„Esu sąžininga su savimi, kupina autoironijos, nebijau jokių etikečių ir labai mėgstu savo darbą“, – sako aktorė Toma Vaškevičiūtė, kuriai prielanki ir Lietuvos, ir užsienio teatrų scena. Kritikų komplimentai, žiūrovų ovacijos ir... jokio susireikšminimo.
Žurnalą „Laimė“ prenumeruokite ČIA.
Norisi išlaikyti vidinę pusiausvyrą
„Manau, kad mano veikla prasminga ir įdomi, sukūriau daug gražių vaidmenų, bet nesusireikšminu ir nelaikau savęs pasikėlusia žvaigžde. Man gera žibėti scenoje. Kas mane pažįsta, žino, kad esu žmogiška, empatiška, šilta, paprasta ir mėgstu juokauti. Pasaulyje tiek sudėtingų dalykų, skausmo, todėl esu įsitikinusi, kad humoras padeda ištverti net pačias sunkiausias akimirkas. Tikrai nebūtina visko sudramatinti, surimtinti, sudėlioti į lentynėles. Žinoma, vien chi chi ir cha cha taip pat neišmintinga – nemėgstu cinizmo. Man norisi išlaikyti vidinę pusiausvyrą. Žmogaus charakteris gali turėti daug spalvų ir visų jų reikia.“
Išmokau būti čia ir dabar
„Esu apdovanota – savo aplinkoje turiu fainų pavyzdžių, kaip išsaugoti tikrą jaunatviškumą metams bėgant. Pavyzdžiui, mano kolegė ir gera draugė Rimantė Valiukaitė... Žaviuosi jos grožiu, charizma, didele ir jautria širdimi, gėriuosi jos gebėjimu džiaugtis gyvenimu. Dažnai Rimantė man atrodo jaunesnė už tuos, kuriems gerokai mažiau metų. Susitaikyti su laiko tėkmės greitumu nėra lengva, bet išmokau tam nesipriešinti, būti čia ir dabar, priimti ir paleisti net ir tada, kai norisi sušukti: „Sustok, akimirka žavinga!“
Turiu silpnybę
„Kai moteris išsiskleidžia, valdo savo vidinę energiją, protą, mėgaujasi seksualumu, yra jautri, švelni, atjaučianti, moka džiaugtis gyvenimo akimirkomis, turi puikų humoro jausmą, ji graži. Kai moteris sąmoninga ir nesisavina kitų žmonių, ji graži. Kokia negraži? Kupina pykčio. Visa, ką išvardijau, lemia vidinį moters įvaizdį. Bet išorinis grožis mane taip pat labai žavi. Mėgstu ir myliu gražius žmones. Turiu tokią silpnybę. Gėriuosi jais kaip tobula gamta, kaip jos dalimi... Gražūs žmonės man – kaip gėlės.“
Tyrinėju seksualumą
„Instagrame su nuotraukomis nežaidžiu, jų labai neatrinkinėju, man įdomiau kurti filmukus istorijoms. Nuotraukų komentarai „graži!“, „seksuali!“, aišku, malonina širdį – kuris žmogus nemėgsta komplimentų? Tačiau svarbiausia taip jaustis, o ne tik tokį save rodyti. Būna visokių vidinių būsenų ir tūkstančio „graži, seksuali“ tu gali neišgirsti, jei nuotaika bloga arba tiesiog negali tuo, ką tau sako, patikėti dėl psichologinių kliūčių... Man gražu, kai žmonių seksualumas skleidžiasi ir žydi. Labai jį vertinu.
Man gražu, kai žmonių seksualumas skleidžiasi ir žydi
Seniai stebiu ir tyrinėju seksualumą kaip temą, paslaptingą mokslą. Jo man reikia ir vaidmenims, o būna dienų, kai tinkamos vibracijos nėra... Tada pati scena gelbsti: pradedi vaidinti ir tarsi prisijungi prie jos energijos lauko, ir jis tave įkrauna. Būna ir atvirkščiai: pripildai personažą to, ko turi pati, ir jis atgyja.
Ekstremalios patirties šiuo atžvilgiu man suteikė Oskaro Koršunovo režisuotas „Tartiufo“ spektaklis, su kuriuo pernai gastroliavome Kinijoje. Visos vietos į paskutinį spektaklį milžiniškoje salėje išpirktos, bet išvakarėse man staiga pakyla temperatūra. Daugiau kaip 40 laipsnių... Kinai medikai užtikrina, kad nieko baisaus – čia tokia organizmo reakcija į kažkokias bakterijas. Jų duoti vaistai nepadeda, bet aš ryžtuosi vaidinti Elmirą – seksualiausią savo personažą. Po spektaklio kolegos sakė, kad suvaidinau gerai, sklandžiai. Kažkas juokavo, kad 40 laipsnių temperatūra greičiausiai padėjo man būti itin karštai scenoje. Žinot, kai aktorius pradeda vaidinti – kad ir koks sergantis jis būtų – įvyksta stebuklas: jis padaro tai, ką turi padaryti. Vis dėlto dabar galvoju, kad tąkart labai rizikavau, per daug pasitikėjau savo jėgomis ir valia.“
Visos moterys šiek tiek biseksualios
„Kai įkėliau į instagramą intriguojančią nuotrauką (dvi jaunos gražios moterys, Kipro smėlynai, džipas, trumpi šortukai...), kurioje aš ir Ieva Andrejevaitė, aktorė ir labai artima mano bičiulė, bučiuojamės, sulaukėme apkalbų: „Jos, pasirodo, lesbietės!“ O mes atostogų metu tiesiog linksminomės... Paskui, kai Ieva su kita mūsų drauge išvažiavo į Niujorką, pasipylė komentarai, kad ji mane paliko.
Bučinys su kita moterimi gali reikšti daugybę dalykų – meilę, draugystę, šilumą, artumą
Negaliu atsistebėti tokiu siauru žmonių požiūriu. Jis ir prajuokino, ir sutrikdė. Linkėčiau kiekvienam turėti tokį gerą, artimą ryšį, kokį turime mes su Ieva. Tai – nuostabi likimo dovana. Kita vertus, manau, kad visos moterys šiek tiek biseksualios ir bučinys su kita moterimi gali reikšti daugybę dalykų – meilę, draugystę, šilumą, artumą... Visą spalvų paletę, kuri ir daro gyvenimą įdomų. Taip, kalbu apie nestandartinį, drąsų, laisvą nuo etikečių gyvenimą.“
Bėda, jei moteris nemato tikrosios savęs
„Manęs neerzina sociumo grožio stereotipai. Jei kam nors jie – gyvenimo orientyras, viskas gerai, nes tai – tų žmonių pasirinkimas. Jei moteriai gražus jos veidas, dėl botulino injekcijų ar plastinių operacijų primenantis kaukę, – viskas gerai, nes tai – jos pasirinkimas. Bet bėda, jei moteris nemato veidrodyje tikrosios savęs. Jei jos lieknas kūnas jai regisi storas... Jei didelės lūpos regisi mažos... Tai rodo psichologines problemas.“
Lietuvoje vyrai truputį išlepinti
„Labai žaviuosi vyriška energija, vyrų prigimtimi, tiesiog juos labai myliu ir vertinu, bet su draugėmis juokaujame, kad Lietuvoje jie truputį išlepinti. Gal dėl to, kad mūsų šalyje išties daug nuostabių moterų arba kad jų yra tiesiog daugiau nei vyrų. Kartais vyrai, užuot rodę iniciatyvą, elgiasi, tarsi sakytų: „Ai, kitą kartą, ai, šiandien tingiu.“ Toks įspūdis, kad Jie ir Jos apsikeitė vaidmenimis. Ko gero, dabartinės moterys turi daugiau vidinio užtaiso, reikalingo meilės nuotykiui, geismui patirti ar rimtai draugystei užmegzti...
Bent jau man nepatinka būti šiukšlių dėže
Ir dar: moters ir vyro bendravimas, mano įsitikinimu, turėtų juos abu džiuginti, intriguoti, bet neturėtų tapti psichologinių problemų suvertimu kitam žmogui. Bent jau man nepatinka būti šiukšlių dėže. Deja, ganėtinai dažnai savų problemų neišsprendę žmonės mezga naujus santykius – kalbu apie abiejų lyčių atstovus. O man gražu, kai žmogus jaučia gyvenimo vertę ir dalijasi džiaugsmu.“
Kai skauda, atrodo, kad niekada nepalengvės
„Išsiskyrus su ilgamečiu partneriu buvo nelengva ir aš džiaugiuosi, kad tas etapas liko praeityje. Labai skaudėjo... Kai skauda, atrodo, niekada nepalengvės. Bet vis dėlto ta diena ateina. O iki tol vyksta ilgas gydymosi, savęs pažinimo ir pamilimo iš naujo procesas.
Išsiskyrus su ilgamečiu partneriu buvo nelengva
Meditavau, vaikščiojau pas psichinės ir kūno sveikatos specialistus. Dariau, ką galėjau, kad sau padėčiau... Kartais atrodė, kad visi tie dalykai neveiksmingi, nes mano būsena nekinta... Bet mano pastangos išjudino bangą – ji galų gale atsirito ir nuplovė neigiamus jausmus. Tai buvo didžiulis emocinis stresas ir mano kūnui – dėl jo priaugau svorio. Padedama puikios specialistės, pas kurią atėjau dėl nemigos, bet gavau patarimų ir dėl mitybos, atsikračiau nereikalingų kilogramų. Įdomu, kad kai susigrąžinau savo kūną, grįžo ir sveikata bei psichologinė stiprybė. Labai užjaučiu žmones, kuriems tenka patirti sunkių išbandymų, bet liudiju, kad anksčiau ar vėliau ši kelionė baigiasi, kad visada yra galimybių atsitiesti. Patvirtinu primityvią tiesą: po audros visada šviečia saulė, o po žiemos visada ateina pavasaris.“
Šypsena – kaip mėnuliukas!
„Mama nuo mažumės pabrėždavo tiesios laikysenos ir šypsenos veide svarbą. Iki šiol klausiu jos po TV interviu ir panašių pasirodymų: „Ar tiesiai sėdėjau, ar gerai?“ Vaikystėje mama man sakydavo: „Tavo šypsena turėtų būti kaip mėnuliukas! Su tokia šypsena tu daug gražesnė.“ Tą patį sako ir dabar.“
Teatro spektakliams pasidažau pati
„Dar studijuodama su kurso draugais pradėjau vaidinti Vilniaus mažojo teatro spektakliuose. Dvi jo grimerės visų mūsų nespėdavo nugrimuoti, todėl liepė stebėti, ką jos daro, ir patiems grimuotis. Anuomet nieko neišmaniau apie grimą, temokėjau tušu pasidažyti, todėl žiūrėjau, mokiausi ir esu grimo meistrėms už tai labai dėkinga. Jo pagrindus pavyko perprasti greitai ir nuo tada teatro spektakliams pasidažau pati.
Mano veidas – kaip drobė
Šis procesas man tapo savotišku ritualu, kuris padeda ramiai įeiti į vaidmenį, persikūnyti. Kartą savo srities asė makiažo dizainerė Vaida Venckutė pagyrė Elmiros iš „Tartiufo“ makiažą. Buvo malonu sulaukti tokio komplimento, nes nesu šios srities profesionalė. Mano veidas – kaip drobė. Kai aš be makiažo, jis atrodo it nuplautas. O su makiažu bruožai labai išryškėja. Džiaugiuosi tokiu universalumu, nes jis labai praverčia mano darbe – padeda tapti ir paprasta kaimiete, ir fatališka moterimi.“
