o ne tarsi susimažinti, atsisakyti savo nuomonės, tikslų, siekių, pomėgių. Svarbu nesisavinti kito žmogaus, nereikalauti, leisti jam kvėpuoti. Džiaugtis jo buvimu, be lūkesčių ir užgauliojimų.

Santykiai yra apie pagarbą priimti kito žmogaus istoriją. Juo rūpintis, leisti jam tobulėti, atrasti. Santykiai yra apie leidimą kitam būti vyru ir pačiai būti moterimi.

Ką gyvenime jums reiškia meilė?

Visada sakiau ir sakysiu, kad gyvenime man svarbiausia – meilė. Ji prasideda nuo bendravimo su kitu žmogumi ir baigiasi kūryboje, darbuose, projektuose. Meilė gyvenimui mane domina labiausiai.

Visada tikiu, kad kiekvienas be išimties, kad ir labai giliai širdyje, yra užslėpęs norą mylėti ir būti mylimas.

Aplink tiek skyrybų, kad gali kilti mintis, jog virstame bejausmiais robotais. Ką manote jūs?

Galbūt mes per daug triukšmaujame. O gal tiesiog tokiu būdu ieškome atsakymų, argumentų, būdo, kaip jaustis iš tikrųjų laimingiems. Galbūt ateina laikas keistis ir tai suvokiame per skaudžius pasirinkimus. Galiausiai esu suvokusi, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Mes susiduriame su patirtimis, kurios mus augina. Ir jeigu mums reikia pokyčio, jis įvyksta, nors dažnai dėl to mūsų aplinkai būna neramu.

Skyrybos nėra lengvas procesas, bet kartais jis būtinas, kad toliau galėtum gyventi. Ir jeigu šį pasirinkimą priimame su pagarba sau ir kitam, toliau keliaujame su palengvėjimu. Kažko atsisakyti – nebūtinai pralaimėti. Kartais skaudūs sprendimai atveria kelią į laimę.

Ir man tikrai nesinori tikėti, kad tampame nesugebančiais mylėti robotais. Gal tiesiog vis dažniau atrandame drąsos gyventi gyvenimą, kuris mus džiugintų nesukant galvos, ką pamanys kaimynai. Galbūt tampame nepatogūs mus supančiam pasauliui, bet tai nereiškia, kad negebame mylėti.

Ar dažnai tenka išeiti iš komforto zonos?

Visada išeinu iš komforto zonos, kai man reikia iššūkių. Šiuo metu vis dažniau iškyla kita tiesa, kad svarbu neužstrigti tam tikrose gyvenimo situacijose, neleisti sau sustabarėti.

Mano gyvenimo tikslas – leisti sau gyventi, kuo daugiau patirti, atrasti, keistis ir augti.

Daugelis jus pažįsta kaip unikalią, gilią, kūrybišką asmenybę. Ar kūrybinga esate ir buityje, tarkim, virtuvėje?

Gaminu tik mylimiems ir brangiems žmonėms. Tai mano kitas būdas pasakyti, kad tu man esi svarbus. Kaskart atrandu naujų receptų. Tiesa, ne visi pavyksta iš pirmo karto, bet kadangi nekeliu sau lūkesčių, toliau gaminu su malonumu. Jei kulinarinis eksperimentas nepavyksta, visada galima užsisakyti maisto į namus (šypsosi). Kartais gyvenimas yra apie procesą, o ne apie rezultatą...

Ką jums sunkiausia prisiversti daryti? Kartais moterys kankina save dietomis, kitos iki nukritimo sportuoja dėl rezultato...

O kam reikia save plakti?! Disciplina svarbu. Moteriai apleisti save – prabanga, kurios mes neturime. Reikia žvelgti į save kaip į patį svarbiausią žmogų ir skirti jam tiek laiko, kiek reikia. Kol pažinsime jį, kol susidraugausime, nes tik tada galėsime įkvėpti kitą, atrasti santykį su kitu ir jaustis laimingos. Paskutiniu metu suvokiu dar vieną tiesą, kad moteriškumas yra branda sugebėti atleisti sau už tai, ką ne taip padarei, pasakei. O svarbiausia – nustoti save kaltinti ir ant savęs pykti.

Jeigu galėtumėte atsukti šiuos metus lyg kino juostą, kokio žanro įvykių išskirtumėte daugiausia?

Šiais metais mano gyvenime buvo visko. Viską priėmiau su pagarba ir leidau tam būti. Kartais kai kuriuos dalykus reikia tiesiog priimti. Visada sakau: „Pagyvenkime su tuo ir pažiūrėkime, kas nutiks.“ O kai nustoji kontroliuoti, leidi įvykiams tekėti savo vaga, įvyksta magiškų dalykų.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.