Aktorė Monika Vaičiulytė praskleidė uždangą: yra emocijų, kuriomis dalytis ji negali dėl ypatingų priežasčių
Monika Vaičiulytė (32), garsėjanti charakteringais vaidmenimis teatre ir televizijoje, toli gražu gali pasigirti ne tik puikia aktorės karjera. Moteris dažnai mąsto apie mus supantį pasaulį ir dalijasi pastebėjimais, įkvepiančiais kitus. Šį kartą Monika dėstė požiūrį apie prisiminimus socialinėje erdvėje ir už jos ribų.
Aktorė prisiminė mirusį profesorių Leonidą Donskį ir prakalbo apie vieną iš socialinės erdvės funkcijų (dalintis senai įkeltomis nuotraukomis bei užrašytomis žinutėmis):
„Kai feisbuko socialiniame tinklalapyje atsirado galimybė pasidalinti savo prisiminimais, keletą kartų ir aš atsiverčiau pasižiūrėti, ką vieną ar kitą dieną metai iš metų rašiau ar veikiau. Jei atvirai – norėjau pasidalyti viena nuotrauka. Bet staiga sustojau. Pamačiau, kad paskutinis ant jos paspaudęs „patinka“ buvo profesorius Leonidas Donskis. Pagalvojau, jei ir vėl ja pasidalinsiu ant mano „sienos“, kažkas iš jūsų paspaus tą patį „patinka“ ir tai niekuomet nebeatrodys taip pat. Tada supratau – šita funkcija prisiminimai išties veikia. Ne todėl, kad be jos pamirštame ar esame robotai, be mygtukų negalintys nieko prisiminti. Bet todėl, kad prisimeni ir staiga nebenori tuo dalintis, o pasilikti sau ir išsaugoti tą vardą savo nereikšmingoje virtualioje istorijoje. Nes taip ji išlieka tikresnė. Ta tavo „siena“. O gal tvirtesnė...O gal...trapesnė?“
Nuostabiausia, kad tą patį prisiminimą skirtingi žmonės interpretuoja skirtingai. Kartais baru save, kodėl daug ko neužsirašau. Ne feisbukui, ne žurnalų puslapiams. Tiesiog sau. Pieštuku knygelėje.
Po tokio jausmingo pasisakymo kalbinama aktorė išdavė, jog didžiąją dalį (ne tik virtualių) prisiminimų ji pasilieka sau. „Visiems prisiminimams papaskoti neužtektų laiko paroje. Yra tokių stiprių išgyvenimų, kurių niekuomet neatskleisčiau socialinių tinklų skaitytojams. Jų emocinis svoris tinkamas nebent knygai. Ir tai.. Dėl to iki šiol nebūčiau tikra. Kalbu apie prisiminimų knygą... Kita vertus, kai kurie prisiminimai turi būti išsakyti, juk daugelis literatūros ar meno kūrinių yra pagrįsti būtent gyvenimiškomis istorijomis. O yra temų, kurias privalėsi nusinešti su savimi ten, iš kur niekas žinučių nebesiunčia. Aš galvoju taip. Jei sakai – sakydamas būk atviras arba geriau nutylėk.“
Kalbėdama apie prisiminimų reikšmę jos gyvenime M. Vaičiulytė tikino, kad susidomėjusi skaitė knygą apie tai, kad moksliškai įrodyta - fantazija dažnai gelbsti sunkiose situacijose.
„Praradęs artimą žmogus negali pakelti skausmo ir įsivaizduoja, kad jis vis dar šalia. Ir nors tai iliuzija – organizmas gyja. Manau, panašiai ir su prisiminimais. Yra tokių, kurie liūdina, nes nebegalime susigrąžinti tų akimirkų. Kita vertus, jie gyvi paveikslai to, kas buvo. Be prisiminimų žmogus yra nulis. Nuostabiausia, kad tą patį prisiminimą skirtingi žmonės interpretuoja skirtingai. Kartais baru save, kodėl daug ko neužsirašau. Ne feisbukui, ne žurnalų puslapiams. Tiesiog sau. Pieštuku knygelėje.
Kad ir kaip bebūtų – laikas blukina spalvas. Kol kas atmintimi nesiskundžiu, galiu įsiminti ilgiausius tekstus, įvairias situacijas, jų detales, emocijas. Pavyzdžiui, kokios spalvos marškiniais vilkėjo niekuo dėtas praeivis, kada mano gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Tačiau negaliu būti tikra, jog taip viską atsiminsiu ir laikui bėgant. Todėl reikėtų atrasti laiko užrašams.“