Aktorė Valda Bičkutė: „Moteris yra visata, kuriai tyrinėti reikalingas vyriškas protas“

Per visą aktorystės karjerą Jums teko įkūnyti daugybę skirtingų moterų. Kaip apibūdintumėte moteriškumą?

Turiu galimybę tyrinėti moters pasaulį ne tik savyje, bet ir savo vaidmenyse, kurių šiai dienai suvaidinau virš šešiasdešimties teatre, kine ir televizijoje. Kažkur esu skaičiusi, kad moteris yra visata, kuriai tyrinėti reikalingas vyriškas protas. Ir tame yra tiesos! Vyrai, kurie yra dramaturgai ar režisieriai, stebėdami iš šalies ir bandydami perprasti moters paslaptį, apie jas ir apie mane pačią papasakojo daug daugiau, negu būčiau galėjusi suprasti. Nes mes, moterys, esame nuolatos besikeičianti gamta, patirianti pati save pojūčiais ir patirtimis, kuriuos įvardyti kartais nėra lengva. Mano suvaidintos moterys visos yra labai skirtingos: ir silpnos, ir stiprios, ir sutrikusios, ir išmintingos, ir kupinos nevilties, ir mylinčios, ir gražios, ir baisios, ir švelnios, ir aštrios....

O kokia moteris esate Jūs? 

Namuose esu visiškai atsipalaidavusi. Tai poilsio, ramybės ir jaukumo zona. Nekeliu sau jokių „privalau tai padaryti“, tvarkausi ir gaminu tik iš įkvėpimo, kai jaučiu poreikį ir malonumą. Mano nuostabus vyras iškart atleido mane nuo prievolės gaminti. „Man nereikia moters „prie puodų“, juolab, kad tu tokia nesi ir niekad nebūsi“, – pasakė. Ir dar pridūrė: „Mano žmona šiukšlių neneš ir kambarių nesiurbliuos“. Taigi, kartais tenka siurbliuoju slapta! Jei rimtai, kai būnu pailsėjusi, tai tvarkytis ir gaminti man patinka. Bet sezono metu, kai einu į sceną kasdien, pirmiausias prioritetas namie – poilsis, ramybė ir knyga.

Kas Jums  yra svarbiau: karjera ar šeima? 

Svarbiausia yra pats gyvenimas: harmonija, balansas, autentiškumas. Rinktis nieko nereikia, reikia rasti savo balansą. Meilės pakanka viskam – ir šeimai, ir darbui, jei jos pakanka sau.     

Ką atrasti gyvenime Jums atrodo svarbiausia?

Man gyvenime svarbiausia yra būti harmonijoje su pačia savimi, gyventi maksimaliai pagal širdį ir sąžinę. Tada visos gyvenimo sritys užsipildo šiluma ir dėkingumu. Kad taip būtų, būtina nuolatinė savistaba, malda, meditacija. Jei reikalinga – ir terapijos. Nes ką turi – tuo ir daliniesi. O žmogiška laimė didžiąja dalimi susidaro iš šiltų, nuoširdžių, artimų santykių.

Vaidindama nevengiate pikantiškų scenų ir visą laiką atrodote laisva. Ar niekada neturėjote moteriškų kompleksų?

Žinote, pasakysiu taip – savigarba man neleidžia turėti kompleksų. Grožio sąvoka talpina savyje labai daug, juk sakydama žmogui „tu esi gražus“ tuo pačiu pasakai „gražūs tavo tėvai, iš kurių meilės tu gimei“, „gražus yra Dievas, kuris tave sutvėrė“. Nedrįsčiau pasakyti, jog jis padarė klaidų! Kiekviename žmoguje slypi kūrėjo grožis ir tai yra savigarbos pagrindas. Žinoma, tuo grožiu reikia rūpintis, jį puoselėti. Kūnas lengvai keičiasi, jei tų pokyčių sieki ne iš neapykantos sau, o rūpestingai, dėmesingai ir linkint sau gero. Moteris negraži gali tapti tik vienu atveju, jei ji nebelaiko savęs moterimi, numoja į save ranka, nebesirūpina savimi ir apleidžia. Mano nuomone, nuodyti kūną rūkalais, alkoholiu, beverčiu maistu yra ne kas kita, o tikrosios savigarbos trūkumas. Kita vertus, jei kalbėti apie aktoriaus profesiją, tai čia elementari profesinė etika – atiduodu savo kūną personažui, mano užduotis yra papasakoti tos moters istoriją. Viską apie ją, o ne apie mane.

Atrodote pasitikinti savimi ir tvirto charakterio. Kaip manote, ar tokių moterų vyrai bijo?

Mano vyras sako, kad bijo. Bet juk moteriai tokių, kurie bijo, ir nereikia! Išties dažnai jaučiuosi „priešybių vienybė“, manyje puikiai dera viena kitai prieštaraujančios savybės. Kažkas mato stiprybę ir pasitikėjimą, kažkas trapumą ir švelnumą. Manyje yra visko.

Galbūt tokias savybes lėmė ir auklėjimas vaikystėje?

Vaikystėje buvau labai mergaitiška mergaitė. Mama pasakojo, kad būdama dvejų metų esu pareiškusi: „Moteriai netinka trumpi plaukai, groti gitara ir vairuoti automobilį!“ Kažkas paerzino: „O tai jeigu tavo mama vairuos, ką darysi?“. Į ką aš atsakiau paskelbdama baisiausią įmanomą nuosprendį: „Užsimerksiu!“. Augau ne tik tėvų, bet ir mylinčių močiučių prižiūrima, labai nenorėdavau eiti į darželį. Nemėgau jokių bėgiojimų, karstymųsi, aktyvių žaidimų, o fizinio lavinimo pamokos išvis buvo košmaras! Mėgau šokti, kurti pasakas, piešti, skaityti knygas ir kalbėtis su suaugusiais. Vėliau tėvai mane auklėjo itin išmintingai: nieko nenurodinėjo, leisdavo įsiklausyti į save. Už tai esu jiems nepaprastai dėkinga. Iš tėčio visada jaučiu pagarbą, o iš mamos – rūpestį. Mūsų šeimoje priimta apie viską kalbėtis, palaikyti vienam kitą besąlygiškai.

Kas jums padeda neužmiršti ir puoselėti savo moteriškumą?

Ačiū už komplimentą, labai malonu! Vilniuje tiek daug gražių ir stilingų moterų, nenustoju žavėtis. Aš pati visada ieškau savo rūbo, nesivaikau madų. Man greitai pasidaro per daug, visada geriau jaučiuosi pasipuošusi švaraus silueto rūbais, pritariu Coco Chanel minčiai apie aksesuarus: „Paskutinį, ką užsidėjote – nusiimkite!“.  Pastebėjau, kad mano tipažo moterys dažnai savaime atrodo elegantiškai – šviesios odos ir tamsių plaukų derinys asocijuojasi su aristokratizmu, taurumu, paslaptingumu. Ir gink Dieve jokių priklijuotų blakstienų, nagų ir nupieštų antakių. Moteris taip turėtų rūpintis savimi, kad nesimatytų jokių svetimų rankų. Nors man jau nebe dveji, aiškiai suvokti save esant moterimi man vis dar didžiulis malonumas.