Aktorė Léa Seydoux kadaise buvo labai vienišas vaikas: dabar meilė jai suteikia saugumo jausmą

Garsi pavardė gali būti ir kliūtis (Nicolas Coppola turėjo priežasčių tapti Nicolu Cage’u, o Charlie Estevezas – Charlie Sheenu, kad atsiribotų nuo įtakingų giminių). Juolab vis tiek netrūks skeptikų, sakančių, kad ta pavardė ir išvedė tave į aukštumas. O Seydoux – žinomi žmonės prancūzų versle ir kino industrijoje: Léos senelis Jérôme’as – kino studijos „Pathé“ įkūrėjas ir savininkas, vienas senelio brolis Nicolas – studijos „Gaumont“ direktorius, kitas, Michelis, – žymus kino prodiuseris.

Ir nors Léa ne kartą pabrėžė, kad senelis nė piršto nepajudino jos karjeros labui (o ji ir neprašė), Prancūzija – iš tų šalių, kur priklausyti klanui reiškia daug. Bet Holivude Leai reikėjo prasimušti pačiai – ten daug reiškia savi vardai. Ir vargu ar Seydoux pavardė buvo argumentas Quentinui Tarantino filmuoti ją „Negarbinguose šunsnukiuose“, o Woody Allenui – komedijoje „Vidurnaktis Paryžiuje“. Jau greičiau lėmė egzotiška, šiek tiek kosminė Leos išvaizda ir žavus prancūziškas akcentas.

Neįprastus personažus ji vaidina ir naujuose filmuose – rusė Tania, vieno iš „Kursk“ povandeninio laivo jūreivių žmona filme „Kursk“, pasakojančiame apie jo žūtį; Lizi – mergina, kurią vesti susilažina jūrų laivyno kapitonas, garsiosios vengrų režisierės Ildikó Enyedi juostoje „Mano žmonos istorija“; autizmu sergančio vaiko motina izraeliečio Ari Folmano dramoje „Arklių berniukas“. Ką jau kalbėti apie juostos „Zoja“ heroję – tobulos išvaizdos robotę-humanoidę, kurios žavesiui neatsispiria netgi jos kūrėjas mokslininkas (jį vaidina Ewanas McGregoras), nesvarbu, kad jausmai „kūriniui“ gali ne tik sugriauti jo mokslinę karjerą, bet ir sudaužyti širdį.

Idealus profesinis derinys – Léos reikia ir nekomercinio, ir didelio biudžeto kino kūrėjams. Pačiai aktorei vienodai patinka vadinti sudėtingus personažus ir išgyventi audringas emocijas, bet smagu ir atsiriboti nuo visko – tiek jausmų, tiek herojų, ir pažvelgti į viską, ką daro, su humoru.

Kritikai pabrėžia, kad net Džeimso Bondo merginą ji suvaidino nestandartiškai – ne kaip lėlytę idealiomis formomis, o kaip nepriklausomą moterį. Seydoux teko mokytis triukų, šaudyti iš pistoleto ir padirbėti su dėstytoju tobulinant anglų kalbos akcentą. Tačiau rezultatas buvo to vertas – pirmiausia jai patiko pats procesas. „Jaunai prancūzų aktorei atsidurti tokiame filme – su niekuo nesulyginama. Juk tai – Džeimsas Bondas! Filmuotis buvo tikra pramoga. O mes, prancūzai, nepratę prie pramogų, – svarsto Seydoux. – Kartais esame tokie nuobodūs... Todėl pramogos –puiku. Man patinka, aš išties mėgstu kovines juostas.“

Vaidmuo bondiados juostoje „Spektras“ galutinai įtvirtino Seydoux teisę rinktis – ant aktorės stalelio visada rasi krūvą scenarijų. Nors daug dirba Amerikoje, namais ji vis tiek vadina Paryžių, o dabartinį savo būstą keturioliktojoje apygardoje dekoravo pati. Nesidrovi prisipažinti, kad pavyko sukurti svajonių namus ir juos dievina. Ir gyvena čia ne viena – su partneriu André Meyeriu ir sūnumi George’u (1).

André – modelis, jie kartu nuo 2013-ųjų. Aktorė, vengianti kamerų kišimosi į asmeninį gyvenimą, kelerius metus įsigudrino slėpti šį romaną. Pasirodžius filmui „Adelės gyvenimas“ apskritai pasklido gandų, kad prancūzė myli moteris, o jos kino partnerė Adèle Exarchopoulos yra ir gyvenimo draugė. Pati Léa tokiu rezultatu patenkinta: sugebėti įtikinti žiūrovus net tokiomis detalėmis – komplimentas aktorės talentui. Ypač turint omenyje, kad ji net netroško vaidinti – rengėsi būti dainininke, studijavo Paryžiaus konservatorijoje, bet paaiškėjo, kad stokoja balso.

Meilė suteikia Léai ypatingo pasitikėjimo ir saugumo jausmą. Mažai kas žino, bet vaikystėje, ypač po tėvų skyrybų, ji jautėsi labai nelaimingas ir vienišas vaikas. O prieš trylika metų išgyveno depresiją. „Pasaulis atrodė baisus, emocinė būsena – siaubinga. Nesijaučiau laiminga. Tik pradėjau aktorės karjerą, apie mane niekas nežinojo... Manau, kad tokia buvo paauglystės pabaiga“, – prisimena ji tuos nelengvus laikus.

Depresiją Léa išsigydė ir prisipažįsta esanti kur kas laimingesnė. Tačiau ir šiandien pusiau rimtai sako, kad polinkis į melancholiją – prancūziškiausias jos bruožas. Ir, ko gero, vienas iš tų, kurie pritraukia režisierius bei dizainerius: Seydoux – žurnalų nuo „Vogue“ iki „W Magazine“ viršelių veidas.