Aktorė V. Bičkutė: „Mamos turi žinoti apie riziką patirti pogimdyminę depresiją“
Penkerių metų dukrą Mariją auginanti aktorė Valda Bičkutė-Valiukienė atvira: motinystė – ekstremaliausia patirtis jos gyvenime, nepaisant to, kad dėl savo profesijos filmavimų metu ji yra ir nuo tilto šokusi ir dariusi daugybę kitokių pavojingų dalykų. „Esu labai jautrus žmogus, tad nenuostabu, kad mano emocijos pagimdžius – sproginėjo į visas puses“, – prisimena žinoma moteris.
V. Bičkutė-Valiukienė tvirtina, kad jausmų ir emocijų, tapusi mama, išgyveno pačių įvairiausių – nuo absoliučios meilės, begalinio džiaugsmo iki irzlumo, piktumo, ašarų, iš kojų verčiančio nuovargio, kuris vėliau peraugo į perdegimą.
„Nors kai dabar paanalizuoju, viskas anuomet buvo tikrai gerai, abi buvom sveikos, kūdikis augo ir vystėsi taip, kaip ir turi būti, normaliai valgė. Tačiau aš jaučiausi anaiptol ne pakylėta. Buvau nerami, negalėjau atsipalaiduoti, sirgau lengva pogimdyminės depresijos forma.
Tai labai vargina, erzina, nes negali imtis absoliučiai jokios kitos veiklos.
Mano kasdienybę labai sunkino tai, kad Marija visiškai nemiegodavo, tad taip ir gyvenau ištisai su ja ant rankų. Vienintelis šansas jai išmiegoti reikiamą laiko kiekį būdavo tada, kai aš gulėdavau šalia, tad taip visus dukrelės miegus ir atgulėjau kartu su ja. Iš vienos pusės, kas čia tokio blogo, gulėt ir pačiai, kai vaikas miega. Tačiau iš kitos pusės – tai labai vargina, erzina, nes negali imtis absoliučiai jokios kitos veiklos. Negali nei valgyti pagaminti, nei nusiprausti“, – pasakoja V. Bičkutė-Valiukienė.
Moteris džiaugiasi, jog sunkiausiomis akimirkomis ji turėjo labai didelę vyro Mindaugo Valiuko bei savo mamos paramą. „Mindaugui Marija buvo antras vaikas, jis jau turėjo vieną dukrą iš pirmos santuokos, tad į viską žiūrėjo ramiau, su didesne kantrybe. Vaikas pradeda verkti, aš jau panikuoju, o jis – stoiškai ramus. Tuo tarpu mama kokius pirmus pusantrų metų buvo ištisai šalia – pagelbėdavo prižiūrint Mariją, leisdavo ryte man ilgiau pamiegoti, paruošdavo maisto“, – teigia žinoma aktorė.
Paklausta, o ką patartų kitoms besilaukiančioms ar mamomis neseniai tapusiomis moterims, kurios patiria emocinių iššūkių, V. Bičkutė-Valiukienė atsako labai paprastai: „Būsimos mamos turi žinoti, kad jų organizme gali kažkas įvykti, kad yra rizika patirti pogimdyminę depresiją.
Tad reikia apie tai kalbėti. Ir kuo daugiau. Svarbu dalintis savo patirtimi, informacija, kur ieškoti pagalbos. Jei aš būčiau visa tai žinojusi, manau, man būtų buvę gerokai lengviau. Iki gimstant Marijai aš daug skaičiau, kaip vaiką auginti, kaip jį maitinti, tačiau tikrai nesidomėjau, o ką po gimdymo gali jausti mama ir kodėl taip nutinka, ką tokiu atveju turėčiau daryti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Motinystėje, kad ir kokia ji graži bebūtų, labai daug streso
Anot VšĮ Psichologinės sveikatos centro vadovės, klinikinės psichologės Mildos Lukašonokienės, pirmieji metai po gimdymo moteriai yra daugybės naujų patirčių metai. Ir tos patirtys, net ir būdamos malonios, neretai savyje talpina ne tik džiaugsmą, bet ir daugybę kitokių jausmų: nerimą, neužtikrintumą, baimę, susirūpinimą.
„Mamai – tai iššūkių laikas, kai reikia prisitaikyti ir prie naujagimio poreikių, ir prie pasikeitusios jos pačios kasdienybės, galiausiai, ir prie savo naujojo socialinio vaidmens – mamos vaidmens.
Tam, natūralu, reikia laiko, vidinių moters resursų, o jie, kaip žinia, irgi nėra begaliniai, juolab, kad ką tik buvo nėštumas, gimdymas, kurie pareikalavo labai didelės moters vidinių resursų dalies“, – teigia klinikinė psichologė.
M. Lukašonokienės tvirtinimu, kokia graži, prasminga ir nuostabi bebūtų motinystė, joje yra labai daug streso. Tad natūralu, jog gyvenant šiame fone diena iš dienos, moteris tampa pažeidžiamesnė, jautresnė. O kur dar kasdienių lūkesčių neatitikimas tarp to, kaip buvo įsivaizduota ir to, kaip yra… Visos norime lengvo nėštumo, sklandaus gimdymo, idealiu atveju – gimdymo pagal iš anksto aptartą planą.
Deja, ne visada taip būna. Socialiniai tinklai labai dažnai transliuoja iki begalybės saldžią motinystę, pradedant lengvu nėštumu ir greitu gimdymu. Kai mamos tvirtai įtiki tokiu pačiu sklandžiu ir greitu savo būsimu gimdymu natūraliais takais, o nenumatytai tenka patirti instrumentinę pagalbą gimdymo metu, vien to neretai pakanka, kad mamos jaustųsi emociškai prastai po gimdymo ir dar ilgą laiką po to.
O kur dar vėlesni lūkesčiai dėl sklandžios žindymo pradžios, ramaus kūdikio miego? Šie ir panašūs pavyzdžiai padeda suprasti, kiek lūkesčių mes visos kuriame ir kaip stipriai jie gali skirtis nuo to, ką galiausiai patiriame realybėje“, – pažymi pašnekovė.
Klinikinės psichologės teigimu, bandymas prisitaikyti prie to, kad yra taip, kaip yra, o ne taip, kaip galbūt buvo skaityta, norėta, irgi kelia stresą. O jeigu jis sumuojasi su kitais šiuo metu mamos patiriamais streso šaltiniais? Jeigu prie viso to dar pridėtume mamos nuovargį, nuolat pertraukiamą miegą?
Tad galime tik įsivaizduoti, kiek nematomų pokyčių vyksta visame jos organizme.
Tada stiprios kūdikį auginančios mamos emocijos, jausmai, jų proveržiai tampa tarsi ir savaime suprantami. „Mamoms tikrai tenka išgyventi labai daug visko per pirmuosius kūdikio metus. Ir čia mes kalbame tik apie psichologines priežastis, nors biologinių irgi negalime pamiršti. Visi žinome, kaip keičiasi ir persitvarko moters kūnas nėštumo ir gimdymo metu, tad galime tik įsivaizduoti, kiek nematomų pokyčių vyksta visame jos organizme. Tai neabejotinai taip pat turi didelę įtaką moters emocinei būsenai“, – pastebi M. Lukašonokienė.
Kodėl motinystė ne tik džiugina, bet ir padovanoja ištisą spektrą neigiamų jausmų?
Kaip tvirtina M. Lukašonokienė, moterų nuotaika tiek nėštumo metu, tiek ir po gimdymo išties varijuoja labai plačia amplitude ir gali apimti visą spektrą emocijų bei jausmų, pradedant euforija ir baigiant nerimu, baime, netgi neviltimi.
„Deja, bet vieno atsakymo, kodėl taip yra, nėra. Kaip ir nėra vieno atsakymo, kodėl vienos moterys tokias nemalonias būsenas patiria ryškiau, o kitos – vos jaučia. Dažniausiai tai siejama su hormonais, ir čia tiesos yra labai daug.
Staigūs organizme vykstantys hormonų pokyčiai turi labai didelę reikšmę moters emocinei būsenai ir nuotaikų svyravimui. Moterys po gimdymo patiria įvairių jausmų, dalis jų – labai prieštaringų. Absoliučiai normalu jausti visus jausmus, net ir tuos, kurie yra nemalonūs. Tiesiog svarbu tyrinėti savo jausmus ir tą prasminga daryti kalbantis su artimuoju ir dalinantis savo mintimis, potyriais“, – pažymi kalbinta klinikinė psichologė.
Anot jos, būtina save analizuoti: gal man neramu, o gal jaučiuosi neužtikrinai, nesaugiai, bijau. Jei taip, tai ko? Labai dažnai moterys po gimdymo yra pavargusios, jos nerimauja, ar tinkamai rūpinasi kūdikiu.
„Pirmosiomis dienomis po gimdymo mamos neretai patiria ir nepaaiškinamą liūdesį, kuris jas pačias dažnai išgąsdina. Visgi tai – absoliučiai normalu.
Staigus hormonų persitvarkymas veikia emocinę savijautą. Ją stipriai veikia ir pačios mamos suvokimas, kokia gyvybiškai svarbi ji tapo naujagimiui, o taip pat – kokia galbūt ne iki galo pasiruošusi ji jaučiasi esanti motinystei. Ir šitoje vietoje labai svarbu mamą padrąsinti tikėti, kad ji yra pati geriausia mama savo kūdikiui. Gal tetos ar močiutės ir žino daugiau apie kūdikio auginimą, nes pačios jau užaugino ne po vieną vaiką, bet tik mama geriausiai gali jausti savo naujagimį. O tai yra svarbiausia“, – pasakoja M. Lukašonokienė.
Daugiau apie mamos emocinę sveikatą ir pagalbos galimybes galite sužinoti nacionaliniame psichikos sveikatos portale „Pagalba sau“: https://pagalbasau.lt/mamos-emocine-sveikata/.
Šis straipsnis yra projekto „O kaip jautiesi tu?“ dalis. Jį remia Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
