Aktorė Miglė Rimaitytė: „Dauguma prancūzų juokauja, kad Prancūziją pažįstu geriau už juos pačius“
Prancūzija – šalis, kuri traukia visus, vertinančius eleganciją ir kultūrą. Ne išimtis ir Miglė Rimaitytė, garsi aktorė, vaidinanti populiariame prancūzų TV seriale „Meilės paslaptys“ (Les mysteres de l’amour). Lietuvė, jau beveik 10 metų gyvenanti Bretanėje, dalijasi savo kelionių po Prancūziją įspūdžiais.
Kas paskatino iškeisti gimtąją Lietuvą į rafinuotąją Prancūziją?
Pabandykime įsivaizduoti pasaulį tarsi savo kiemą, o Europą – kaip namą, kuriame gyvename. Lietuva būtų tik vienas to namo kambarys!.. Kaip neatidaryti kitų kambarių durų?
Be to, būtent Prancūzija traukte trauke jau nuo vaikystės. Gal del jos rafinuoto įvaizdžio, gal dėl mano šeimą su šia šalimi siejančių paslaptingų giminystės ryšių...
Papasakokite, kuo taip sužavėjo Bretanė.
Hortenzijų apsupti akmeniniai namai su raganiškais pilko akmens bokšteliais, neprilygstami laukiniai paplūdimiai, uolos, aplipusios austrėmis ir midijomis, jachtos, jėgos aitvarai, paplūdimiu jodinėjantys raiteliai... Bretanė negali nesužavėti! Be to, Renas jau daugelį metų išrenkamas tuo Prancūzijos miestu, kuriame geriausia gyventi.
Esate aktorė, taigi veikiausiai nemažai keliaujate. Kurios Prancūzijos vietos jums paliko didžiausią įspūdį?
Taip. Dauguma prancūzų juokauja, kad Prancūziją pažįstu geriau už juos pačius. Iš tiesų, esu buvusi beveik visuose šalies regionuose. Labai patiko aristokratiškas miestelis Bjaricas Pietų Prancūzijos vakarinėje pakrantėje. Iš jo per Landų departamento smėlio kopas, primenančias mūsų Kuršių neriją, galima keliauti į nepakartojamą Bordo arba per Sen Žan Pied de Porto kaimelį traukti Pirėnų link.
Visai kitoks, paslaptingas ir atšiaurus, Overnė regiono kraštovaizdis – laukiniai gūdūs miškai. O kur dar kalėdinės dvasios kupinas Elzasas!.. Kiekvienai nuotaikai – vis kitas regionas. Tačiau ryškiausias Prancūzijos perlas, ko gero, yra Provanso-Alpių-Žydrojo Kranto regionas, į kurį pastaruoju metu sugrįžtu vis dažniau.
Turbūt išragavote ir daugybę prancūziškų valgių. Jei galėtumėt įvardyti penkis mėgstamiausius prancūziškus patiekalus, kas patektų į sąrašą?
Esu didelė gurmanė, o šio žodžio reikšmė, išvertus iš prancūzų kalbos, paprasta – apsirijėlis, goduolis. Taigi, taip, labai mėgstu skaniai pavalgyti.
1. Tradiciškai natūraliai patiektos jūrų šukutės;
2. tiesiog austrės;
3. midijos su baltojo vyno padažu;
4. rajų „sparnai“ su grietinėle ir kapariais;
5. bouillabaisse (jūrų gėrybių sriuba).
Dar pridėčiau magrets de canard aux cêpes ou canard à l’orange (marinuotą antienos krūtinėlę su baravykais arba apelsinų padažu) ir choucroute de la mer (jūrų gėrybių ir kopūstų troškinį).
Niekam ne paslaptis, kad Paryžius yra mados meka. Ar prancūziškas gyvenimo būdas pakeitė jūsų stilių?
Nemanau... Pokyčių gal tik tiek, kad iš merginos tapau jauna moterimi, tad rečiau apsimaunu suplyšusius džinsus. Man patinka, kad moterys čia subtiliai jaučia saiką, o dauguma vyrų velkasi marškinius. Nors galima į viską žiūrėti ir kitaip – jie įsispraudę į ça se fait et ça se fait pas („taip daroma, o taip nedaroma“) rėmus.
Apsigyvenusi Prancūzijoje turbūt susidūrėte su kultūriniais skirtumais. Kas šokiravo labiausiai?
Mane šioje šalyje šokiruoja mažai kas. Tiesa, buvo reiškinių, kurie stebino, pavyzdžiui, prancūzai taip menkai domisi kitomis kultūromis ir apskritai viskuo, kas neprancūziška. A! Taip, atsiminiau dar kai ką – motinos rūko prie vaikų, o dažnai ir skelia jiems antausį tiesiog vidury gatvės!.. Visa laimė, kad to jau beveik nebematyti, bet dar prieš 10 metų tai visai nebuvo retenybė.
Tikriausiai vaidindama nemažai šnekate prancūziškai? Kokios kalbos vingrybės nustebino?
Oi!.. Labai daug kas stebino, ypač iš pradžių! Ta rrr... ir kodėl viskas tariama panašiai, jei rašoma visai skirtingai, ir kodėl tiek daug nereikalingų žodžių, kaip, pavyzdžiui, rankų ir kojų pirštai – les doigts ir les orteils, o kitų svarbių žodžių tiesiog nėra: ar „važiuoti“ ar „eiti“ – tiesiog aller ... „patinka“ ir „myliu“ – tiesiog j’aime.
Taigi kokie tie prancūzai?
Jie yra visokie! Sunku butu apibūdinti šalį, sulipdytą iš šitiek mažų tautelių, kurios net turi savas kalbas – bretonų, baskų, elzasiečių, okitenų, galų, katalonų, korsikiečių, lioniečių, bendrą prancūzų ir t. t. Panašiai žemaičiai Lietuvoje – jie net nelaiko savęs vien lietuviais ir garsėja savo užsispyrimu – visai kaip bretonai Prancūzijoje!