Aktorė Sandra Daukšaitė-Petrulėnė papasakojo apie skaudžius šeimos išgyvenimus
LRT TELEVIZIJOS žiūrovai vėl gali džiaugtis į eterį sugrįžus pamėgtam istoriniam daugiaserijiniam filmui, „Laisvės kaina. Savanoriai" tęsiniui – „Laisvės kaina. Partizanai". Dvylikoje serijų pasakojama apie sudėtingus ir skaudžius Lietuvos istorijos posūkius – okupaciją, holokaustą, trėmimus ir tautos pasipriešinimą. Seriale vaidmenis sukūrė išties profesionalių aktorių komanda. Talentingai teatro, kino ir televizijos aktorei Sandrai Daukšaitei-Petrulėnei seriale atiteko paslaptingos rusų agentės vaidmuo.
S. Daukšaitė-Petrulėnė atvirai ir jautriai pasakoja apie sudėtingą bei prieštaringą savo vaidmenį, emociškai sunkias patirtis ir skaudžią šeimos istoriją.
Filme „Laisvės kaina. Partizanai" jums teko rusų agentės Alės Slovaitės vaidmuo. Sakoma, kad aktoriams lengviausia įsikūnyti į save panašų personažą. Ar reikėjo daug pastangų prisijaukinant šį vaidmenį?
Kiekvieną vaidmenį pasitinku su didžiuliu džiaugsmu, kurį lydi ir nemažesnis nerimas. Ar sugebėsiu, ar pavyks? Jaučiu atsakomybę prieš save ir žmones, kurie manimi tiki ir pasitiki. Rusų agentės vaidmuo filme „Laisvės Kaina. Partizanai" –ne išimtis. Peržiūrėjau keletą filmų, perskaičiau knygą, pagal kurią buvo kuriamas mano vaidmuo, susiradau bei pasidomėjau kelių garsių agenčių biografijomis.
Jūsų vaidmuo seriale gana paslaptingas. Kaip pati trumpai apibūdintumėte, kokia moteris iš tikrųjų yra rusų agentė?
Tai ideologinė moteris, vykdanti jai pavestą užduotį. Kai kurie mano personažo veiksmai iš pradžių buvo sunkiai suvokiami ir nepateisinami. Nes tu visa savo esybe esi prieš, nes nori, kad laimėtų gerieji, kad nugalėtų tiesa. Todėl teko padirbėti, surasti pateisinimų ir suprasti, kodėl ji elgiasi vienaip ar kitaip. Tai išties daugiasluoksnė asmenybė.
Jūsų šeima yra patyrusi skaudžius išgyvenimus, susijusius su pasakojamais įvykiais seriale. Jūsų senelis nesutiko stoti į Tarybų Sąjungos armiją, buvo sugautas ir išvežtas. Kokių atsiminimų jums yra palikęs senelis?
Prisimenu puikiai, kaip senelis pasakojo labai daug dalykų iš savo gyvenimo. Žmonės neturėjo, ką valgyti, kai kurie neatlaikė. Būdavo tokios duobės, kur primesta visokių atliekų, silkių, jų uodegų. Tai laikydavo vieni kitiems už kojų, kad tik pagriebti mažą gabalėlį maisto. O gražiausia istorija, kurią pasakojo senelis, buvo, kai jį jau paleido iš kalėjimo. Važiuodamas traukiniu namo, rankose jis laikė duonos kepalėlį. Pasakojo, kad suvalgė tą duoną per minutę, nes taip buvo jos išsiilgęs. Sakydavo, kad ten būdami net sapnuodavo, kaip valgo duoną.
Ar nebuvo emociškai sunku vaidinti tokioje slegiančioje atmosferoje, žinant, kad visi filme rodomi baisūs dalykai kadaise vyko iš tikrųjų?
Žinoma, tai sukelia neigiamų emocijų. Įėjus į pastatytą lagerį bazėje tiesiog sustingsti. Tamsa, šaltis. Kai žinai, kad iš tikrųjų mūsų seneliai gimė, augo tenai, suvoki, kokia tai yra didžiulė tragedija.
Tikriausiai kiekvienas vaidmuo filmuojantis palieka vienokią ar kitokią patirtį. Ką jums asmeniškai davė šis vaidmuo? Galbūt kažko naujo išmokote ar supratote?
Vos pamačiusi pirmąsias „Laisvės kaina. Savanoriai" serijas, pagalvojau, kaip būtų įdomu filmuotis šiame seriale. Ir žinoma, labai apsidžiaugiau gavusi vaidmenį antroje jo dalyje. Man tai labai emociškai stipri patirtis. Šis projektas suteikė galimybę pajausti, įsigilinti, prisiliesti prie man kaip žmogui labai svarbių, skaudžių mūsų istorijos įvykių. Džiaugiuosi turėjusi galimybę tiek, kiek buvo įmanoma, persikelti į tuos laikus, apie kuriuos man pasakojo seneliai, tėvai. Pajusti kraupią Sibiro lagerio atmosferą, o tai labai padėjo padaryti puikios dekoracijos, pagyventi mūsų gražiose kaimo sodybose Rumšiškėse. Prisiliesti prie tuometinės buities. Apimdavo labai daug įvairiausių emocijų. Suvokimas, kad tai tikrai vyko: tremtis, žudymai, išdavystės. Nelengva būdavo sugrįžti...