Aktorė Valda Bičkutė: apie pasikeitusias šventes, susitarimą su vyru ir aktorystės klišes

Trumpa dosjė

• HOROSKOPO ŽENKLAS. Skorpionas.
• MĖGSTAMIAUSIAS METŲ LAIKAS. Visi metų laikai.
• JAUKIAUSIA PASAULIO VIETA. Gimtieji Telšiai.
• PATIEKALAS. Viskas, ką gamina mama.
• GĖRIMAS, KURIAM SUNKU ATSISPIRTI. Labiausiai mėgstu vandenį ir nematau reikalo jam atsispirti.
• GEIDŽIAMIAUSIAS LAISVALAIKIS. Gamtoje su knyga.
• SVARBIAUSI GYVENIMO ŽMONĖS. Dukrytė, vyras, sesė, mama, tėtis… Galėčiau tęsti ir tęsti, sąrašas būtų ilgas.
• HOBIS. Šokti.
• ŠALIS, APIE KURIĄ DAŽNIAUSIAI SVAJOJA. Ten, kur dar nebuvau.
• GYVENIMO AVANTIŪRA. Galbūt dar priešakyje…
• AUTORITETAS. Gyvenime turėjau ir turiu keletą mokytojų tiek profesinėje, tiek asmeninėje srityje. Teko dirbti ir su itin stipriais režisieriais – jie taip pat lieka autoritetai visam gyvenimui.

Valda, į kokias veiklas pasinėrėte praėjusių metų pabaigoje?

Gruodis man buvo itin darbingas, prasidėjęs nuo spektaklio „Dramblys“ premjeros Vilniaus mažajame teatre. O toliau tik spėk suktis: spektakliai, filmavimai, renginiai, knygų garsinimas… Taip pat gruodį suėjo 10 metų spektakliui „24 valandos iš moters gyvenimo“, kurį pati sugalvojau ir subūrusi komandą įgyvendinau. Su jubiliejiniais spektakliais keliaujame po Lietuvą, švenčiame sėkmingą dešimtmetį, kupiną draugystės, žiūrovų meilės ir pripažinimo. Gruodžio 22 dieną įvyko 100-asis spektaklis.

Tiesa, darbymetis prasidėjo gerokai anksčiau. Teatro sezonas prasideda dar rugsėjį ir būna gana intensyvus iki pat gegužės. Filmavimams, garsinimams sezoniškumas mažiau juntamas. Tačiau kartais viskas supuola į vieną krūvą, o kartais išeina netikėtos atostogos. Man labai patinka, kad nėra rutinos ir mėnesiai nepanašūs vienas į kitą, netgi savaitės skiriasi viena nuo kitos.

Jūsų darbų sąraše puikuojasi daugybė vaidmenų, tačiau kuris Jums pačiai buvo įsimintiniausias?

Vieną išskirti būtų neįmanoma. Visi lieka mano širdyje visam gyvenimui. Tačiau negaliu nepaminėti Mašos iš „Trijų seserų“, Klaros Šuman iš „Trio“, Anos iš filmo „Tyli naktis“, Ksaveros iš „Mistro“, Klitemnestros iš „Mano tėvas Agamemnonas“, Valdos iš filmo „Nereikalingi žmonės“ ir t. t.

Paradoksas, kad kurdama vaidmenį ir tą „kitą“ žmogų, imu vis labiau pažinti save… Tai didelis malonumas. Ir tas „kitas“ dažniausiai yra tam tikra mano pačios dalis.

Kurdama vaidmenį stengiuosi mąstyti ne apie personažą, o apie žmogų. Tai du skirtingi dalykai. Turbūt šis niuansas suprantamas tik šitą darbą dirbantiems. Žmogus yra neapibrėžiamas, jame telpa visos savybės, atsiskleidžiančios priklausomai nuo aplinkybių, dirgiklių, kylančios įtampos… O personažas yra ribotas, kalbame apie jį kaip apie baigtinį vienokių ar kitokių savybių rinkinį.

Aktoriaus darbas – suteikti dramaturgo sukurtam personažui gyvybės, tarsi prikelti jame žmogų. Tai padaryti įmanoma tik per save ir savo patirtį.

Anksčiau vyravo stereotipas – arba kinas, arba teatras, o kaip yra dabar?

Mano laikais taip jau nebuvo. Galbūt su tuo susidūrė vyresnės kartos aktoriai. Aš turiu laimės būti kviečiama labai gerų ir, nepabijosiu to žodžio, genialių režisierių, visur – į teatrą, kiną ar televiziją. Nėra netinkamo darbo. Sąžiningai daryti tai, ką gali tą akimirką geriausiai, vienintelis svarbus kriterijus. Man vienodai mieli ir kinas, ir teatras. Svarbiausia yra žmonės, santykiai, bendravimas.

Kaskart po premjerų, filmavimų nesinori išsiskirstyti, nes tiesiog pamilsti komandą, kurios dalimi tampi. Dažnai pasižadame vienas kitam, kad „vis tiek susitiksime“, tačiau gyvenimo srovė neša, darbai veja vienas kitą, ir tos sutartos kavos paprastai nebesusitinkame. O šiluma širdyje lieka visiems laikams. Bendros patirtys suartina sielas.

Džiaugiuosi, kad taip susiklostė, jog Vilniaus mažajame teatre dirba didžioji dalis mano kursiokų. Su jais, skaičiuojant nuo studijų pradžios, jau bendraujame 24 metus. Tai bent komanda!

Esate labai veikli moteris, atskleiskite paslaptį, kaip visur suspėjate? Ar vyras palaiko?

Nesuspėju, atvirai pasakius, visai nesuspėju. Labiausiai nukenčia namų tvarka ir jaukumas. Dar – mano kūnas, nes ne visada pavyksta juo deramai pasirūpinti. Apleidau mėgstamus šokius, o ir mums, kaip porai, laiko, kurį galėtume praleisti tik dviese, tikrai labai trūksta.

Apskritai vyras mane labai palaiko, itin daug padeda mama. Intensyviais laikotarpiais jai perduodu visą namų ūkį. Marija dar neina į darželį, leidžia dienas namuose su močiute.

Labai gerai, kad abu su vyru esame menininkai, nereikia aiškinti ar aiškintis apie savirealizacijos svarbą. Palaikome vienas kitą. Rašytojo darbas irgi trunka 24 valandas per parą, čia nėra tokio „atidirbai ir laisvas“. Informacijos paieška, ilgi apmąstymai, pasiruošimas ir pats rašymas – niekad nenutrūkstantis procesas.

Ir vis tiek, kai dar nebuvau grįžusi į darbus ir auginau dukrytę, jis man pažadėjo tris laisvas valandas per dieną. Trys valandos tik sau. Tai buvo didelė prabanga.

O kaip atrodo laikas sau, ar jo liko per šventinį laikotarpį?

Jo turiu, kol nueinu ir pareinu iš teatro (šypsosi). Labai laukiu momento, kai autobusu važiuojame į gastroles. Tai reiškia, kad kurį laiką galėsiu tiesiog ramiai pasėdėti, patylėti ir pažiūrėti pro langą. Tačiau tyla dažniausiai baigiasi įdomiais pokalbiais su kolegomis! Stengiuosi kasdien bent minutėlę skirti maldai.

Praėjo gražiausios metų šventės, ar joms ruošėtės iš anksto?

Eglutę man norisi puošti likus dienai iki Kūčių. Su dovanomis irgi nepersistengiu, svarbiausia ramiai pabūti kartu. Anksčiau visi rinkdavomės Telšiuose. Kai gimė mergytės (abi su sese turime dukrytes, kurias skiria tik 25 dienos), švenčiame Vilniuje, sesės namuose.

Per Kūčias visada ragaujame tradicinių žemaitiškų patiekalų – cibulynės, spirginės, ir visų kitų – aguonų pieno, kūčiukų ir t. t. Liekame nakvoti pas sesę, kad ryte mergytės galėtų kartu patirti džiaugsmingų akimirkų išpakuodamos dovanas, o mes visi sėsti kalėdinių pusryčių.

O kokias Kalėdas prisimenate iš vaikystės?

Geriausiai prisimenu Kūčias pas a. a. močiutę Širdelę (taip vadinau savo mamos mamą, nes ji man mažai dažnai dainuodavo dainą: „Močiute, širdele, vai tau, vai tau, auginai dukrelę ne sau, ne sau“). Ten susirinkdavo plati giminė, būdavo ištiesiamas didžiulis stalas, bent jau taip man tuomet atrodė (šypsosi).

Moterys dūgzdavo virtuvėje, gamindamos tradicinius patiekalus, o mes, vaikai, padėdavome juos nunešti ant padengto stalo. Po juo palindę paskui ir žaisdavome su pusbroliu.

Taip pat atsimenu save jau mokinę, įsitaisiusią per mokyklos atostogas prie eglutės namuose ir skaitančią, skaitančią, skaitančią… Nieko kito taip nemėgdavau, kaip skaityti. Taip yra iki šiol. Pasiimdavau visus po egle rastus saldumynus ir pasigardžiuodama rydavau knygą po knygos. Prie kalėdinės eglės, girliandų šviesoje, buvo pirmą kartą perskaityti „Trys muškietininkai“, „Dėdės Tomo trobelė“, „Pepė Ilgakojinė“ ir daugelis kitų.

O kokią eglutę dažniausiai puošiate?

Mažą, nes gaila medelio… Kol Kalėdas švęsdavome gimtuosiuose Telšiuose, būdavo tradicija parsivežti eglutę iš nuosavo miško. Ten tėčiui būdavo aišku, kur reikia praretinti, kur medžiams trūksta erdvės, kad augtų. Tada ne taip gaila… Neieškodavo gražiausios, tikdavo nedidukė eglutė, kurią goždavo didesnieji medžiai.

O Vilniuje, namuose, puošdavau tik simbolinę šakelę. Gimus dukrytei vėl viskas kitaip, norisi, kad ji prisimintų savo namų kalėdinę eglutę. Kol Marija dar maža, išsisuku su mažulyte eglyte vazonėlyje (deja, persodintos jos kažkodėl niekada neprigyja), bet, tikėtina, augant dukrai, didės ir kalėdinė eglė…

Kur dažniausiai sutinkate didžiąsias metų šventes?

Buvo laikas, kad per Kalėdas ir Naujuosius metus dirbdavau ir šventes sutikdavau scenoje. Tuo metu man tai labai patiko: kai antrą Kalėdų dieną turėdavau net du spektaklius, susinešusios kalėdines vaišes, šventinę nuotaiką kurdavome užkulisiuose. O dabar man labai patinka būti su dukryte Marija, patirti šventes iš naujo ir ramiai, atsipalaidavus vyro glėbyje, mėgautis buvimu su artimaisiais.

Valda, ko palinkėtumėte skaitytojams?

Norėčiau palinkėti taikos pasaulyje ir kiekvieno širdyje. Ramybės, šventos ramybės. Kuo geriausios sveikatos. Tikro artumo su artimaisiais. Gerų draugų kompanijos. Blaivumo – visomis prasmėmis, kad sąmonės netemdytų ne tik alkoholis, bet ir pyktis ar nuoskaudos. Atleidimo, priėmimo. Ir kuo didžiausios gerovės.

Žurnalą „Ji“ galite užsiprenumeruoti, daugiau informacijos rasite ČIA.