Aktorė Nelė Savičenko švenčia 60 metų jubiliejų

Baigusi mokyklą Nelė Savičenko iškart įstojo į Povilo Gaidžio vadovaujamą Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto aktorių kursą. 1980 m. pradėjo dirbti Klaipėdos dramos teatre, o nuo 2012 m. – Lietuvos nacionalinio dramos teatro trupėje. Šiandien ji vaidina ir pagrindiniuose Oskaro Koršunovo teatro spektakliuose, dėsto Teatro ir muzikos akademijoje. Aktorės švelnumas, atidumas, empatiška natūra ypač vertinama negailestingame atšiauriame dramos teatro pasaulyje. Su spektakliais (dažniausiai O. Koršunovo teatro) keliaudama po įvairias šalis, ji sugeba išlikti susikaupusi, nuosekli, vykdyti visus kada nors užsibrėžtus įsipareigojimus.

Sukūrusi keliasdešimt vaidmenų teatre ir kine, Nelė Savičenko pelnė daug garbingų apdovanojimų, tarp kurių net trys „Auksiniai kryžiai“ (2004 m. – už Zilkės vaidmenį Mariuso von Mayenburgo „Šaltame vaike“, rež. O. Koršunovas; 2007 m. – už Motinos ir Abatės vaidmenis Augusto Strindbergo „Kelyje į Damaską“, rež. O. Koršunovas, bei Ponios Terbuš vaidmenį Erico-Emmanuelio Schmitto „Paleistuvyje“, rež. P. Gaidys; 2013 m. – už Irinos Arkadinos vaidmenį Antono Čechovo „Žuvėdroje“, rež. O. Koršunovas). 2008-aisiais aktorė pelnė Lietuvos kino ir televizijos apdovanojimą „Sidabrinė gervė“ už vaidmenį Algimanto Puipos filme „Nuodėmės užkalbėjimas“. 2009 m. ji įvertinta Vyriausybės kultūros ir meno premija už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, 2014-aisiais apdovanota Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

„Nėra nė vieno spektaklio, kuris praeitų ramiai. Aš turiu neįtikėtiną savigraužą ir niekur nuo to negaliu dingti. Man labai svarbi savianalizė“, – sako aktorė. Kadaise ji paliko teatrą. Reikėjo radikalaus pasikeitimo. Ir tik pakviesta į Eugeneʼo Ionesco pjesę „Plikagalvė dainininkė“ (2000), kurią statė šviesios atminties Valdas Pranulis, ji vėl pajuto teatro, dramą ir tragediją apimančio teksto trauką. Ir po trejų metų pertraukos sugrįžo į Klaipėdos dramos teatrą. Jai buvo svarbus susidūrimas su absurdiška situacija, kurią diktavo repetuojama medžiaga. Akivaizdu, kad šis pojūtis neatsiejamas nuo asmeninio laiko pojūčio. Renkant archyvinę medžiagą apie Klaipėdos dramos teatrą įdomu buvo susipažinti su meno protokolais, kuriuos kruopščiai užrašydavo teatro patriotė Stefanija Galkauskaitė.

„Tikslus ir logiškas absurdo šlifavimas aplinkiniams sukuria nelogiškumo ir neadekvatumo jauseną. Tokiai situacijai sukurti ir suvaldyti reikia ne tik racionalumo, bet ir visiškos laisvės, džiugesio būti laisvam, gebėjimo improvizuoti“, – taip aktorė svarstė apie šią situaciją. Genialusis Ionesco, grąžindamas ją į teatrą, pasufleravo pagrindinę aktorės nuostatą – atsisakyti vaidmens ribų.

Įdomu stebėti Nelės Savičenko vaidmenis, nors apibrėžti jų kontūrus sunku. Jie psichologiniai ir kintantys įvairiose aplinkybėse. Nors aktorė jautri ir ypač atidi partneriams, ji niekada „neišduoda“ savo vaidmens. Juk kartais greta kitų puikių aktorių kyla pavojus kitaip pasukti savo vaidmens liniją. Nelės susitelkimas į esminius medžiagos akcentus saugo nuo panašių pagundų. Pavyzdžiui, egoistiška Arkadina „Žuvėdroje“ niekada neišspinduliuos tikros meilės savo sūnui, – aktorė kiekviename spektaklyje ras smulkių grimasų, judesių, kurie tiksliai apibrėš motinos aroganciją. Sykiu ji ras pustonių, atskleidžiančių dar kitokius santykius su jai taip svarbiu Trigorinu. Savičenko, realistiškai matydama vyro menkumą ir suprasdama, kad tik jos rankose įmanomi gyvenimo pokyčiai, žvelgdama žiūrovams tiesiai į akis, vos keliais štrichais tiksliai charakterizuos savo vaidmenį. Šios aktorės fenomenas tas, kad ji ištrina ribas tarp savęs ir vaidmens, jos virsmas personažu yra beveik nepastebimas. Kurdama čechovišką moters portretą, ji prisijaukina mus, o tai leidžia žiūrovui greičiau susitapatinti su įvairiomis gyvenimo situacijomis. Nelė kuria vaidmenį pirmiausia pasitelkdama šiuolaikinio žmogaus psichologiją, o per tai patenka į dramaturgo pasiūlytas sąlygas.

Pavyzdžiui, „Dugne“ ji tampa viso spektaklio valdove, nes organiškai įsiterpia ir kilsteli daugelį scenų, net ir tada, kai jai priklauso tik replikos. Jos balso raiškumas ir sugebėjimas reikšti mintį dažnai išlygina scenas, kuriose partneriai kalbasi tik vienas su kitu lyg uždaroje erdvėje. Šiame spektaklyje visi aktoriai kuria savarankišką meno kūrinį, režisieriaus principus „naudodami“ kaip tam tikrą instrumentarijų, bet jokiu būdu nesekdami juo kaip guru, – Koršunovas suteikia aktoriams galimybę patiems būti nenuspėjamų situacijų režisieriais. Savičenko greitai įtraukia žiūrovą į aktyvų dramaturginį vyksmą, ji drąsiai išnaudoja režisieriaus aktoriui deleguotą laisvę tapti kūrėju.

Nelės Savičenko vaidmenų diapazonas itin platus – nuo karalienės iki valkatos. Paskutiniai jos ryškūs darbai – Árpádo Schillingo („Didis blogis“), Gintaro Varno („Oidipo mitas. Tėbų trilogija“), Jono Vaitkaus („Apreiškimas Marijai“), Oskaro Koršunovo („Kankinys“, „Katedra“, „Žuvėdra“, „Dugne“, „Tartiufas“), Łukaszo Twarkowskio („Lokis“) spektakliuose.

Prie nuoširdžių sveikinimų Nelės jubiliejaus proga prisideda režisieriai Gintaras Varnas ir Oskaras Koršunovas.

Gintaras Varnas: Nelė – iš tų didžiųjų aktorių „genties“, kurių vis mažiau ir mažiau. Ne, ne draskanti „iš kepenų“, ne isteriška „prima“, priešingai – labai racionali, logiška, paprasta, protinga ir kartu galinti suvaidinti bet ką. Spalvų spektras – begalinis, organika – tobula. Žavinga ir turinti puikų humoro jausmą. Svajonių aktorė, su kuria, manau, trokštų dirbti daugelis režisierių. Maža to, ji šiuo metu geriausia Lietuvoje scenos kalbos pedagogė. Jei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoj kas ir išmoko jaunus aktoriukus kalbėti scenoje, tai Nelė. O kad jūs žinotumėt, kaip ją myli studentai... Net pavydu.

Oskaras Koršunovas: Nelė – tai tas retas atvejis, kai talentas ir profesionalumas sugyvena viename žmoguje. Paprastai talentingi žmonės leidžia sau prabangą būti neprofesionalūs, o netalentingi dažnai būna profesionalūs, nes tai jų vienintelis būdas kažką padaryti, kažkaip išplaukti. O kad tos dvi savybės būtų viename žmoguje – ypač reta. Dėl to Nelė, būdama graži moteris, sugebėjo išlikti nearogantiška, būdama talentinga aktorė – išlikti kolegiška, maloni ir darbe, ir gyvenime. Teatre yra scena ir yra užkulisiai. Scena daro įtaką užkulisiams ir atvirkščiai. Dėl to etika teatre yra labai svarbi. Nelė tai gerai suvokia ir niekada to nedemonstruoja. Ji niekada nedominuoja. Šios savybės ryškiausiai pasirodė repetuojant „Žuvėdrą“. Arkadina, o tokių yra dauguma, – netalentinga, neprofesionali, be galo arogantiška, – sukurti tokį aktorės portretą Nelei buvo sunku. Ji tokių savybių tiesiog neturi, o jeigu ir turėjo, tai išstūmė iš savo profesinio ir žmogiškojo lauko. Arkadina – tai Nelės priešingybė. Tai fenomenas, kai teatras luošina žmogų, o žmogus – teatrą (o viso to auka yra Kostia). Protu Nelė visa tai labai gerai suprato. Nors Arkadinos vaidmuo priešingas jos prigimčiai, ji ypač gerai jį sukūrė. Ėjo, lipo per save...

Nelė yra viena iš intelektualiausių aktorių Lietuvoje: ji apsiskaičiusi, visuomet ruošiasi repeticijoms, analizuoja medžiagą.

Vienas garsiausių prancūzų teoretikų Patriceʼas Pavis, pažiūrėjęs spektaklius, taip pat šias savybes pastebėjo. Maža to, jis pasakė, kad tai absoliučiai naujas teatrinis buvimas scenoje, nauja vaidyba. Tai pastebėjo ir kiti pasauliniai kritikai. Kurdami mes tai jautėme: ieškojome naujo buvimo scenoje, kito požiūrio į personažą, kito požiūrio į žiūrovą, į aktorinį meistriškumą. Po „Hamleto“, po „Dugne“ ši nauja metodika Nelei buvo įdomi. Nors buvo sunku ir ji ne kartą buvo besitraukianti, šią „kelionę“ įveikė. Puikus rezultatas! Tai ir yra aktoriaus profesionalumas. Tokio profesionalumo stinga jaunųjų aktorių kartai. Šiandien ateina hipsteriška karta, kuriai neva moralė aukščiau visko, jie nevalgo mėsos ar dar kažko... Ir tu dirbi su žmogumi, kuris, pasirodo, yra krišnaitas ir mažai ką gali padaryti, nes teatre daug kas kertasi su jo krišnaitiškais įsitikinimais. Nesuprantu, kam būnant krišnaitu reikia eiti į sceną? Scena yra scena. Ne veltui aktoriai kadaise buvo laidojami už kapinių tvoros. Tai nenormalus darbas. Talentingi žmonės, siekdami tikslo, gali išsižadėti savo principų. Ir tai yra tikrasis profesionalumas.

Repetuojant „Tartiufą“ taip pat įvyko neįtikėtinas dalykas: Nelei pradžioje nesisekė užčiuopti Ponios Pernel vaidmens. Aišku, daug kam nesisekė. Panašu, kad Molièreʼas yra autorius ne lietuviams, be to, vertimas buvo labai blogas. Tarkim, Prancūzijoje scenoje nieko nevyksta, ir visi klausosi teksto, kaip ir Anglijoje Shakespeareʼo. Labai gražūs tekstai. Mūsų Molièreʼo vertimas skamba primityviai, jokio ten grožio nėra. O pasiduoti commedia dell’artevaidybos stiliui mūsų aktoriai gali, bet jiems trukdo tekstas. Molière’o tekstui reikalinga dviguba pajauta. Dėl to viskas vyko ne taip jau paprastai.

Kada įvyko spektaklis? Būtent tada, kai pagaliau Nelės Savičenko Ponia Pernel iššovė pistoletu likus kelioms dienoms iki premjeros, ir viskas atsistojo į vietas, visi kiti pradėjo judėti pagal Nelės taisykles. Reikėjo padaryti didžiulį „fejerverką“, užsidėti sceninę kaukę ir po to čia pat, žiūrovų akyse, ją nusiplėšti. Tai tapo pavyzdžiu. Ir visiems kitiems aktoriams paaiškėjo, ką pagaliau reikia daryti.