Aktorei D.Anevičiūtei – 60: apie darbą su garsiais režisieriais, išlietas ašaras ir flamenko

Dar būdama studentė, ji pradėjo vaidinti tuometiniame Kauno dramos teatre (dabar – Nacionalinis Kauno dramos teatras) – sukūrė Moters vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Strazdas – žalias paukštis“ (1984). Šiame teatre ji pradėjo dirbti 1985 metais, Jono Vaitkaus režisuotuose spektakliuose sukūrė kelis didelius vaidmenis, iš kurių galima išskirti Fizinio lavinimo mokytoją ir Mokinę „Slyvą“ „Literatūros pamokose“, Auklę ir Antigonę „Antigonėje“, Niušą „Golgotoje“ (apdovanota už antraeilį vaidmenį) ir kt. Šiame teatre Anevičiūtės autoritetai buvo Rūta Staliliūnaitė, Algimantas Masiulis, Kęstutis Genys. Aktorė žavėjosi jų inteligencija, meistriškumu, pasišventimu, meile teatrui ir Tėvynei.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre Diana Anevičiūtė dirba nuo 1989 metų. Čia ji sukūrė virš šešiasdešimt vaidmenų, iš kurių galima išskirti Sigutę „Sigutėje“ (rež. Stefanija Nosevičiūtė), Pelėdą „Vėlinėse“, Moterėlę „Dievo avinėlyje“, Motiną „Sapne“, Chirolamą „Migelyje Manjaroje“, Praskovją Iljiną „Stepančikovo dvare“, Žiogienę „Atžalyne“ (visų rež. Jonas Vaitkus), Karlą Liūtaširdį „Broliuose Liūtaširdžiuose“ (rež. Kristina Gudonytė), Junoną „Audroje“ (rež. Olegas Kesminas), Mokytoją Kirkutę „Lituanicoje“, Antigonę „Edipe karaliuje” (abiejų rež. Rimas Tuminas), Lapę „Raudonkepurėje“ (rež. Evaldas Jaras), Elžbietą „Formulėje“, Milę „Nuošaly“ (abiejų rež. Gytis Padegimas), Antosę „Paskendusioje vasaroje“, Augustiną „Pelenėje“ (abiejų rež. Julius Dautartas), Lukerją „Nuolankiojoje“, Gonerilę „Karaliuje Lyre“ (abiejų rež. Valentinas Masalskis), Motiną-Karalienę „Bembilende“, Motiną „Juodojoje našlėje“ (abiejų rež. Yana Ross), Verą „Saulėtose dienose“, Evą „Hungaricum“ (abiejų rež. Ramunė Kudzmanaitė), Baro lankytoją „Išvaryme“ (rež. Oskaras Koršunovas), Ligonę „Alisoje“ (rež. Antanas Obcarskas). ​

​Diana Anevičiūtė yra vaidinusi ir tebevaidina didelio susidomėjimo susilaukusiuose Europos režisierių spektakliuose: Árpádo Schillingo „Didžiajame blogyje“, Jo Strømgreno „Duryse“, Łukaszo Twarkowskio „Respublikoje“.

Repertuariniuose spektakliuose kuklioji Diana profesionalumu pranoksta ne vieną „soluojantį“ aktorių. Daugelyje spektaklių ji pasiekia vaidybos ir emocinio išjautimo maksimumą – vargu ar gali aktorius pasiekti daugiau, o minimaliausios artistinės priemonės tampa kur kas svarbesnės už režisūrines mizanscenas.

Diana Anevičiūtė sukūrė virš dvidešimt vaidmenų kine ir televizijoje. Su bendražygiais pastatė šiuolaikinio šokio spektaklius – „Traukininiai žmonės“ ir „Lėktuviniai žmonės“, dalyvavo Povilo Mataičio režisuotuose bylojimuose „Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva“, įvairiuose skaitovų konkursuose ir radijo programose. Didelis darbas – Sofijos vaidmuo „Ilgėjimos' sonatoj“, kuris buvo sukurtas M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje. Šis spektaklis atmintyje išliko iki šiandien. Diana Anevičiūtė neskubėdama nukeldavo žiūrovą į teksto minčių gelmę, kurioje galėjai jausti ne vien aktorės sielos aristokratiškumą – jos meditacijos dėka sugrįždavo paties Čiurlionio dvasia. „Ilgėjimos' sonatoj“ aktorė pasiekė vaidybos ir emocinio išjautimo maksimumą. Aktorė, prisiliesdama prie švento meilės jausmo, leido pajusti Sofijos meilę kaip Dievo ir Gamtos dovaną.

Apie savo pirmuosius susidūrimus su teatru Anevičiūtė prisimena: „Stengiausi pamatyti viską, kai Kauno dramos teatras atvažiuodavo į Vilnių, į teatrą Jono Basanavičiaus gatvėje. Pamenu, kai bilietų eilėje teko laukti per visą naktį. O ryte jau buvo pardavinėjami paskutinieji bilietai toliausiose vietose. Tuo metu Vaitkaus teatras buvo labai savitas, išsiskiriantis. Buvo kalbama metaforomis, kurios reiškė daug daugiau nei žodžiai.“

Glaustai, bet taikliai Diana Anevičiūtė charakterizuoja skirtingus režisierius: „Laimė dirbti su įvairiais režisieriais, bet trumpai apibūdinti kiekvieną jų nėra lengva. Vaitkaus spektakliuose jausdavausi labai tvirtuose paties spektaklio sumanymo rėmuose. Pavyzdžiui, „Antigonėje“ visą spektaklį aktoriai, aštuoni personažai, vaidino sėdėdami, užsimerkę, pusantros valandos nejudėdami, visą dramą suvaidindami vien balsu. Vaitkaus spektakliuose visuomet žinodavom, kad bus kalbama apie pačias opiausias visuomenės žaizdas.
Rimo Tumino repeticijos visiškai kitokios. Atrodė, kad repeticijų laikas jam kur kas svarbiau už patį spektaklį. Žavėjo jo mokėjimas nesikartoti, žaismė, improvizacija, patyriau nepaprastą jo šilumą ir meilę aktoriui.
Gyčio Padegimo spektakliuose tarsi netyčia atsiveria daug laisvės kurti vaidmenį, svarbu gerai įsiklausyti, nes jis labai filosofiškai bando įsigilinti į medžiagą.

Oskaras Koršunovas moka pasidžiaugti ir mažais vaidmenimis, moka ir juos vertinti. Be abejo, tai talentingas režisierius – dėmesingai stebėti savo spektaklį šešias valandas stovint, reikalauti, kad nebūtų paviršutiniškumo – tai atsidavimas profesijai.“

Diana Anevičiūtė visada atvira širdimi gilinasi į skaudžias temas, susijusias su kuriamų vaidmenų pasauliais. Jubiliejų švenčianti aktorė retoriškai klausia: „Ar gali aktorius, sulaukęs brandaus amžiaus, blaškytis pagal sutartis po visus Lietuvos teatrus, tarsi neturėtų šeimos? Jei senatvė neįdomi scenoje, tai tegu aktorius anksčiau išleidžia į pensiją. Mane gąsdina visuomenės nepagarba aktoriaus profesijai, norisi griauti nusistovėjusius įsivaizdavimus. Mano idealas – teatras, sklidinas pagarbos. Pagarbos vienas kito įsitikinimams ir idealams.“

Diana nuolat svarsto apie savo profesiją: „Aktorius neturi, kaip kad muzikantas, jokio kito instrumento, tik save. Jis groja savimi – savo jausmais, savo kūnu. Mes verkiame tikromis ašaromis kiekvieną repeticiją, kai paprasti žmonės gal verkia tik kartą per metus. Ką mes išverkiame? Gal savo kaltes? Neišsipildžiusias svajones? Teatras tarsi tampa vieta sakraliniam atsivėrimui. Dėl to aktorystė reikalauja atvirumo ir daug drąsos“. ​

​Kai vyksta karas, apie Dianą norisi kalbėti jos pačios lūpomis, jos išgyvenimais. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Liudijimai“ (rež. Oskaras Koršunovas) ji liudija ukrainietės Anios istoriją. Diana pasakoja į Lietuvą atvykusios moters šeimos išgyvenimus – apie Mariupolyje devyniolika metų statytą namą, kurį statė patys, tėvų ir draugų padedami, ir apie vasario 24-ąją – jos gimimo dieną, kada karas tiesiogine ir perkeltine prasme sugriovė jos pačios ir jos tėvynės gyvenimą.

Ypatinga empatija pasižyminti aktorė Ukrainos įvykiais gyvena nuo 2014 m., nuo Maidano laikų. Kartu su vyru Juozu Valiušaičiu ji jau dešimt metų įvairiausiais būdais padeda už savo laisvę kovojančiai Ukrainai.

Aktorės jubiliejaus proga pažvelgus atgal, į akis krenta jos atsidavimas savo profesijai ir teatrui. Diana visą gyvenimą nuosekliausiai ir daugiausiai dirbdama dramos teatre, savo namus dar tik stato. Bet savo dvasios namus ji jau seniai sukūrė – scenoje.

Aktorė Neringa Bulotaitė: „Diana – mano kursiokė. Kursiokai anais laikais buvo kaip broliai ir seserys. Mes tokie ir buvome, kol pradėjome augti, „daryti karjeras“ – sąlyginai. Dianos karjera įgijo vis didesnį pagreitį. Pagal anų laikų aktorystės kanonus Diana lyg ir neatitiko privalomų reikalavimų – „būti aukštai ir lieknai“, tačiau pamažu jos prigimtiniai duomenys ėmė „veikti“ jos naudai. Šiandien beveik kiekviename spektaklyje Dianos prireikia.

Kuo toliau, tuo labiau savo aktoriniais sugebėjimais Diana mus visus nustebina. Didžiausias lūžis, manau, įvyko Ramunės Kudzmanaitės režisuotame spektaklyje „Hungaricum“ (2010), kur jai teko suvaidinti Evą – vaidmenį, visiškai priešingą Dianos įsivaizduojamai prigimčiai.
Stebint Dianos vaidmenis, akivaizdu, kad ji mums bet kada gali pateikti netikėtumų. Dėl to įdomu laukti jos kiekvieno naujo pasirodymo. Aišku, tokia potencija užkoduota kiekviename iš mūsų dar studijų laikais. Nors sakoma, kad aktorystė – atsitiktinumų virtinė, tačiau Dianos profesinis kelias į aktorinį išsipildymą yra labai kryptingas.

Dianai būdingas paprastas, nuoseklus mąstymas, dažnai visiškai kitoks, nei kolegų. Galiu sulyginti su savimi: prieš keliolika metų abi pradėjome lankyti flamenko kursus. Greitai tą kursą „pačiupinėjau“, išsibandžiau ir „nušuoliavau“ toliau. Diana ten liko iki šių dienų. Jai būdinga savybė – gyvenimo pažinimas ne per plotį, o per gylį. Flamenko Diana šoka iki šiol, ir matau, kaip tai nuoseklu. Su flamenko bičiulėmis ji ne kartą lankėsi Sevilijoje. Ten buvo išvykusi net po gana rimtos kojos traumos. Kolegės ją vežė vos ne su ratukais, nes ji labai norėjo. Flamenko jai buvo ir išliko labai svarbus. Savo sugebėjimus, patirtį ji dažnai naudoja ir spektakliuose. Su Diana labai daug laiko praleidome kartu. Scenoje ji labai puiki partnerė. Ji – lyg skruzdėlė, visko pasiekianti savo lėtumu, nuoseklumu. Ir kartais tai daug daugiau, nei gali pasiekti visur šokinėjantys aktoriai – žiogai.“

Ilgiausių metų, brangi Diana!