Aktorė Larisa Kalpokaitė: „Viduje jaučiuosi maždaug 38-erių, 40-ies tikrai nepasiekiau“

Atrodo, kad veiklos turite tiek, kad darbas darbą veja. Esate darbomanė?

Taip, veiklos yra nemažai. Šiuo metu mano gyvenimas eina įprasta vaga: dirbu trijuose teatruose, vaidinu spektakliuose, miuzikluose, filmuojuosi seriale „Blogos mergaitės dienoraštis“, ruošiu asmeninę programą. Tačiau darbomane savęs nepavadinčiau. Jei aktorius nedirba, koks jis aktorius? Jis tada tiesiog gyvena ir būna pilietis. Jei lakūnas neskraidys, koks jis lakūnas, jei fotografas nefotografuos, koks jis fotografas?

Ar yra laiko pasimėgauti ramybe? Ką tokiomis akimirkomis darote?

Dažniausiai atsiverčiu knygą. Tiesą pasakius, tokių akimirkų dabar būna tik vakare, prieš miegą. Tada galiu sau leisti atsikvėpti po visų dienos darbų.

Ne paslaptis, kad kinas ir teatras dabar kitoks. Ar, žvelgdama į šiuolaikinius jaunus aktorius, matote skirtumų tarp jų ir savęs?

Tiesą sakant, iš esmės didelio skirtumo nematau. Aktorius yra aktorius. Tik galbūt ši karta turi daugiau galimybių. Jie lankstesni, disciplinuoti, tikslūs, nes turi daug progų pasireikšti: gali savarankiškai kurti teatrą, dirbti reklamos srityje, vaidinti kine, teatruose ir pan. Be to, dabartiniams aktoriams atviras visas pasaulis, jie moka kalbų, todėl gali rinktis, ką veikti. Kitaip sakant, jiems šia prasme lengviau, nes mano karta turėjo gana ribotas galimybes. Iš kitos pusės, į savo profesiją jie žiūri kitaip, ant jų pečių krinta didesnė atsakomybė: turi daug dirbti, suktis, keisti darbo specifiką. Tiesą sakant, turiu ko pasimokyti iš jaunųjų aktorių, jie tikrai šaunūs. Mūsų kartos atstovai, susėdę virtuvėje, galėjo ilgai diskutuoti apie meną, darbus, gyvenimą. O šiuolaikiniai jauni aktoriai neturi laisvo laiko, negali atsikvėpti.

Kokį netikėčiausią, įdomiausią pasiūlymą esate gavusi?

Projekte „Pirmas kartas su žvaigžde“ gavau pasiūlymą pasinerti su akvalangu į Raudonąją jūrą. Tai man buvo vienas baisiausių dalykų – aš nemoku plaukti ir paniškai bijau vandens. Tačiau įveikiau save. Mane tai padaryti įkalbino instruktorius, kuris vėliau sakė, kad taip vandens bijančio žmogaus jis nėra gyvenime matęs. Po visko jaučiausi labai laiminga, nes išties įveikiau savo baimę.

Esate paprasta, natūrali. Savimi būti sunku?

Matyt, kitokia būti nemoku. Kitokia aš būčiau nenatūrali. Iš kitos pusės, natūrali ir nuoširdi esu iki tam tikros ribos. Atrodo, kad esu be galo atvira, bet moku užbrėžti tam tikrą ribą, kuri aiškiai rodo, kad toliau eiti nereikia. Jei atsakai kiek gali nuoširdžiai, nemeluoji, tada nieko daugiau ir nereikia, žmonės tai jaučia. Tačiau yra dalykų, kuriuos gali atskleisti, ir tokių, kuriuos pasilieki sau.

Esate patyrusi ir šilto, ir šalto. Kokios gyvenimo pamokos jums svarbiausios?

Yra pamokų, kurias išmokau. Žvelgdama iš dabartinio savo patyrimo, manau, kad mažiau dėmesio kreipčiau į savo nuoskaudas. Jaunam žmogui, kuris yra panašaus likimo, pasakyčiau, kad mažiau puoselėtų savo nuoskaudas, o daugiau žiūrėtų į priekį. Tai, kas buvo, visiškai nesvarbu. Nereikia maudytis skriaudose, aitrinti žaizdų ir pilti ant jų druskos. Tegul jos užgyja, užsideda šašas ir nukrinta. Supratau, kad reikia paleisti, pamiršti, nepykti. Šią pamoką iš gyvenimo gavau, tik gal gana vėlai.

Su vyru kartu esate jau daugiau nei 35-erius metus. Ar egzistuoja sėkmingos santuokos receptas?

Nėra jokių stebuklingų receptų. Išskyrus elementarų dalyką – pagarbą. Mums buvo visko, kaip ir visose šeimose. Bet, pragyvenus tiek metų, suprantu, kad šalia žmogus, kuris yra atrama. Gal ne toks, apie kokį svajota jaunystėje, gal ne mūras nuo viso pasaulio ginantis, gal ne toks turtingas, ne toks gražus, protingas ir pan. Bet jei supranti, kad šis žmogus yra tavo ramstis, tai yra daug. Juk viskas praeina: aistros, susižavėjimas, meilė, pykčiai, o ištikus bėdai, vargui, nesėkmei lieka žmogus, kuris visada išklausys ir parems. Tai labai svarbu.

Mūsų tautiečiai mėgsta pabambėti. Kaip jums pavyksta atsiriboti nuo neigiamų emocijų?

Sakyčiau, kad ne tik lietuviai tokie, visi paburba. Visur yra burbeklių, nelaimingų, viskuo nepatenkintų žmonių, ir tai normalu. Tikriausiai man duotas toks genas, kad į viską žvelgiu pozityviai. Nors mano gyvenime buvo labai skaudžių momentų, visada žinojau: jei Dievas užtrenkia duris, tai atidarys langą, jei uždaro langą, tai pravers langelį. Nėra padėties be išeitis, išeitis visada yra, tik žmogaus pasirenka, kaip žiūrėti. Man smagiau gyventi tikint, kad viskas bus gerai.

Koks pastaruoju metu jūsų didžiausias atradimas?

Pajutau žmonių meilę. Ją jaučiu išėjusi į sceną, filmuodamasi, bendraudama, nematau piktų žvilgsnių. Aš jaučiu labai daug gerumo iš aplinkinių ir tai man didelis atradimas. Tikrai dėl to labai gera. Kai kas nors pasako gražų žodį, pasijunti puikiai. Šis atradimas mane taip pat skatina kitiems negailėti gerų žodžių, nusišypsoti. Kiekvienas galime tylėdamas praeiti – juk pagirs kiti, tačiau žmogui išgirsti kažką malonaus labai svarbu.

Ar yra dalykų, dėl kurių gailitės?

Šiaip nėra kažkokių esminių dalykų, dėl kurių gailėčiausi. Tik galvoju, kad gyvenime galėjau daugiau derinti. Seniau, jei reikėdavo rinktis: vaidinti, ar važiuoti į kelionę, rinkdavausi darbą, net nekildavo klausimų, ką daryti. Manau, kad dabar sugebėčiau suderinti ir suspėčiau abu dalykus. Ir mažiau puoselėčiau savo nuoskaudas, tai reikėjo padaryti kur kas anksčiau.

Jūs visada jaunatviška. Kaip išlikti tokiai?

Yra labai paprastas receptas: nebijoti būti kvailai, nesibaiminti patekti į nepatogią padėtį, būti kvailesnei už kitus, rizikuoti, leistis į avantiūras. Tai ypač svarbu aktoriams – jei nerizikuoji, nesi aktorius. Aktorius turėtų būti kaip vaikas – atviras, nuolat klausti. Bet dauguma juk visažiniai, viską išmano. Man, pavyzdžiui, ne gėda prisipažinti, kad gyvenime buvo etapas, kai skaičiau vien meilės romanus. Tuo metu nemiegojau naktimis, tai kokį rimtą veikalą galėjau skaityti? Man tokios knygos buvo vietoj migdomųjų – perskaitai ir pamiršti. Dabar meilės romano man į rankas nė už ką neįkištų. Tačiau aš to pasakyti nebijau, gyvenime būna visokių etapų. O rimtų knygų prisiskaičiau pakankamai, tad visai ne gėda.

Ar šiandien jaučiatės laiminga?

Aš džiaugiuosi, kad gyvenu. Atsikeliu ryte ir dėkoju, kad saulė šviečia, diena prasidėjo, vakaras ateina, kad galiu atsigulti. Vis tiek su amžiumi atsiranda fizinių pokyčių, todėl jauti, ko niekada nejautei, skauda, ko anksčiau neskaudėjo. Tačiau viduje jaučiuosi maždaug 38-erių, 40-ies tikrai nepasiekiau. Šiuo metu man gerai, o kai suvaikėsiu, visai būsiu laiminga (juokiasi). Visgi dabar jaučiu mažiau kvailos meilės ir gailesčio sau, kokio buvo anksčiau. Priimu save tokią, kokia esu. Šešiasdešimtmečių laimė – tai, kad gali būti visiškai savimi ir to nebijoti. 

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1958 m. sausio 27 d.

Horoskopo ženklas. Vandenis.

Sutuoktinis. Jonas Braškys.

Svajonių šalis. Italija, Prancūzija.

Mėgstamiausios knygos. M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, W. Faulknerio „Sartoriai“, M. Šolochovo ,,Tykusis Donas“.

Geriausias filmas. „Mama Roma“.

Gražiausios gėlės. Visos svogūninės: tulpės, narcizai, hiacintai.

Didžiausia avantiūra. Kai sutikau panerti po vandeniu projekte „Pirmas kartas su žvaigžde“.

Didžiausia gėda. Kai vienai moteriai pasakiau, kad jos sūnus gėjus.

Erzinanti žmogaus savybė. Kvailumas ir humoro jausmo stoka.

Drabužis. Patogios kelnės.

Atpalaiduojanti veikla, vieta. Kelionės su draugais, sodyba.

Prietaras. Prieš einant į sceną persižegnoju, sukalbu maldą „Tėve mūsų“; jei popieriaus lapas su tekstu nukrinta, visada atsisėdu ant jo; palinkiu kolegoms „nei pūkų, nei plunksnų“ prieš jiems lipant į sceną.

Moteriška silpnybė. Batai. Galėčiau jų turėti begalę, tačiau neturiu kur laikyti (juokiasi).

Patiekalas. Skaniai pagaminti kotletai.

Sveikas įprotis. Dvejus metus kiekvieną rytą sau ir vyrui tarkuoju žalio moliūgo salotas.

Autoritetas. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas.