Aktorė Neringa Būtytė: „Vaidinti ukrainiečių spektaklyje apie skaudulius yra didelė atsakomybė“

Kaip prisimenate pirmuosius bandymus repetuojant, statant spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“?

Spektaklio eskizo etapas buvo žaibiškas, labai derlingas ir netgi smagus. Taip pat didžiulė dovana buvo susipažinti su režisieriumi Stasu Žyrkovu. Tai išskirtinė, stipri teatro asmenybė. Manau, kad repeticijos su juo mus, aktorius, stipriai įkvėpė. Tai buvo lyg kūrybiniai vandenynai abipusėje pagarboje ir nuostabiame suderėjime, susikalbėjime. Aš jutau, kad gana greitai pagavau savo personažo Katerinos judesį, balsą ir supratau, kokia ji turi būti. Truputį be ribų, be galo spalvinga, joje, rodos, sutelpa daugybės moterų tipažai.

Nuo visiškai bejėgės iki viską žinančios, didžiulius gyvenimo išbandymus išgyvenusios moters, iki paprastos, į buitį panirusios ir nuo tos buities sugrubėjusios moters. Ir tai tik lakoniškas, trumpas jos asmenybės apibūdinimas. Iš aktorinės pusės man buvo didelis malonumas leistis būti vedamai dramaturgės Natalijos Vorožbit išrašyto Katerinos personažo. Taip pat mūsų tandemas su aktoriumi Tomu Stirna puikiai suderėjo. Tapo greitai aišku, koks yra Saša, koks šio spektaklio žmonos ir vyro duetas. Eskizas buvo smagus teatrinis pabandymas, kuris jau tada „kvepėjo“ spektakliu.

Tačiau niekas net baisiausiuose košmaruose nesapnavo, kad spektaklio premjera Vilniuje įvyks prasidėjusio karo Ukrainoje metu. Tada sužinojome, kad spektaklio režisierius iš Ukrainos negali atvykti ir repeticijos vyks nuotoliniu būdu. Nerandu žodžių, kaip įvardinti repeticijas zoom‘u, kai žinai, kad režisierius yra toje barikadų pusėje, kur nuolatinė įtampa, nežinomybė, baimė dėl savo šeimos, o mes savo saugiame uoste kalbame ta skausminga tema, kuri vyksta visai šalia.

Širdyje kunkuliavo jausmai... nuo ašarų, kaltės, bejėgystės jausmo iki begalinio džiaugsmo, kad mes galime repetuoti ir turime pareigą perteikti tą žinutę, kuri išrašyta šioje pjesėje: apie pareigą artimiesiems, šeimai, Tėvynei, apie meilę, drąsą, baimę ir netektis – apie visus žmogiškus skaudulius, viltį ir gyvenimo prasmę. Ir kai staiga režisierius Stasas, lyg stebuklo būdu, iš Ukrainos atvyko į Lietuvą – repeticijas tęsėme gyvai ir galiausiai įvyko jautrus ir gyvas emocijomis spektaklis.

Manau, kad kiekvienas, į spektaklį atėjęs žiūrovas, neišeina nepaliestas, nes girdisi ir matosi, kaip žmonės braukia ašaras, kaip jie nebegali tuo pačiu metu valdyti juoko iš tragikomiškai perteiktų situacijų atpažįstamų gyvenime. Tai lyg absurdo juokas – tarsi apsivalymas nuo vidinių skaudulių, kai gali juoktis, tuo pačiu metu byrant ašaroms. Drauge su žiūrovais spektaklio metu keliaujame per emocijų kalnelius.

Kiek savęs pačios įžvelgiate kuriamame personaže Katia?

Be abejo, kažkiek yra. Emocija yra energija, o tos gyvos energijos, temperamento manyje yra tikrai daug. Aš esu jautrus, emocionalus žmogus ir gyvenime juokiuosi skambiai, liūdėdama taip pat neslopinu jausmų. Visas sceninis emocionalumas šiose aplinkybėse yra įdomus tuo, kad teatro aikštelė yra vieta, kurioje gali angažuotai, be ribų išsitaškyti, nes šiame spektaklyje tai yra leista... plačia gerkle, pilnais plaučiais, begaliniais mostais, nes nėra taisyklių, teisingų, neteisingų būdų, kaip išsakyti skausmą ar kaip apie tai kalbėti su aštriu humoru. Kai studijavome, mokytojai mums sakydavo: ,,Jūs stebėkite, žiūrėkite paprastų žmonių likimus ir gyvenimus“. Aš, būdama smalsi mėgstu stebėti aplinką, žmones. Kokie jų charakterio bruožai reiškiasi aktyviai, yra demonstruojami pačių žmonių, kurie paslėpti ir juos gali tik nujausti. Juk mes, aktoriai esame itin jautrūs aplinkai, greitai pajaučiame žmogaus charakterį, jo psichologiją, motyvus elgtis vienaip ar kitaip.

Toks vidinio chirurgo darbas – atradinėjame kokie ten klodai slypi kiekviename žmoguje... Juk kiekvienas praeivis yra begalinės informacijos ir gyvenimo patirčių skrynia. Kalbant apie moteris, spalvingame, daugiaplaniame Katerinos vaidmenyje stengiuosi perteikti įvairių moterų charakterius ir temperamentus. Įdomu tai, kad nei vienas tokio ryškaus, daugiasluoksnio, nenuspėjamo charakterio bruožas nėra tik blogas arba tik geras... Kiekviena Katerinos charakterio savybė turi savo, kaip gyvenimo laiko skalėje įrėžtą brūkšnį, kiekvieni gyvenimo metai atnešė savo patirtis, žymes, netgi randus.

Tai tokia jos gyvenimo alchemija, kuri nėra baigtinė. Šis vaidmuo leidžia matuotis labai ryškias Katerinos charakterio savybes, jos matymą, pajautimą, čia pat tarsi pasimatuoti skirtingiausių moterų būvį viename vaidmenyje. Todėl kiekvieną spektaklį tai be galo gyva, kiekvieną kartą vyksta gyvoji scenos alchemija čia ir dabar, tarp mūsų trijų aktorių įkūnytų personažų, tarp aktorių ir žiūrovų realiame laike, paralelėje su pasaulio įvykiais. Mes tarsi kiekvieno spektaklio metu įkvepiame tą patį deguonį, tačiau kaskart kvėpuojasi vis kitaip, kaip įkvepiant naujagimiui pirmą kartą...

Spektaklyje įkūnijate energingą, temperamentingą, komišką ir kartais net labai aštraus būdo moterį. Kas padeda tokias savybes savyje pažadinti, išrasti, „iškasinėti“?

Pakankamai nepaprasta kalbėti apie save, bet manau, kad tai asmenybiniai dalykai. Klausimas ar būtų patikėję tokį spalvingą vaidmenį minkšto charakterio žmogui, todėl, matyt, kad tos stiprybės manyje yra. Aš jos nesiskolinu arba dirbtinai nevaidinu. Tą vidinę stiprybę, vidinį stuburą įvelki į teatrinę formą ir ją išreiški per vaidmenį. Manau, jog šiuo atveju žiūrovams kyla atpažįstamumo jausmas. Katerina – buities užgriaužtos, tačiau gyvenimo užgrūdintos moters tipažas, kurios atvira, nefiltruota reakcija į įvykius nepalieka abejingų žiūrovų salėje. Tai jaučiasi ir girdisi. Visi mes esame kažkur arba gyvenime, arba kine matę ar sutikę tokią moterį. O apie tuos skaudžiausius dalykus, kaip apie mirtį, žmonėms sunku kalbėti ir, manau, kad yra net neįmanoma racionaliai kalbėti, svarstyti, be tam tikro atstumo, kaip, kad šiame spektaklyje, pasitelkiant humorą. Kalbėti apie skaudulius tikriausiai ir yra įmanoma arba pro ašaras, arba pro juoką. Žmonės atpažįsta tą skausmą ir absurdą ir čia pat vykstantį gyvenimą, tad taip ir reaguoja – juokiasi pro ašaras..

Kokios emocijos užplūsta prisiminimais nusikeliant į darbą kartu su režisieriumi Stasu Žyrkovu?

Stasas Žyrkovas yra ypatinga, išskirtinė, šilta, charizmatiška asmenybė. Lenkiu galvą su didžiausia pagarba prieš jį. Tai buvo pasitikėjimo, laisvės, kūrybinio džiaugsmo ir begalinio nuoširdumo erdvė, kurioje mes visi kūrybiškai ir plačiaširdiškai atsivėrėme. Asmeniškai man su Stasu sutapo humoro jausmo, absurdo suvokimas, jautrumas skauduliams. Spektaklyje yra tam tikros žaidimo taisyklės, savitas stilius, kurį mes, tikiu, visi greitai perpratome. Stasas geba kalbėti ta kalba, kuri yra labai suprantama ir pajaučiama. Bestatant šį spektaklį vyko nuostabus komandinis darbas, kai dedi tarsi plytą prie plytos ir pastatai namą. Už Staso nuoširdumą jaučiau didžiulį dėkingumą, nes sutikti šiuo laiku ir, apskritai, gyvenime tokį besąlygiškai atsidavusį teatrui, atlapaširdį žmogų – reta. Visame kūrybiniame procese tas režisieriaus nuoširdumas atidarė begalinį pasitikėjimą, juk tuomet ir atsiranda kūrybinė laisvė ir paties kūrybinio proceso džiaugsmas. Stasas įkvepiantis, pilnas gyvenimo džiaugsmo, gyvybės, energijos, begalinio tikėjimo. Teatras ir žmonės jam yra viskas. Staso asmenybė man yra lygybės ženklas teatrui tauriausia to žodžio prasme.

Jūsų manymu, kokiam žiūrovui yra skirtas šis spektaklis arba kokiam žiūrovui rekomenduotumėte išvysti šį naująjį VMT pastatymą?

Manau, kad visiems. Šiuo atveju tema yra stipri ir apie karą, bet ir stipriai apie patį gyvenimą. Čia kaip perskaityti gerą knygą ir vėl susimąstyti apie gyvenimo prasmę, apie santykius, apie vyrą, moterį, apie šeimą, kas mes esame vieni dėl kitų, apie egzistencinius dalykus. Per tokią prizmę, kai tu apie mirtį gali filosofiškai pamąstyti. Todėl jeigu žmonėms norisi gylio ir netikėtos laisvės pasijuokti virš tos gilios bedugnės bei pažiūrėti į gyvenimą iš labai arti... susipurtyti, nusibraukti ašaras besijuokiant... jeigu norisi stiprių įspūdžių ir netikėtumo, jie privalo pamatyti šį spektaklį. Man atrodo, yra svarbu išsijudinti iš snaudulio ir čia tikrai nėra vien ašaros, nes čia slypi ir daugybė aštraus juoko. Mes juokaujame mirties fone, bet tas juokas leidžia mums saugiai pažvelgti į ten, kur skauda. Tikiu, kad žiūrovai bus nustebę. Spektaklis „Saša, išnešk šiukšles“ skirtas tiems, kam norisi gylio, stiprių emocijų, netikėtumo, humoro, prasmės.

Ką Jums pačiai reiškia šis spektaklis?

Yra kelios svarbios pusės. Man, kaip aktorei, tai yra vienas didžiausių darbų. Čia aš galėjau pasireikšti didžiule amplitude, todėl be galo pamilau šį vaidmenį, tai svarbus darbas mano teatro kelyje. Žvelgiant iš globalios pusės, tai yra Ukrainos dramaturgės Natalijos Vorožbit ir Ukrainos režisieriaus Staso Žyrkovo bei mūsų lietuvių aktorių trio: Tomo Stirnos, Miglės Polikevičiūtės ir manęs kurtas spektaklis apie karą, nepaprastus žmonių likimus. Vykstant karui vaidinti ukrainiečių spektaklyje apie skaudulius yra didelė atsakomybė. Spektaklis įvyko, mes jį vaidiname teatre ir ateina žiūrovai, mes nesame uždaryti, esame tarsi saugūs, neišplėšti, neišdraskyti. Tai – dovana.

Kokia jo tema arba paslėpta mintis yra pati brangiausia, esminė?

Taip, yra frazė, kurią pasakius kiekvieną kartą nubėga šiurpuliai. Ta frazė skamba spektaklyje du kartus – „Saša, išnešk šiukšles“. Pirmą kartą ją pasakius, joje sutelpa labai daug informacijos. Kreipiesi į žmogų, nes to žmogaus atmintis yra įrašyta tavo ląstelėse ir tu automatiškai ieškai jo erdvėje, kartoji tuos žodžius, kuriuos esi įpratęs kartoti. Čia pat supranti, kad to žmogaus nebėra, ir tai yra atsisveikinimo momentas ir artėjimas iš nesusitaikymo galbūt link susitaikymo. Vis dėlto to žmogaus nebėra, bet tuo pačiu tas žmogus niekada nebeišnyks iš tavo atminties. Todėl toje frazėje telpa visas gyvenimas. Antro veiksmo pabaigoje „Saša, išnešk šiukšles“ skamba jau tokiame globaliame, politiniame kontekste ir tai dar kitaip emocionaliai supurto, kad kiekvieną kartą, tariant šiuos žodžius, užkimsta balsas.

Trumpai apie spektaklį

Ukrainiečių režisieriaus Staso Žyrkovo spektaklyje „Saša, išnešk šiukšles“ pagal ukrainiečių dramaturgės Natalijos Vorožbit pjesę kalbama apie šiuolaikinę Ukrainą, Maidano atgarsius, nelengvą ukrainiečių moterų dalią. Saša – neseniai miręs karininkas, manantis, kad mirtis – visiškai nederamas pasiteisinimas prisiekusiam ginti tėvynę. Dėl to jis yra pasiryžęs grįžti į šį pasaulį, į politinių neramumų kamuojamą Ukrainą, ir eiti į mūšio lauką. Jo našlė bei nėščia podukra su tuo nesutinka, jos nenori dar kartą patirti netekties skausmo. Kūrinys, kuriame galima atpažinti ukrainiečių literatūros misticizmo tradiciją, klausia, kaip gyventi, praradus artimą žmogų, kaip susitaikyti su mirtimi.

Spektaklio kūrybinė grupė: režisierius – Stasas Žyrkovas (Ukraina), kompozitorius – Bohdanas Lysenko (Ukraina), scenografas, kostiumų dailininkas – Artūras Šimonis, režisieriaus padėjėja – Jūratė Mikaliūnienė. Vaidina: Neringa Būtytė, Miglė Polikevičiūtė, Tomas Stirna.

Spektaklį „Saša, išnešk šiukšles“ kviečiame išvysti birželio 17 d. 18.30 val., Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre.

Fotogalerija: