Aktorė Valda Bičkutė: „Vyrui svarbu, kad išmanyčiau poeziją, o ne gaminčiau valgį“

Sukūrėte tikrą šeimyninį duetą?

Galima ir taip pasakyti (šypsosi). Štai per medaus savaitę vykome į Islandiją, kur koncertavome labdaringame vakare. Mūsų šiuolaikiškai pateikiama poezija nepanaši į įprastus poezijos vakarus – ji interaktyvi, dinamiška, pilna humoro. Tokių kūrybinių vakarų bus vis daugiau, nes Mindaugas tik ką išleido naują eilių knygą. Nors esame skirtingų profesijų atstovai, poezija mus sujungė ir darbui, ir asmeniniam gyvenimui.

Kuris darbas jums pačiai artimesnis – teatre ar ekranuose?

Visada į šitą klausimą atsakau taip: kas būtų, jei mamos paklaustų, kurį vaiką ji labiau myli. Kito atsakymo nėra – abu vienodai. Tiesa, darbo specifika visiškai kita. Lyginti teatrą su kinu yra tas pats, kaip druską su cukrumi – visai kitas darbo pobūdis ir rezultatas. Teatre daug laiko skiriama repeticijoms ir darbo periodas ilgas, gan varginantis, tačiau ir rezultatą išgyveni ilgai – kaskart eidamas prie žiūrovų. O kine viskas vyksta vienam kartui – vieno kadro stebuklas.

Kokie vaidmenys ir scenos reikalauja daugiausia jėgų?

Kai reikia vaidinti labai dramatiškus išgyvenimus. Nors kartais atrodo, kad fiziškai sunkiausia yra pakelti didelį spektaklių kiekį. Reikia puikaus fizinio ir dvasinio pasirengimo, didelės ištvermės, kad ne tik susitvarkytum su intensyviu krūviu, bet visada būtum gyvas, mėgautumeisi scenoje, lyg tai būtų pirmas ir paskutinis kartas. Tikrai prireikia daug jėgų kaskart save įkvėpti, palaikyti vidinę motyvaciją.

Filmuose „Akmuo“ ir „Tyli naktis“ filmavotės apsinuoginusi. Ar nebuvo sunku?

Šios scenos, kaip ir visos kitos, yra kuriamo personažo dalis. Vaidindamas negalvoji apie save kaip aktorių ar asmenį, galvoji, kaip geriau atskleisti veikėją ir papasakoti jo istoriją, parodyti, kas ir kaip vyksta to žmogaus gyvenime. Mes, aktoriai, negalime būti egoistai – tarnaujame personažui, spektakliui ar filmui, kurį kuria visa komanda. Būtų neprofesionalu kažko gėdytis.

Ar visada svajojote tapti aktore?

Tiesą sakant, visai nesvajojau. Viskas atsitiko spontaniškai. Vaikystėje mano aistra buvo šokiai, paskui, vyresnėse klasėse, labai sekėsi kalbos – buvau tikra humanitarė. Mokiausi dešimtukais, todėl galėjau rinktis bet kokią kryptį. Vis dėlto galutinį sprendimą nulėmė noras daryti kažką individualaus, kas nėra išmokstama iš knygų, bet siejasi konkrečiai su mano asmenybe, autentika, individualumu. Ko gero, tai pirmas menininko požymis (šypsosi). Visgi, kūrybinį kelią pasirinkti padėjo aplinkinių paskatinimas. Paskutinėse klasėse laimėjau Respublikinį skaitovų konkursą, tada visi pradėjo kalbėti, kad turbūt tikrai stosiu į aktorinį – juk turiu puikius duomenis. Tik tada ir man šovė mintis apie aktorystę – o kodėl gi ne? Pažvelgus atgal atrodo, kad tiesiog likimas mane vedė šiuo keliu ir aš jo klausiau.

Ar yra viešo gyvenimo dalis, kurios nemėgstate?

Net nesusimąsčiau apie tai. Viešumą priimu kaip organišką savo profesijos dalį. Nejaučiu poreikio užsidaryti, atsiriboti. Iš tiesų privačiam gyvenimui niekas netrukdo. Lietuvoje labai pagarbūs žurnalistai – niekas nedaro kažko, ko nesi susitaręs, todėl nekyla jokių nesklandumų. Gatvėje parodytas žmonių dėmesys taip pat visada gražus, pagarbus, su susižavėjimo prieskoniu, todėl tokie dalykai tikrai negali trukdyti.

O kaip meilė? Ji padeda ar trukdo dirbti, kurti?

Meilė visada padeda, ji yra labai svarbus dalykas. Meilė gyvenimui, meilė sau, meilė partneriui viską nuspalvina kita spalva, suteikia kito skonio. Ji yra visa ko pagrindas. Gyventi meilėje, su meile veikti, kurti iš meilės – yra pats svarbiausias dalykas. Aš beveik nuolat esu šios būsenos – jaučiu, kad gyvenu meilėje. Žinoma, visi esame ne šventieji, visaip atsitinka, bet procentiškai didžiąją laiko dalį gyvenu meilėje.

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kaip geriausiai pailsite?

Knyga yra mano didelė aistra. Ne taip dažnai bepavyksta tiesiog pasiimti knygą ir visą dieną skaityti įsisupus į jaukų apklotą, kartais užkandant kokio skanėsto, atsigeriant arbatos... Jau neatsimenu, kada taip buvo, bet tai idealus poilsis. Tiesa, tai daugiau šaltojo sezono laisvalaikio veikla, vasarą idealu leisti laiką gamtoje, prie ežero ar jūros. Bet kadangi gyvenimas gan intensyvus, tai poilsį aš sieju su ramybe.

Ar esate šeimyniška – mėgstate tvarkytis, gaminti maistą, ruošti konservus žiemai?

Tuoj paklausiu savo vyro (juokiasi). Iš tiesų, jeigu reikia, viską galiu, bet nesu iš tų, kurios verda uogienes. Man labiau patinka nueiti kur nors kitur pavalgyti, jaukiai įsitaisyti lauko kavinukėje su vaizdu į Katedrą. Kai valgome mieste, dažniausiai renkamės vegetarišką kavinę, kur tyresnė, ramesnė atmosfera. Nors ir nesu mėgėja sukiotis virtuvėje, vyras sako, kad jam esu ideali. Jam kaip menininkui geriau, kad moteris išmanytų poeziją, o ne skaniai gamintų.

Gyvenate Vilniaus senamiestyje, ar kada pasvajojate apie sodybą užmiestyje?

Esu tokio dvigubo gyvenimo šalininkė. Šaltąjį metų sezoną idealu yra taip, kaip ir gyvename – miesto centre, kur abu teatrai ranka pasiekiami. Labai meistriškai apeinu vilnietiškas spūstis, nes niekur nereikia važiuoti – penkios minutės iki vieno teatro, dešimt iki kito. Darbiniam sezonui idealu. O vasarą ne pro šalį būna sodyba, namas prie vandens. Kadangi Mindaugo tėviškė Molėtų rajone, prie ežero, o mano tėveliai Žemaitijoje, turime galimybę pasprukti iš miesto.

Ką tik atšokote vestuves, ar teko pajusti artimųjų spaudimą, kad jau metas tekėti, susilaukti vaikų?

Esu pakankamai brandi, kad nereaguočiau į spaudimą, jei toks ir būtų. Pati esu atsakinga už savo gyvenimą ir turiu elgtis taip, kaip man diktuoja mano siela, širdis, poreikiai. Gal kažkada ir jaudino tas spaudimas, dabar tikrai ne. Labai džiaugiuosi, kad viskas vyko savo laiku, įsiklausant į save, o ne dėl kitų priežasčių.

Kur įsivaizduojate save po 10–20 metų?

Mėgstu atsinaujinimo, augimo, tobulėjimo pojūtį. Tikiuosi, kad visa, ką sukūriau iki šiol, skleisis, augs ir stiprės. Labai gerai jaučiuosi savo profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime. Linkėčiau sau, kad visa tai vystytųsi, augtų, atsirastų naujų darbų, projektų. Kad meilė mus lydėtų ir asmeniniame gyvenime, ir darbe. Kad nuveiktume daug gražių dalykų, žmonėms padovanotume gražių kūrinių, įkvėpimo, šilumos, šventės. Gal po 20 metų jau norėsis savo žinias ir meistrystę perduoti jaunajai kartai, bet dabar linkiu sau dar ilgai aktyviai darbuotis teatre ir kine, dalytis su žmonėmis kūryba.

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1980 10 25.

Horoskopo ženklas. Skorpionas.

Mėgstamiausia spalva. Visos! Mėgstu kurti spalvų derinius, kartais net imuosi dažų ir teptuko.

Akių spalva: Tamsiai mėlyna.

Svajonių šalis. Kad ir kur keliaučiau, labiausiai myliu Lietuvą.

Geriausia perskaityta knyga. Neįmanoma išrinkti vienos... F. Dostojevskio „Idiotas“, H. Murakami „Prisukamo paukščio kronikos“, R. Kmitos „Pietinia kronikos“ ir mano vyro naujausia poezijos knyga – M. Valiuko „Mokytojas mirti ir kitos poemos“.

Tabu. Sakyti netiesą.

Žaviausia epocha. Čia ir Dabar.

Geriausias draugas. Mindaugas.

Prietaras. „Mes netikim prietarais, mes Dievą tikim“, – mėgstame rimtai pajuokauti.

Naminis gyvūnas. Jei auginčiau, tai tiktai šunį.

Autoritetas. Mano harmonijos pojūtis.

Kasdienis ritualas. Rytinis arbatos puodelis neskubant. Du puodeliai...

Koks gyvūnas būčiau. Hm.... Gulbė!

Romantika – tai... Artumas, prisilietimas, ramus laikas dviese... Kai, man skambinant, Mindaugo telefono ekrane įsižiebia: „Valda Bičkutė Žmona Deivė-Mūza“.

Baimė. Esu jautri, dažnai baiminuosi ir išgyvenu dėl įvairiausių dalykų: kad sklandžiai įvyktų mano spektakliai, kad niekas nesipyktų – nemėgstu agresijos visomis formomis. Ir tikrai nesu jokio ekstremalaus sporto mėgėja.

Mėgstamiausias metų laikas. Pavasaris. Vasara. Ruduo. Žiema.

Erzinanti žmogaus būdo savybė. Neatsakingumas.