„Su metais mano gyvenime atsiranda vis daugiau laisvės, vis daugiau pasitikėjimo savimi. Jau žinau, kad jei vieną dieną sugriūtų tai, ką sukūriau, viską galima pradėti iš naujo“, – sako aktorė, studijos „Šilkaus pupa“ įkūrėja, radijo laidos „Visi savi“ vedėja Kristina Savickytė.
Trumpa dosjė
- GIMTASIS MIESTAS. Klaipėda.
- ŽAVIAUSIA EPOCHA. Dabar. Kai pradedu galvoti apie moterų teises ir galimybes įvairiais laikotarpiais, suprantu, kad mes gyvename puikiu laiku ir galime prisidėti prie labai gerų pokyčių.
- LITERATŪRA. Šiuo metu daugiausia skaitau psichologinę.
- FILMAS. Marijos Kavtaradzės „Išgyventi vasarą“, kuriame patrauklia forma, neįkyriai kalbama apie rimtus dalykus.
- RYTO RITUALAS. Mokslo metais mėgstu įsirangyti pas devynmetį sūnų Motiejų į lovą ir taip jį pažadinti.
- PASAULIO VIETA. Dabar – Jungtinė Karalystė, nes ten gyvena mano dukros. Visgi Londoną myliu vien todėl, kad jame esu buvusi daugiausia kartų iš visų pasaulio miestų. Muziejai, galerijos, spektakliai... Visada ten pasikraunu energijos.
- PASIDIDŽIAVIMAS. Labai didžiuojuosi, kad sugebėjau susikurti sau darbo vietą ir gana sėkmingai darbuojuosi.
- NEMĖGSTAMIAUSIAS BUITIES DARBAS. Neturiu tokio. Man patinka tvarka, todėl neerzina jokie buities darbai. Be to, namuose su vyru Linu darbuojamės abu. Prisideda ir sūnus Motiejus. Tvarkymasis man – tam tikra meditacijos forma.
- ERZINANTI ŽMOGAUS BŪDO SAVYBĖ. Nenoras augti ir tobulėti.
- AUTORITETAS. Kadangi daugiausia priekaištų turiu sau kaip mamai, didžiausias mano autoritetas yra psichologė, vaikų ir paauglių psichoterapeutė Aušra Kurienė.
Pandemija – viena populiariausių šių metų temų. Ką pati atradote per karantiną?
Nors sustojo daugybė darbų, gimė ir vidinė ramybė bei tikėjimas, kad galiu sėkmingai įgyvendinti gimusius sumanymus. Tikiu savo potencialu. Taip pat supratau, kad man labai patinka mano namai. Gal kas pagalvos, kad gyvename ypatinguose supernamuose, bet iš tiesų tai butas, kuris galbūt galėtų būti didesnis, balkonas ar terasa taip pat praverstų.
Visgi namuose man labai gera. Dar viena gera įžvalga – supratau, kad mano santykis su vyru yra išties puikus! Leisdami namuose daug laiko tik dar labiau suartėjome. Man taip pat patiko sulėtinti tempą. Tiesa, per pirmąjį karantiną dirbau labai daug, nes visas veiklas bandžiau perkelti į nuotolį. O per antrąjį pavyko stabtelėti.
Daugelis jūsų veiklų susipynusios?
Išskirčiau dvi savo veiklos kryptis. Pirmoji – radijuje, kur turiu pokalbių laidą „Visi savi“. Dažniausiai į ją kviečiuosi kultūros atstovus. Tiesiog šį pasaulį gerai pažįstu, jis man artimas ir įdomus. Kita mano veiklos kryptis – teatro edukacija. Ši sritis labai plati, turiu nemažai veiklų ir jos išties susipynusios. Dirbu su vaikais, jų tėvais bei ugdytojais. Savo įkurtoje ankstyvojo ugdymo mokyklėlėje „Šilkaus pupa“ susitinku su labai mažučiukais vaikais ir jų tėveliais. Ugdytojams vedu užsiėmimus apie kūrybiškumą, skaitymo naudą, pasakas...
Bendradarbiauju ir su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka. Joje taip pat vedžiau mokymus. Man patinka dalytis patirtimi ir įkvėpti kitus. Trečia edukacijos dalis – per knygas. Esu išleidusi knygą „Kuriame pasaką“. Joje – lietuvių liaudies pasakos, kurioms pritaikiau tam tikrus patarimus. Vienas veiksmingiausių būdų lavinti vaikus yra pasakų, dainų, teatro ir improvizacijos derinys. Beje, į leidyklą jau iškeliavo antroji mano knyga.
Kuo ji bus ypatinga?
Ši knyga vadinasi „Kaip Tilis džiaugsmo ieškojo“. Tai tam tikros istorijos. Kiekviena jų turi vadinamąją uodegą – pasiūlymą tėvams, apie ką jie galėtų su vaikais pasikalbėti arba ką nuveikti drauge. Tai iliustruota knygelė maždaug ketverių aštuonerių metų vaikams. Taigi po truputį tampu knygų autore (šypsosi).
O kiek jūsų gyvenime yra aktorystės?
Vaidybos vėl yra, nors jai pastaruoju metu tarsi nelikdavo laiko. Labai gera buvo nusifilmuoti dviejuose lietuviškuose filmuose – jie dar gamybos procese. Jau kurį laiką jaučiau vaidmenų troškulį, bet apie tai niekam nieko nesakiau, kol viena bičiulė režisierė patarė apie norus kalbėti garsiai, nes taip niekas apie juos ir nesužinos. Nuo vaidybos pasaulio buvau nutolusi, nemačiau prasmės pati siūlytis.
Mūsų aktorių karta buvo mokoma tyliai sėdėti ir laukti vaidmens, o save pakeisti nelengva. Buvau net praradusi tikėjimą, kad kažką galiu. Jį susigrąžinau dirbdama su vaikais. Pastebėjau, kaip sustiprėjo balsas, supratau, kad turi būti šimtu procentų tikras tuo, ką darai, nes vaikai viską puikiai jaučia. Dirbant atsirado daug tikėjimo savimi ir pasitikėjimo, o tai labai padeda ir filmavimo aikštelėje. Profesinius įgūdžius gilinau ir pas rimtus mokytojus iš Amerikos.
Ketverius metus esate dirbusi humoro laidoje „Dviračio šou“. Kokiame TV projekte šiandien gerai jaustumėtės?
Konkretaus projekto negalėčiau įvardyti. Dirbdama radijuje pasitikrinau, kad man patinka pokalbių žanras. Puikiai jaučiuosi, kai niekas nediktuoja, ką ir kaip turiu kalbėti. Nebijau ir tylos pauzės, nes joje neretai gimsta dar įdomesnių pašnekovo įžvalgų.
O dėl televizijos – jau seniai sau įvardijau, kad man nereikia joje būti bet kokia kaina. Taip, man labai pasisekė, kad galėjau dirbti tokioje stiprioje laidoje su profesionalais. Tai laikau didele gyvenimo dovana. Jeigu dabar kas nors pakviestų į TV projektą, turėčiau reikalavimų sąrašą. Ne iš puikybės, bet iš žinojimo, kas man svarbu. Yra temų, kuriomis norėčiau kalbėti. Bet ir be televizijos gyvenu labai puikiai (šypsosi).
Radijuje dirbate taip pat ketverius metus. Kaip per juos pasikeitėte?
Į radijų atėjau trokšdama dalytis su tėvais žiniomis apie tėvystę ir juos įkvėpti. Save vertinau labai realiai. Neturėjau žurnalistinės patirties, todėl skaičiau profesinę literatūrą, net galvojau pasimokyti komunikacijos fakultete. Vis dėlto labai didelis noras padėjo persilaužti ir leido atsipalaiduoti. Šiandien pokalbių laidos vedėjos kėdėje jaučiuosi pakankamai gerai.
Žinau savo stipriąsias puses – man pavyksta atpalaiduoti pašnekovus ir padėti jiems jaustis jaukiau. Tai man labai svarbu, todėl niekada neužduodu provokuojamų klausimų iš užančio. Kai svečias jaučiasi jaukiai, jis natūraliai atsiveria ir pasako daugiau. Iš kitos pusės, dabar suprantu, jog tai, kad nesu žurnalistė, o turiu įvairių skirtingų patirčių, kuria pridėtinę vertę. Per ketverius metus jaučiuosi labai užaugusi. Žinoma, dar nežinau šimtų dalykų ir darau daugybę klaidų, bet smagiausia, kad mėgaujuosi darbu.
Tiesa, kad per radijo pokalbius ieškote atsakymų į jums rūpimus klausimus?
Taip, radijo pašnekovai atsako ir į man rūpimus klausimus. Anksčiau aktualiausia buvo tėvystės tema, bet ji jau nebėra vyraujanti. Man labai įdomus savęs pažinimas, domiuosi žmogaus teisių temomis, pradedant moterų, vaikų ir baigiant visų, kurie negali jaustis visaverčiais piliečiais. Kai reikėjo, daug ir garsiai kalbėjau apie vaikų teises. Noriu girdėti visus žmones. Labai liūdna, kad tiek daug yra priešiškumo ir nenoro suprasti, kaip jaučiasi visi tie, kurie yra neišgirsti.
O kokiomis temomis dažniausiai kalbatės su suaugusiomis dukromis?
Pasakysiu atvirai – dabar mūsų temos yra labai kasdieniškos. Pasipasakojame apie darbus, mokslus, einamus reikalus. Negalėjimas bendrauti gyvai mus šiek tiek atbukino. Giliems ilgiems pokalbiams reikia ir tam tikros erdvės – drauge nueiti į spektaklį, pasivaikščioti. To trūksta. Dabar didžiausias troškimas – kad mergaitėms pavyktų rugpjūtį atitrūkti nuo visų darbų ir porai savaičių grįžti namo. Ką veiksime, dar nežinau – priklausys nuo aplinkybių. Improvizuosime (šypsosi).
Ko jums labiausiai stinga, kai dukrų nebėra namuose?
Kol kas dar esu jų paleidimo etape, nors Justina ir Gabija jau dveji metai, kaip išvykusios iš namų. Labiausiai nervinuosi, kad negaliu visko sukontroliuoti. Taip, mėgstu kontrolę turėti savo rankose (juokiasi).
Kartais apima ir kita panika – kad tik mergaitėms nieko nenutiktų. Tada stengiuosi kvėpuoti, ramintis ir pasitikėti gyvenimu. Juk žinau, kad jos protingos ir darbščios, turi viską, ko reikia.
O koks jūsų santykis su devynmečiu sūnumi Motiejumi?
Mūsų ryšys labai aiškus – jis mano sūnus, o aš – jo mama, nesame draugeliai. Visada stengiausi nepainioti vaidmenų. Bet tai nereiškia, kad negalime draugiškai pakikenti. Mūsų ryšys labai artimas, stiprus ir Motiejus žino, kad dėl jo padarysiu bet ką. Sūnus man užduoda pačių įvairiausių klausimų ir mes atvirai apie tai kalbamės. Jis labai keičiasi ir tą pokytį stebėti be galo smagu.
Ko šiuo metu labiausiai mokotės?
Dabar mano pamokos daugiausia apie save. Visgi kiekvieną kartą, kai ruošiuosi laidai, tenka pasigilinti ir į kitus dalykus, pasimokyti ko nors naujo. Ir tai man patinka.
O gal norisi išmokti ko nors konkretaus, kam dabar nėra laiko?
Nėra nieko tokio, ko negalėčiau sau leisti mokytis. Jei kažko norėčiau, tai tiesiog eičiau ir mokyčiausi. Stengiuosi nieko neatidėlioti. Esu atvira naujoms patirtims. Tiesa, daug visko jau esu išbandžiusi. Ar ką nors norėčiau keisti gyvenime? Ne, dabar jau suprantu, kad be A nebūtų B. Mėgaujuosi viskuo, kas yra, ką turiu. Be skaudžių dalykų nebūtų šviesių.
Jaučiu labai didelę pilnatvę, todėl iš gyvenimo kraitės nenorėčiau išimti nieko. Pamenu, dar studijų laikais mano kambariokė turėjo pažįstamą būrėją. Kartą ir aš pas ją pasibūriau. Man ji pasakė, kad viską gyvenime turėsiu pasidaryti pati. Tada ši žinia mane labai išgąsdino, nes buvome mokomi, kad viską mums turi kažkas duoti.
Dabar, kai atsigręžiu atgal, matau, kad iš tikrųjų viską turėjau pasidaryti pati. Ir tai nėra baisu, nes tu pats kuri gyvenimo taisykles, darai tai, kas tau malonu ir teikia begalinį džiaugsmą. Tada gali gyventi tikrai ramiai, nes žinai, kad jeigu kažkas gyvenime pasibaigia, viską gali pradėti nuo nulio.
Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.
