Aktorė Severija Janušauskaitė: „Aš sunkiai į gyvenimą įsileidžiu kitus“

Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.

Ją itin myli kamera, nors nei kadre, nei gyvenime Severija nebijo būti „nepakankamai graži“. Ir nebijo niekam ištarti „ne“ – tiesą sakant, niekada nebijojo atsisakyti to, kas labai apsimoka finansiškai, bet baisiai neįdomu. Ir kartais likdavo visiškai nesuprasta tų, kurie tikina, kad reikia griebti tai, kas siūloma, nes paskui garantuotai „iškrisi iš rinkos“.

Šitas keistas laikas daugelį sustabdė...

Todėl yra labai gera proga tiesiog gyventi. Lėkėm lėkėm ir supratom, kad gyvent nemokam.

Žmonės, kuriems metai, dveji ar net treji buvo aiškūs, staiga pasijuto negalintys planuoti net artimiausio mėnesio.

Taip, viskas, kas buvo suplanuota metams dvejiems, pasistūmė į ateitį. Tačiau – nesubyrėjo, ir tai nėra pati blogiausia situacija. Niekas nedingo, niekas nebuvo nubraukta, tik sustojo. Nesu naivi, suprantu, kad kai kas gali sugriūti, bet vis vien į ateitį žiūriu optimistiškai. O laukimas – tai tik kantrybės klausimas. Žaviuosi ta savo kantrybe!

Nesu naivi, suprantu, kad kai kas gali sugriūti

Kinas kur nors dar kuriamas?

Rusijoje aktoriai tikrai dirba, Norvegijoje irgi vyksta filmavimai, laikantis visų saugumo reikalavimų. Daug kas priklauso nuo to, kiek valstybė pasitiki savo žmonėmis ir atvirkščiai...

Naujausi jūsų filmai „Gimtinė“ ir „Izaokas“ pergalingai žengia per tarptautinius kino festivalius; dar kai filmavotės, gyrėte jų jaunus režisierius. Kuo jie skiriasi nuo grandų, pas kuriuos filmuotis nesinorėtų?

Labiausiai jų filmavimo atmosferoje buvo jaučiama, kad klysti yra normalu. Ta karta nebijo klysti, apie tai kalbėti, taisyti klaidų, o ne jas nutylėti ir paskui šnabždėtis už nugaros. Ji neturi ankstesnėms režisierių kartoms būdingo autoritarinio požiūrio: režisierius nėra saulė, apie kurią sukasi planetos. Tai labai džiugina, nes suvokiama, kad filmo kūrimas yra itin komandinis darbas.

Jauni kino sferos žmonės yra išsilavinę, protingi, kuklūs, o tai išminties ženklas – bent jau man

Jauni kino sferos žmonės yra išsilavinę, protingi, kuklūs, o tai išminties ženklas – bent jau man. Paperka, aišku, ir jų paprastumas, nuoširdumas. Turbūt man sekasi su žmonėmis: sutinku tuos, su kuriais randu daug bendro, kurie reikalingi mano kelyje. Gal tokie tokius traukia? 

Kuklumas šiais socialinių tinklų ir influencerių laikais yra bedingstanti savybė.

Taip, reta. Mane tai stebina iki šiol. Nekuklaus žmogaus – daug: jis garsiai juokiasi, garsiai reklamuojasi, ir turbūt traukia tokius pat. Labai mėgstu nekoketiškai, neapsimestinai kuklius žmones.

Koks jūsų santykis su giminės šaknimis? Galite būti, kokia norite, bet net ir per berniokiškumą prasiveržia aristokratiškumas.

Negaliu paneigti: tokių aristokratiškų bruožų ar manierų turi mano mama, labai žaviuosi jos išmintimi, ramybe. Jau mirusi tėčio mama, kurios aš, deja, nesutikau, iš pasakojimų atrodo fantastiška moteris; mano prosenelė žavėjo elegancija, pasitempimu, nors grįžo iš Sibiro praradusi koją. Ji buvo ta, kuri mus, vaikus, mokė gražiai elgtis prie stalo. Ir tie giminės moterų profiliai nuotraukose... Juose matau save.

Daug koncertavote su „Moka Efti“ orkestru, jūsų daina „Zu Asche, Zu Staub“ seriale „Babilonas Berlynas“ sukėlė tikrą furorą. Kuo jus žavi dainavimas? Jaučiatės laisviau nei filmavimo aikštelėje?

Visiškai kitokia patirtis. Esminis skirtumas, kuris mane labai sužavėjo, – dainuodama niekam nieko nesu skolinga. Kine, vis dėlto, turi padaryti tai, ko iš tavęs tikisi. Muzikoje esu laisvesnė: per koncertą scenoje, jei noriu, galiu vaidinti ir dainuoti, jei nenoriu – tik dainuoti.

Džiaugiuosi, kad Berlynas radikaliai pakeitė mano gyvenimą: jis tapo artimas, jame atsirado tikrų draugų. Orkestras, kuriame groja 20 vyrukų, pasidarė kaip antra šeima: su kai kuriais muzikantais susirašome beveik kasdien. Išleidome albumą, daug koncertavome Vokietijoje, Austrijoje, bet per pirmą karantiną didelės mūsų gastrolės nutrūko – tada grįžau į Lietuvą. Dabar laukiu, kol galėsime įrašyti antrą albumą.

Prieš keletą metų norėjote sulėtinti savo gyvenimo tempą – tada filmuodavotės šešiuose filmuose per metus. Dabar viskas sulėtėjo nori nenori, o kadangi buvote pripratusi prie kitokio gyvenimo ritmo, ar neatrodo, kad gyvenate vis tą pačią lėėėtą Švilpiko dieną?

To nejaučiu, gal kad mano gyvenime yra ne tik aktorystė, bet ir muzika. Ją gali kurti bet kur ir bet kada, gali įrašinėti, gali leisti albumus – tai geras išsigelbėjimas pradėjus nuobodžiauti kine. Man tai didžiulė dovana! Nėra nerimo, kaip aš čia po pertraukos grįšiu „į rinką“. Taip, kino aktoriai turi baimių, kad juos pamirš. Bet priklauso nuo to, kaip vertini savo profesiją. Aš manau, kad žiūriu į ją sveikai, žinau, kas esu, ko noriu, žinau, kiek man metų, žinau, kad ateina jauni žmonės, kad kai ko jau negaliu vaidinti, bet negaliu apsimesti, kad negaliu suvaidinti dar daug ko! Man atrodo, dabartinis mano amžius yra aukso amžius – tokios ir dar vyresnės moterys, kaip personažai, kine yra bene įdomiausios.

Bet ar taip atrodo scenaristams ir režisieriams?

Būtent... Ta tema gvildenama visur, ypač Lietuvoje pasiilgstu tokių vaidmenų. Europoje ir kitur jaunoji karta kuria daug filmų su pagrindinėmis herojėmis moterimis, dažnai juos režisuoja irgi moterys. Kine tas lytiškumo momentas man niekada nebuvo svarbus, bet, aišku, amžiaus kultas ir iškreiptas požiūris į grožį dar egzistuoja visur. Dėl to neverta pykti – reikia suvokti, kad parašyti nevienpusišką vaidmenį bet kokio amžiaus moteriai yra sunku. Juk anksčiau filmuose moterys dažnai būdavo tik gražus priedas. Dabar tai tikrai keičiasi.

Esate atsisakiusi nemažai komercinių projektų, į kuriuos kai kurie kolegos būtų ėję vien dėl pinigų. Niekada nesigailėjote?

Meilė kinui yra tokia didelė, kad nežinau, kaip ją galima išduoti. Esu padariusi klaidų pasirinkdama scenarijų ar vietą, esu neapsižiūrėjusi, su kokiais žmonėmis mane suves bendras darbas, esu paskubėjusi norėdama kuo daugiau dirbti, esu labai norėjusi išbandyti viską. Gal tai buvo savotiškas darboholizmas? Bet visada intuityviai jaučiau, kad neatsispyrusi vilionei padirbėti „tik dėl pinigų“ neatsidursiu ten, kur norėčiau ir turėčiau būti. Ir šiandien, po daug metų, galiu tai patvirtinti – jei būčiau taip dariusi, nebūčiau ten, kur dabar esu.  

Ar skaudina toks neatitikimas: vienam vaidmeniui, kuris išsekino ir fiziškai, ir psichologiškai, regis, atidavėte visą save, bet filmas nebuvo itin žiūrimas ar įvertintas, taigi pastangos kaip ir „neatsipirko“, o štai kitame suvaidinote lengvai – ir jis tapo be galo populiarus?

Tai būdinga labai mylintiems savo profesiją aktoriams, esame nemažai su jais apie tai kalbėję. Bet tai – normalu. Tą supratau gana anksti – kad manęs, nors labai gaila, gal neatsimins už vaidmenį, tarkim, filme „Svajonių žuvis“, bet tu gi nesi kaltas dėl tam tikro filmo ar projekto sėkmės. Kažkada su švelnia ironija žiūrėjau į savo vaidmenį seriale „Babilonas Berlynas“: ai, maniau, kažkoks cirkas! Ir ta daina man iš pradžių visiškai nepatiko. Bet ji tapo kultinė Vokietijoje, o internete surinko 9 milijonus peržiūrų, tapo didžiuliu įkvėpimo šaltiniu meno žmonėms: dizaineriams, muzikantams. Nors tada net savotiškai juokiausi iš savo vaidmens – gal tas juokas, tas lengvumas ir atnešė sėkmę. O kiti, net ne itin pastebėti vaidmenys, manau, yra skirti pačiam aktoriui augti.

Išvažiavote į Berlyną filmuotis visiškai nemokėdama vokiečių kalbos. Dabar jau kalbate?

Iki šiol jos nemoku! Perėjau pragarą kaldama ir versdamasi tekstus, bet daugiau jau – ačiū, nebenoriu. Su vokiečiais kolegomis bendraujame angliškai, vokiškai dainuoti galiu, suprantu, apie ką, bet tai nėra ta kalba, kurios mokyčiausi savo malonumui, geriau kokia italų...

Pati domitės ir kitomis meno formomis, daug skaitote. Daug sutinkate eruditų?

Tuos prie stalų filosofuojančius vadinamuosius eruditus, kuriais žavėdavomės, demaskavo paprasčiausias feisbukas... Pasirodė, kad geriau tiesiog skaityti kai kurių žmonių tekstus, bet nepažinoti jų artimiau, nes tas nuolatinis jų mirkimas socialiniuose tinkluose, tas susireikšminimas ir smulkios buitinės apkalbos...

Apsiskaitymas, deja, dar nelemia žmogiškumo

Apsiskaitymas, deja, dar nelemia žmogiškumo, nepadaro žmogaus geru pašnekovu socialinėje erdvėje – ten keli žodžiai atveria tikrąjį jo paveikslą. Iki šiol nesuvokiu, kaip suaugęs, protingas ir apsiskaitęs žmogus nesugeba į veiklą socialiniuose tinkluose žiūrėti lyg į žaidimą, iš kurio juk gali kada panorėjęs išeiti; ne, veliamasi į beprasmes diskusijas ir kariaujama iki kraujo.

Ar yra skirtumas: būti mažo berniuko ir paauglio mama? Jūsų Dovui jau trylika.

Radikalus trylika! Jis yra vadovėlinis paauglys.

Gal ir gerai – išgyventi paauglystę laiku, o ne sukakus trisdešimtmečiui...

Kai girdžiu skundžiantis, kaip sunku su trimečiu ar penkiamečiu, pagalvoju: oi, palaukit palaukit... Nebijau to žodžio – paauglystė yra bjaurus amžius, bet ir ji praeina. Kasdien pasidžiaugiu tuo, kad dabar aš visada šalia, o kai intensyviai filmavausi, mano vaikutis mamą retai matydavo. Karantinas man didžiausia dovana, nes turiu galimybę stiprinti ryšį su sūnumi, dalyti savo meilę, ruošti šeimai vakarienes. Galų gale – toks reiškinys, kaip kapitalinis namų tvarkymas (to, maniau, gyvenime nedarysiu!), yra, žinokite, fantastika! Geras jausmas išmesti, kas nereikalinga, atsisakyti daiktų, kurie kažkuo rišo, visiškai atsinaujinti. Išsivalyti visomis prasmėmis. Karantinas man yra tai, ko aš, kaip aktorė, labai daug metų neturėjau: gyvenau ant lagaminų, valgiau kavinėse ir filmavimo aikštelėse, todėl dabar rieškučiomis semiu viską, ko anksčiau nebuvo.

Ar egzistuoja nuoširdi draugystė tarp kolegų? Galite iš širdies pasakyti vieni kitiems komplimentų?

Sena tiesa, kad gerų draugų gali būti tik keli. Dabar pilna pseudopozityvių žmonių – tarp jų visai nenoriu būti. Tas pseudopozityvizmas atrodo pavojingesnis už bet kokią kitą emociją. Man artimesnis nuoširdus liūdesys ar nuoširdus nepasitenkinimas.

Pseudopozityvizmas atrodo pavojingesnis už bet kokią kitą emociją

O dirbtinį, per kraštus besiliejantį pozityvumą labai pastebiu tarp aktorių. Tą begalinį norą patikti ir įtikti, būtinai turėti daug draugų, nes tai esą be galo svarbu – tada lyg ir esi mielas, patogus. Jei žmogus labiau vienišius, uždaras, kuklus, jis automatiškai, pozityvistų požiūriu, tampa „piktas ir nepatenkintas“, o tai jau absurdas, nes žmonės yra įvairūs. Aš sunkiai į gyvenimą įsileidžiu kitus – turiu juos pažinti, nes žinau, kiek kaukių kiekvienas gali nešioti, ir tas kaukes matau... Sprendžiu apie žmones iš poelgių, ne iš kalbų. Draugai yra tie, su kuriais gali kartu daug ką patirti, daug ką nuveikti. Kurie atsiskleidžia sunkiais momentais. Ir ypač – tavo sėkmės akimirkomis. Kai man ėmė sektis, atsirado daug pseudodraugų, kurie anksčiau net „labas“ neištardavo. Ir kam apsisupti žmonėmis, kurie nėra tikri?

Ar esate kritiška savo išorei? Atspindžiui veidrodyje? Filmo kadrams? Nuotraukoms?

Nepasitenkinimo savimi ir pretenzijų sau nereiškiu. Nebe tas laikas savęs nemylėti...

Būna, kad moterys visą gyvenimą save tarkuoja.

Tada reikia padirbėti su galva. Taip, būti reikliai sau yra gerai: pirmiausia, rūpintis sveikata, nustoti vergauti priklausomybėms. Juk viskas atsispindi veide. Žmogus gali būti garsus, lydimas sėkmės, bet akys, trumpas pokalbis atskleidžia, kad jis tiesiog nelaimingas. Akys pasako, myli save moteris ar ne, laiminga ji ar ne. Esu sutikusi nuostabių moterų, kurios natūraliai išmoko save priimti tokias, kokios yra: tokie gyvi pavyzdžiai man yra įkvėpimas, o ne socialinių tinklų influenceriai – to reiškinio nesuprantu.  

Nejaučiate nerimo dėl ateities?

Esu su artimaisiais kalbėjusi apie tai, ar nebijotume radikaliai pakeisti gyvenimo. Jei staiga įvyktų toks kolapsas, kad nebeliktų, tarkim, šansų tęsti profesinę veiklą. Ką darytum? Tai išryškintų, kiek esi prisirišęs prie sėkmės, pinigų, karjeros. Bet jeigu ištiktų visiškas krachas, manau, galėčiau tiesiog... auginti levandas ir ravėti lysves sodyboje. Karantinas parodė, kad mums reikia labai mažai daiktų, bent man. Tačiau reikia labai daug kito žmogaus. Ne itin tai vertinome, tik dabar pasijutome alkani gyvo bendravimo. Tai pamatiniai dalykai, o visa kita tėra detalės...