Aktorė Toma Vaškevičiūtė: „Suprantu, kai kine apsinuoginama dėl poezijos, vaidmens logikos“
Prieš porą metų už vaidmenį teatro scenoje apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi, šiemet Toma Vaškevičiūtė (25) tapo Geriausia kino aktore. Trofėjų namuose, rodos, niekada nebus per daug. Bet puikybės ji vis dar neturi nė lašo: „Aš gyvenu labai paprastai. Argi dėl apdovanojimų turėčiau susireikšminti?“
– Lietuviškame kine rodaisi retai, bet įspūdingai?
– Visaip būna. Didžiausias mano vaidmuo buvo filme „Anarchija Žirmūnuose“, nemenką rolę atlikau ir „Sibiro madonoje“, kuri, deja, ekranų nepasiekė. Tačiau man ne mažiau brangūs ir epizodai. Štai „Duburyje“ vaidinau tik vieną minutę, bet labai patiko. Dar – „Nuodėmės užkalbėjimas“ pas Algimantą Puipą, „Atsisveikinimas“ pas Tomą Donelą, visokie užsieniečių projektai... Tiek ir to kino Lietuvoje, bet minutė po minutės – ir kažkas susidėjo. Manau, kad tas apdovanojimas skiriamas nebūtinai už šių metų darbą: jis skirtas moterims, kurios apskritai vaidina kine.
– Kas tau svarbiausia renkantis vaidmenį? Ne pasirodymo trukmė, kaip supratau...
– Man tiesiog turi būti įdomu ir... priimtina. Pamenu, sykį filmą kuriančiam islandų režisieriui prireikė užsienietės, jis kažkur pamatė mano nuotrauką ir specialiai dėl manęs atskrido į Lietuvą. Tačiau perskaičiusi jo filmo scenarijų tikrąja žodžio prasme pajutau šleikštulį. Eidama į atranką jau žinojau, kad atsisakysiu vaidmens: nepatogu buvo taip pasielgti, bet negalėjau perlipti per save.
– Ko taip išsigandai?
– Filmo siužetas sukosi apie tai, kaip islandų šeima, išsigimusi dėl kraujomaišos, gamina skulptūras iš žmonių kaulų ir pardavinėja kaip suvenyrus. „Žaliavos“ ieško tarp užsieniečių turistų, juos pagrobia, nuveža į salą, nužudo ir tada iš jų daro skulptūrėles... Aš turėjau vaidinti turistę, pakliūvančią į nelaisvę. Ypač įstrigo viena scena: jie mane pusnuogę pririša prie sienos, prideda undinės uodegą, ir kažkoks psichas ant manęs tapo. Na, kaip čia pasakius...
Ypač įstrigo viena scena: jie mane pusnuogę pririša prie sienos, prideda undinės uodegą, ir kažkoks psichas ant manęs tapo. Na, kaip čia pasakius...
– Tu nepakankamai išdykusi tokiems vaidmenims?
– Tąsyk man buvo šlykštu net skaityti. Suprantu, kai kine apsinuoginama dėl grožio, poezijos, vaidmens logikos... Geruose scenarijuose prasminga tampa net ir prievarta ar kiti baisūs dalykai. Tačiau ten nemačiau nei idėjos, nei prasmės. Už vaidmenį siūlė nemažą honorarą, bet jei mane pykina nuo to darbo, kaip galėčiau jį dirbti? Lietuviškame kine honorarai visai kitokie – labai nedideli, kartais jų ir visai nėra, bet jausmas – visiškai kitoks...
– Supratau, kad ir ne pinigai tau imponuoja.
– Ne. Mane tiesiog turi užkabinti. Kinas man labai patinka – sakyčiau, ne mažiau negu teatras. Kai studijuodama pradėjau po truputį vaidinti kine, labai norėjau tapti kino aktore, bet tuo metu jokių specializuotų studijų nebuvo. Be to, teatre galima nuolat kurti, dirbti, palaikyti formą, o kinas kol kas negali tapti nuolatine aktoriaus kūrybos raiškos forma, nes jo Lietuvoje beveik nėra. Pažįstu teatro aktorių, kurie jau pusamžį nugyvenę, o dar niekada nevaidinę kine – ir tikrai ne todėl, kad jų tai nedomina.
– Televizija irgi ne kiekvienam aktoriui atveria duris, o tu joje išsilaikei gana ilgai.
– Serialus „Svetimi“ ir „Nemylimi“ filmavome trejus metus. Dabar tą etapą su visais jo džiaugsmais ir vargais prisimenu su malonumu. Filmavimas prasideda ankstyvą rytą, keliesi vos numigusi keletą valandų po vakarykščio spektaklio, eini, lietus lyja, tamsu, šalta, aštuntą valandą ryto jau vaidini kažkokią dramatišką sceną... Nežinau, ar dabar norėčiau visa tai pakartoti, bet džiaugiuosi, kad mano gyvenime tai buvo. Susipažinau su puikiais žmonėmis, atradau artimų sielų, su jomis susikalbėjome, susidraugavome. Atlygis irgi buvo šio darbo privalumas.
– Vaidinti kituose serialuose tau nebesiūlė?
– Siūlė važiuoti į Gruziją ir filmuotis seriale „Vyno kelias“, bet tam reikėjo skirti labai daug laiko, gyventi kitoje valstybėje, o aš turiu įsipareigojimų, spektaklių, taigi nesugebėjau suderinti grafiko. Gaila, nes tai – neeilinis projektas... Bet pertrauka televizijoje man – tik į sveikatą. Galų gale tai nereiškia, kad niekada ten negrįšiu.
– Kol kas save atiduodi tik teatrui?
– Vaidinu aštuoniuose spektakliuose, kuriuos rodo skirtingi Vilniaus ir Kauno teatrai. Pastaruoju metu turėjau dvi dideles premjeras – „Chaosą“ ir „Išvarymą“, kurios buvo pavogusios visą laiką ir visas mintis. „Išvarymas“ – didžiulis, kone legendinis lietuvių tautos epas, kaip pajuokavo Oskaras Koršunovas, – šiuolaikinė „Žaldokynė“... Iki tol nebuvau dirbusi su Koršunovu: buvo labai įdomu. Tame monumentaliame spektaklyje daug dirbu masinėse scenose, savo vaidmenį pradedu atlikti tik trečiame veiksme – tai yra pusę vienuoliktos vakaro, o į teatrą visi susirenkame jau nuo vidurdienio.
Taigi į vakarą vidinė baterija jau būna beveik išsikrovusi, bet tarsi pasikrauna nuo veiksmo scenoje... Penkių valandų trukmės spektaklis? O kas čia tokio? Pavyzdžiui, Lenkijoje būna ir aštuonias valandas trunkančių...
Penkių valandų trukmės spektaklis? O kas čia tokio? Pavyzdžiui, Lenkijoje būna ir aštuonias valandas trunkančių...
„Chaosas“ visai kitoks – kamerinis, jaukus. Režisierė Yana Ross mums neleido repetuoti atskirai – dirbome visi kartu. Tokį bendrumo jausmą atsimenu tik iš studijų laikų. Su „Chaosu“ daug gastroliavome po Lietuvą, nuvežėme jį ir į Maskvą. Įdomios buvo tos gastrolės: pataikėme atvažiuoti kaip tik per prezidento rinkimus, mūsų spektaklis prasidėjo septintą valandą, lygiai tuo pačiu metu, kaip ir opozicijos mitingas.
Dėl to kai kurie Yanos draugai net neatėjo – išėjo į mitingą prieš Putiną. Žiūrėjome į publiką salėje ir juokavome: „Aha, tai visi, kurie čia sėdi, balsuoja už Putiną...“
– Ką veiki gyvenime, kai nevaidini?
– Labai paprastai gyvenu. Visos mano žiemos tokios: būtis tarsi susitraukia į mažą artimųjų ir draugų ratą, ir taip ramiai peržiemoju. Ruošiu vakarienę, žiūriu filmus, miegu... Dar ėmiau aktyviai sportuoti. Kai baigėsi serialas, atsirado kur kas daugiau laisvo laiko – man nebereikia į vieną dieną sukišti dešimties ar penkiolikos dalykų, tad galiu bent truputį pasirūpinti savimi. Pernai teatre susigriebiau dubens raumenų uždegimą: būdavo, bent kartą per savaitę atsikeliu – ir nepaeinu. O dabar, nuolat sportuodama, labai gerai jaučiuosi. Nenoriu pūpsančių raumenų – noriu tik sveiko kūno.
– Daugelis tavo bendraamžių jau laukiasi, gimdo vaikus. Ar pagalvoji, kas būtų, jeigu būtų?
– Nemanau, kad tai sugriautų mano karjerą – atvirkščiai, daugeliui aktorių motinystė tam tikrame periode įneša daugybę savybių, kurios praturtina ir yra neįkainojamos. Gal tik iš pradžių taip atrodo – o Jėzau, ką dabar daryti, visi režisieriai nuo manęs nusigręš! Bet gyvenimas dėl to tikrai nesustoja. Žmonės, kurie yra dirbę su tavimi, neišbrauks tavęs iš pažįstamų sąrašo vien dėl to, kad tapai mama. Ne visada žmogus yra lengvai pakeičiamas. Aš bent jau to viliuosi... Todėl nesibaiminu nėštumo. Galima išsižadėti motinystės, jei tu tikrai to nori ir toks yra tavo apsisprendimas, bet išsižadėti jos vien dėl karjeros – nesąmonė. Galima tai atidėti, bet kiek dar atidėlioti? Juk jau nebesu vaikas. Metai bėga... Taigi, jeigu Dievas siųstų dabar, priimčiau dabar. Tikrai nebūčiau prieš: kai tai įvyks – tegu ir įvyksta.
– Nustebau, kai sykį žiniasklaidoje užsiminei, kad judu su kolega Tadu Gryn – ne pora...
– Žiniasklaidoje neretai viskas būna supainiota... Daugeliui žmonių paskui tenka aiškintis savo artimiesiems dėl vienos ar kitos skirtingos interpretacijos. Tiesa ta, kad nemėgstu apie tai atvirauti.
– Na, pasakyk bent tiek, kad laisva nesi...
Tikrai nesu (šypteli). Turiu aš tą savo asmeninį gyvenimą, viskas gerai... Bet numatyti ateitį ir piešti rožinius planus man atrodo neatsargu, todėl stengiuosi to nedaryti. Tiesiog džiaugiuosi šia diena.