Aktorė Nelė Savičenko: „Dabar mano namai labiau Vilniuje“
Viena talentingiausių ir gražiausių vidurinės kartos aktorių Nelė Savičenko po daugybės ten praleistų metų palieka Klaipėdos dramos teatrą ir pradeda dirbti Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. Čia gyvena jos mylimiausi žmonės. Klaipėdoje ji prieš metus neteko vyro. Bet abu miestai labai brangūs.
Daug keliaujate – tai jūs Rumunijoje, tai Kroatijoje, tai vėl į kelias šalis ruošiatės vykti.
Keliauju su Oskaro Koršunovo teatru, vaidinu jo „Dugne“, „Hamlete“. Daugybė Europos teatrų festivalių organizatorių laiko garbe pasikviesti O. Koršunovą. Gastrolės man neleidžia užsisėdėti, užsibūti vienos būsenos. Kita vertus, kaip kiekvienas žmogus, besiblaškantis po svetimas šalis, kartais pasiilgstu namų, nusistovėjusios dienotvarkės.
Kokiame mieste jūsų namai?
Net negaliu pasakyti. Visą gyvenimą turėjau dvejus: Vilniuje – mama, Klaipėdoje – šeima. Dabar namai labiau Vilniuje, kur man pačios brangiausios – mama ir dukra. Klaipėda traukia vasarop, kai dideliame mieste nebegali išbūti; ten ir brolio šeima. Šitiek metų Klaipėdoje pragyvenusi, jau kaip senas katinas turiu ir savo pasivaikščiojimo, ir važiavimo dviračiu maršrutus. Numini iki Palangos ar iki Juodkrantės. Nusiperki ten šviežiai rūkytos žuvies, pavaikštai, kol ji atvėsta, išalksti, suvalgai ją sau skaniausiai, nusimaudai jūroje ir vakarop grįžti į Klaipėdą.
Kažkada esate sakiusi, kad kartais sostinė jus pribloškia cinizmu.
Priklauso nuo terpės, kurioje būni. Kai kada tikrai stebina visažiniškumas. Nors turėti dalelytę cinizmo nėra blogai. Jis gerai saugo ir nuo euforijos, ir nuo kvailo romantizmo.
Mama jums visada buvo autoritetas?
Mama buvo įsitikinusi, kad vaikai turi SAVAIME gerbti tėvų nuomonę, jų klausyti. Ji buvo tiesiog pernelyg demokratiška. Ir turėjo vieną ypatingą savybę, kurios nesuvaidinsi ir nepamėgdžiosi, – kai ją nuvildavai, mokėdavo taip nuliūsti, kad tas liūdesys pasidarydavo nepakeliamai visa apimantis: tada pagalvodavai, kad geriau jau verktų ar bartųsi. Tą liūdesį būdavo sunku ištverti, o jei nemažai su broliu prisidirbdavome, jis trukdavo netrumpai...
Štai tokia būdavo jos pedagogika. Tad, turbūt nenorėdami jos taip žiauriai skaudinti, dažnai nuo daug ko susilaikydavome. Jai būdavo įdomu viskas, kuo mes užsiimdavome, ji dalyvaudavo mūsų gyvenime jo nekontroliuodama. Mama po ankstyvų skyrybų su tėčiu daugiau neištekėjo, buvo vien mūsų... Ir aš jai labai dėkinga už tokį pasišventimą, tokį sugebėjimą klausyti – valandomis, paromis. Tikrai tobula mama – garbės žodis!
O jūs pati?
Aš kitokia, be abejo. Kaip ir mano dukra. Bet visoms mums tikriausiai būdingas noras suprasti vienoms kitas, ieškoti kompromisų, o ne pasmerkti.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Laima“
