Aktorė Laura Butkutė „Jeigu lietuviai nori juoktis, o ne verkti – jau yra gerai“

Monospektaklis, paskaita – performansas „Kaip tapti komiku per 3 minutes“ yra sukurtas remiantis stand-up bei klounados principais, kuriais Laura domisi jau nuo studijų laikų.

„Pastaruoju metu visuomenėje plinta nekvalifikuotų specialistų seminarai, kurių metu žmonės paverčiami produktų vartotojais ir yra finansiškai išnaudojami, žadant greitus ir neproporcingai didelius rezultatus. Tokių seminarų vedėjai tikina, jog per 3 dienas numesite 10 kg, išmoksite 4 kalbas, tapsite laimingais, išvalysite kraujagysles ir pakelsite savo savivertę. Tad šiuo spektakliu, pasitelkiant juoką, siekiama skatinti kritiškai mąstyti, nepasiduoti greitų rezultatų troškimui bei neužkibti ant nekvalifikuotų seminarų vedėjų kabliuko,“ – taip savo spektaklį apibūdina Laura Butkutė ir pažada, kad pažiūrėję spektaklį žiūrovai tikrai taps komikais ir galės patys tokius mokymus vesti.

Kuo tau artima klounada ir kodėl tokį žanrą pasirinkai savo išraiškai?

Magistro studijų metais reikėjo išsigryninti, kokį menininį tyrimą norėtumėm atlikti – savo tyrimo metu norėjau gilintis į aktoriaus komiškumo atskleidimą. Surinkti tarsi pagrindinių principų bei įrankių rinkinuką aktoriams, kurie nori eiti komedijos keliu, bet nežino nuo ko pradėti. Tačiau komedija yra labai platus žanras, todėl pasirinkau tyrinėti tik klounadą ir stand-up’ą kaip šiek tiek viena kitai prieštaraujančias komedijos rūšis. Klounada yra fizinės komedijos atstovė, o stand-up’ui būdinga žodinė komedija.

Tad meninio tyrimo metu šiuos du žanrus jungiau ir tyrinėjau kaip jie vienas kitą papildo, kuo skiriasi ir kaip tiek vienas, tiek kitas, padeda atskleisti aktoriaus komiškumą. Klounada man artima tuo, kad ji yra apie tyrą juoką, apie juoką per šviesą ir meilę, neskaudinant kito, apie žmogaus pažeidžiamumą, atvirumą, autentiškumą ir apie žaidimo džiaugsmą. Klounada padeda atskleisti kiekvienam savo autentišką komiškumą, nes visi mes esam juokingi skirtingai.

Ką manai apie populiarius šiuo metu stand-up komedijos klubus – ar jie išmokys lietuvius juokauti ir juoktis?

Manau, kad labai gerai, kad yra nemažai komedijos klubų, jie daro open mike’us, atviro mikrofono vakarus, tad visi gali lipti į sceną ir bandyti prajuokinti publiką. Humoras dažnai gimsta iš santykio su žiūrovu, todėl labai svarbu lipti į sceną ir bandyti bandyti bandyti. Kita vertus, komedija yra ne tik stand up’as, todėl jei nepavyksta prajuokinti tekstu, o prajuokinti labai norisi, galima eiti mokytis klounados ir ieškoti savo autentiškumo: kuo asmeniškai aš esu juokingas, iš ko kyla būtent mano komiškumas. Manau, svarbu žinoti, kad komedija yra ne vien stand-up’as ir klounada, tai yra gana platus žanras, tad jei kažkokio tipo humoras mums ne prie širdies, galima paieškoti, o koks gi prie širdies.

Ar klounada gali būti populiari Lietuvoje?

Manau, kad ji po truputį populiarėja, atsiranda vis daugiau žmonių, kurie sužino apie šį žanrą, vis daugiau aktorių važiuoja į Prancūziją mokytis klounados. Klounada populiarėja ir kitose srityse – pavyzdžiui, yra organizacija „Raudonosios nosys“, kurios gydytojai klounai vaikšto po ligonines ir linksmina sergančius vaikus. Kitą vertus, gyvename piktų komentarų kultūroje, žmonės atrodo, tik ir laukia progos kitą pašiepti, sumenkinti, apdergti. Galbūt todėl ir grubesnis, agresyvesnis humoras šiuo metu yra labiau „ant bangos“ – kažkaip tą vidinę agresiją reikia išveikti, o juokas yra puiki priemonė tai padaryti. Tiek šiuolaikinė klounada, tiek stand-up’as Lietuvoje yra pakankamai neseniai, tad abu šie žanrai dar tik auga. Ir iš principo, nėra svarbu, kuris populiaresnis – jeigu lietuviai jau nori juoktis, o ne verkti – jau yra gerai.

Tu pati vaidini ne tik komiškus vaidmenis, yra tekę vaidinti ir dramose, kas tau labiau prie širdies – tragedija ar komedija?

Artimesnė man yra komedija. Man labai gera, kai žmonės juokiasi, gera yra suteikti kitiems džiaugsmo. Bet kartu man, kaip aktorei, yra įdomu išbandyti įvairius vaidmenis ir žanrus – su džiaugsmu vaidinčiau ir kokiame trileryje.

Anksčiau esi vaidinusi ir TV serialuose Lietuvoje bei užsienyje. Vienas įsimintiniausių tavo vaidmenų – Eva Braun, Hitlerio gyvenimo draugė kompanijos BBC seriale. Su komiškumu čia matyt nieko bendro nebuvo?

Taip, labai džiaugiausi, kai gavau Evos Braun vaidmenį, nors kai pagalvoju, tai nežinau, ar labai čia reikia džiaugtis, kad esu panaši į Hitlerio žmoną (juokiasi). Bet šis vaidmuo, nors su komiškumu visiškai nesusijęs, buvo tikras saldainis. Buvo labai įdomi, turbūt net ryškiausia ir įsimintiniausia, mano vaidybinė patirtis. Po dvi savaites trukusio filmavimo verkiau, kad viskas baigėsi. Buvo tikrai labai gerai.

Tiek televizijoje, tiek kine vaidinti man labai patinka.

Kas bendro tarp klounados ir televizijos?

Klounadoje yra nemažai dalykų, kurie gali būti plačiai pritaikomi: neslėpti, o drąsiai rodyti savo jausmus, būti atviru ir pažeidžiamu su žiūrovu, drąsiai rizikuoti, nebijoti klysti, žaisti, mėgautis tuo, ką darai. Vaidinant televizijoje retai kada būna repeticijos, kurių metu gali paieškoti vaidmens subtilybių. Pora dublių – kaip išėjo, taip išėjo. Todėl ta drąsa rizikuoti ir iš pirmo karto pilnai nerti į situaciją gali padėti aktoriui sukurti įdomesnį vaidmenį. Vaidinant rimtus personažus, labai svarbus ir atsiribojimo momentas (kas taip pat būdinga klounadai) – į viską žiūrėti kaip į žaidimą. Kitaip tariant, aš žaidžiu, kad dabar esu žudikas arba seselė arba ligonis. Įsijausti būtina, bet svarbu nepamiršti, kad tai tik žaidimas. Aktoriams svarbu atskirti savo gyvenimą nuo to, ką jie vaidina. Todėl šis požiūris gali padėti mėgautis vaidmeniu, žaisti, tačiau nesusitapatinti iki galo. Manau, kad tai yra sveikas vaidybos būdas, kuris gali padėti aktoriui apsaugoti savo psichiką. Na ir žinoma, komedijos žanre–nesvarbu ar tai televizija, kinas ar teatras– visi klounados principai gali būti pritaikomi tiesiogiai.

Ar juokas – dalykas rimtas?

Labai. Ir rimtas, ir slidus dalykas. Viena vertus, rimtumas yra jau vien pasiruošime: yra komedijos taisyklės, principai, skirtingų komedijos rūšių skirtingos struktūros, kaip tą juoką galima išgauti – žodžiu yra visas rimtas mokslas kaip juokauti ir ką daryti, norint būti juokingu. Taip pat tiek žmogus, kuris juokauja, tiek tas, kuris tuoj juoksis, turi gaudytis kontekste, turėti tam tikrą bendrą patirtį, kad galėtų suprasti vienas kitą ir juokauti bei juoktis. Taip pat juokas daro didelę įtaką žmogaus sveikatai – o tai irgi labai rimta.

Kitas dalykas – per juoką mes dažnai kritikuojame: žmogaus elgesį, situaciją, trūkumus, ydas. Mes juokiamės iš savęs pačių, savo trūkumų, perkeldami juos į kitus žmones. Tačiau kartais juokaujant galima tyčia ar netyčia labai įskaudinti kitą ir net traumuoti. Jeigu aš tik pajuokavau, o žmogus po to pusę metų verkia ir eina pas psichologą – tai manau, toks humoras yra žalingas... Bet o gal ir ne? Jei juokas skausmingas, jis atveria ir parodo tam tikras skaudžias vietas, kurios apnuoginamos juokaujant. Tad manau, kad su humoru visada reikia elgtis labai atsargiai, kaip su peiliu. Todėl man ir patinka klounada: ten juokaujama su meile, tad tikimybė sužeisti yra mažesnė.

L.Butkutės monospektaklis „Kaip tapti komiku per 3 minutes“ bus rodomas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Balkono teatre (Gedimino pr.42) Balandžio 1 dieną. Tai vienas iš unikalaus scenos menų alumnų festivalio GYVENIMAS 2.0 spektaklių. Nuo kovo iki spalio mėn. vykstantis festivalis yra skirtas jaunųjų LMTA kūrėjų darbams ir atlikėjų kūrybai pristatyti profesionalioje scenoje.

Daugiau apie festivalį:
https://www.facebook.com/events/652777574073173