Aktorė Lupita Nyong'o – drąsiai žengianti sėkmingos karjeros keliu

Jei kalbos virs vaisiais, nors iki JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimų dar beveik metai, – akivaizdu, kad tai bus geriausios aktorės statulėlė. Antraplanės aktorės „Oskarą“ jai pelnė debiutinė Steve’o McQueeno juosta „Dvylika vergovės metų“, po kurios žurnalistai ir publika puolė domėtis, iš kur atsirado jauna žavi moteris, taip nuoširdžiai dėkojanti režisieriui, kolegoms, savo Alma mater – Jeilio dramos mokyklai ir, žinoma, šeimai. Prasidėjo tikra Lupitos manija.

Neretai būna, kad po ryškaus debiuto praėjus metams kitiems madinga žvaigždutė nugrimzta užmarštin. Bet Lupita iš antraplanių aktorių žingsnis po žingsnio kopė į garsiausiųjų sąrašo viršų. Ir atidžiai rinkosi filmus: veiksmo trileris „Non-stop“, „Žvaigždžių karų“ epizodai, nuotykių filmas „Juodoji pantera“ – gal ir ne šedevrai, bet vis dėlto stipriai sukaltas pramoginis kinas, apie kurį kalbama.

„Mes“ išties gali būti naujas taiklus šūvis – madingu režisieriumi netikėtai tapusio serialų aktoriaus Jordano Peele’o ankstesnė juosta „Pradink“ 2017 metais buvo kone labiausiai aptariama ir pretendavo į keturis „Oskarus“. O juk tai kino akademikų paprastai nepastebimas žanras – siaubo trileris. Statulėlę už geriausią originalų scenarijų gavo tik Peele’as – pirmasis taip įvertintas afroamerikietis, tačiau kodėl nesurengus žygio į „Oskarus“ dar kartą?

Pati aktorė interviu žurnalui „Porter“ prisipažįsta, kad kuriant „Mes“ įgijo naujų baimių – pradėjo bijoti savo atvaizdo veidrodyje. Ir lyg tyčia filmuodamasi gyveno name, kurio visos sienos buvo jais nukabinėtos. Grįžusi po ilgos darbo dienos aikštelėje Kalifornijoje, Lupita tik spėdavo palįsti po dušu ir kai pavargusi dirstelėdavo į atspindį veidrodyje, prisimena ne kartą surikdavusi iš visų jėgų.

Atrodo, Nyong’o – Meksikoje gimusi Kenijos politiko dukra – apskritai pasirinko geros mergaitės sėkmės kelią: jokių skandalų, jokių intymių nuotraukų, nutekėjusių į internetą, jokių neaiškių ryšių ir provokuojamų pasirodymų. Tik humanitarinė veikla, nuosekli feministinė ir lygias teises ginanti pozicija bei darbas. Daug darbo – tarsi patvirtinant seną posakį, kad sėkmė – tai vienas procentas talento ir 99 procentai pastangų.

Lupitos pasakojimas, kad Peele’o „Pradink“ per mėnesį žiūrėjo penkis kartus, skamba įspūdingai. Tuo metu ji filmavosi „Juodojoje panteroje“, bet vis tiek rasdavo laiko nueiti į kino teatrą pažiūrėti taip patinkančią juostą. Kalbėdamas su aktore telefonu, režisierius perspėjo, kad filmuotis bus sunku. Lupita prisipažįsta, kad perskaičiusi scenarijų ir pati tai suprato, bet Peele’o patvirtinimas, kad rengiasi ją nuvaryti nuo kojų, išgąsdino. „Pati esu reikli sau, bet Jordanas ketino pareikalauti dar daugiau. Teko susiimti ir susitaikyti – ką gi, mes imamės šito darbo.“

Nyong’o prisipažįsta jautusi spaudimą padaryti viską, kad „Mes“ būtų toks pats geras, jei ne geresnis, kaip „Pradink“. „Kai sutikau vaidinti, savęs klausiau – kodėl. Visi nenuleis akių nuo Jordano, vadinasi, ir nuo manęs. Bet niekada nebūčiau praleidusi progos padirbėti su tokiu kūrybingu žmogumi kaip jis.“

Kad ir kaip bus vertinamas galutinis rezultatas, darbas su Peele’u (kaip ir su kolegomis Elizabeth Moss bei Winstonu Duke’u „Juodojoje panteroje“) leido Lupitai papildyti savo draugų būrį. O ji tai labai vertina: iki šiol prisimena, kaip šiltai ją priėmė „Dvylikos vergovės metų“ komanda. Vyresnės kolegės Alfre Woodard ir Sarah Paulson rūpinosi, ar jai netrūksta pinigų, kur ji gyvena, ir visais kitais reikalais. Woodard pakvietė debiutantę į vieną savo legendinių vakarienių – jose dalyvauja visos juodaodės Holivudo žvaigždės (anot Lupitos, atrodė, kad kambaryje būtų sprogęs televizorius, – čia buvo visos garsenybės).

Bet ir ji pati traukia žmones kaip magnetas! Išties kino pasaulyje dažnai skundžiamasi Holivudo ydomis, o Lupitos žodžiai, kad kino industrija gali būti drąsinanti bei teikianti vilčių ir čia galima tikra draugystė, skamba kaip reta šviesiai ir optimistiškai.