Aktorė Nelė Savičenko: „Šis laikmetis man patinka – moteryse atsirado jėgos“
„Kokia jūs graži, Nele“, – išsprūsta man ne sykį. „Eik jau, – Nelė Savičenko (63) mojuoja rankomis, – kur jau ten graži... Žiūrėk, dar truputis – ir imsiu vaidinti močiutes!“ Visą jaunystę atidavusi kinui, dabar aktorė yra nepakeičiama teatro scenoje – režisieriai Nelės nepasidalija, o ir ji savęs netausoja, dalija pilnomis saujomis. „Tik taip žmogus turi už ką save gerbti“, – patikina.
Šiltas vasaros vakaras, gal jau paskutinis toks šį rugpjūtį. Miestas tarsi kažkur pranyksta: sėdime ant šezlongų lauko kavinėje, tabaluojame sportbačiais, kibirėlyje tirpsta ledukai, vyno taurėse atsispindi saulė. „Koks geras tas gyvenimas“, – nusišypso Nelė.
Artėjantis ruduo jai reiškia daug darbo: Nacionaliniame dramos teatre laukia spektaklių „Soliaris 4“ ir „Miegantys“ premjeros, o Muzikos ir teatro akademijoje – jau ketvirtus metus Savičenko vadovaujamas būsimųjų aktorių kursas. Bet akivaizdu, kad ją tai tik įkvepia.
Stanisławo Lemo „Soliario“ klajones pažįsta skirtingos kartos: vyresnieji prisimena Andrejaus Tarkovskio filmą ir jame vaidinusį Donatą Banionį, jaunesnieji – Steveno Soderbergho juostą ir George’ą Clooney. Bet nuostabiausia, kad pagrindinis vaidmuo, kurį filmuose atliko šie du vyrai, naujajame spektaklyje atiteko... jums.
Oi, kiek vargo man pridarė tie vyrai! (Juokiasi.) Viskas prasidėjo tarsi nekaltai: pernai žiūrovams parodėme spektaklį „Respublika“, ir po peržiūros prie manęs priėjo nepažįstamas vyras. „Man patiko jūsų vaidmuo“, – pareiškė. Susikuklinau: tai kad ten to vaidmens nelabai yra, tiesiog kažką veikiu scenoje, bet vis tiek malonu, labai ačiū. Ir tuomet staiga paaiškėjo, kad tas vyras – ne šiaip žiūrovas, o lenkų režisierius Grzegorzas Jarzyna, kuris Nacionaliniame dramos teatre statys „Soliarį 4“ – ir man nori skirti pagrindinį vaidmenį!
Gavusi scenarijų iš pradžių apsalau, bet paskui nuo atsakomybės perkaito smegenys. Tie dideli vyrai – Lemas, Banionis, Clooney – mane slėgė it kokie ąžuolai. Kosmosas, skraidantys laivai, technikos stebuklai – tai juk vyrų pasaulis, o aš jame pasijutau visiška višta: vaikštau po sceną tarp visokių kabelių, nieko juose nesuprantu... „Šakės“, – galvojau. Bet paskui įsivažiavau.