Aktorei Eglei Jackaitei – 47-eri: „Nėra jokios jaunystės paslapties, yra meilė gyvenimui“

Egle, šį gimtadienį tikriausiai pasitinkate su šviesiomis mintimis. Galiausiai atsidarė teatrai, ilgėjotės savo žiūrovų?

Didžiausia dovana, kad pagaliau atsidarė teatrai! Menas, kūryba – tai lyg oras, kuriuo kvėpuojame, kaip galima nekvėpuoti? Iki ašarų džiaugsmas užlieja... pagaliau susitiksime su žiūrovais, spektakliai scenoje atgis, juk viskas ilgą laiką buvo užšaldyta. Nepaprasta laimė, kad teatre jau kurį laiką vyksta repeticijos, esame išsiilgę vieni kitų. Svajojau ir tai išsipildė – viena žymiausių lenkų režisierė Agata Duda-Gracz mūsų Klaipėdos dramos teatre stato spektaklį „Tarp Lenos kojų, arba Švenčiausios Mergelės Marijos mirtis pagal Mikelandželą Karavadžą“.

Agata – ne tik režisierė, bet ir šios pjesės autorė, scenografė, kostiumų dailininkė, kuri tokia unikali, jautri, talentinga, empatiška, o jos darbo metodika nepaprasta – mes į repeticijas einame su begaliniu džiaugsmu, lyg į pačią didžiausią šventę. Premjera, kurioje išvysite ir mane, numatyta birželio 8, 9 dienomis. Šis spektaklis ir pradės V-ąjį tarptautinį teatro festivalį „TheATRIUM“.

Turite numačiusi kokį ypatingą planą šventinę dieną?

Mes planuojame – o Dievas juokiasi.  Mano gimtadienio rytą turėjome su kolegomis repetuoti spektakliui „Saulės vaikai“, kurį už dviejų dienų būtume po pusės metų pertraukos parodę žiūrovams. Planas pakito dėl nenumatytų aplinkybių ir štai – per savo gimtadienį aš ne teatre.

Vakar Telšiuose vyko „Jos vardas Mama“ TV laidos filmavimas, tad su keletu artimiausių žmonių nutarėme ten ir likti. Visai netoli mano gimtinės yra nuostabi vieta, ji ir vadinasi „Angelų malūnas“, tad kur daugiau, jei ne pas angelus, savo šventę pasitikti (šypsosi).

Visi per pandemijos laikotarpį kaip niekad įvertinome tarpusavio žmonių gyvą bendravimą, kontaktą. Ar aktorius gali išgyventi be grįžtamojo publikos ryšio?

Žmogus jau tokia būtybė – prisiderini prie visko, o kur dėsies? Prisipažinsiu – labai ilgėjausi teatro, repeticijų, spektaklių, žiūrovų, renginių. Mano profesijoje ilgą laiką buvo štilis. Bet nepraradau vilties, kad tai kažkada baigsis.

Praėjusieji metai atsiliepė daugumos emocinei sveikatai. Kas jums labiausiai padėjo neprarasti tvirtybės?

Žinojimas, kad ir tai praeis ir pasitikėjimas. Juk niekas nevyksta be priežasties. Esu stipri, nepasiduodu, nenuleidžiu rankų, o ir pozityvo manyje daugiau nei negatyvo. Kitaip, matyt, nesugebėčiau savanoriauti „Pagalbos moterims linijoje“, kur turiu išgirsti, paguosti, nuraminti, o tokių istorijų žmonės papasakoja, kad visgi apie save, kad ir kas mano gyvenime vyktų – pagalvoju – ačiū Dievui, kad tik tiek.

 Darbas neįdedant širdies – ne darbas

Tikrai ir man nebuvo lengva, labai labai trūko apsikabinimų. Bijoti žmonių, vengti kontakto, prisilietimo – man tai tikras išbandymas.

Savo darbe daugiau vadovaujatės širdimi ar protu?

Bandau surasti harmoniją tarp širdies ir proto. Manau, tai svarbu. Darbas neįdedant širdies – ne darbas, o ir be proto juk nelabai gerai.

Kaip pastarųjų metų pokyčius išgyveno jūsų vaikai?

Elijas – penktokas, į mokyklą eiti negalima, pamokos, kaip ir daugeliui moksleivių, vyksta nuotoliniu būdu – iš namų. Labai trūko vaikui ir krepšinio treniruočių. Jokūbas – paskutinio LMTA režisūros kurso studentas. Džiaugiuosi, kad, nepaisant visų sunkumų, Jokūbas ryžtingai eina savo pasirinktu keliu. O šis laikotarpis visiems kitoks, juk tai, kas pasaulyje vyksta, skaudžiai sukrėtė.

Iš šalies žiūrint, atrodo, kad jūs metams bėgant tik jaunėjate, kokia toji didžioji paslaptis?

Nėra paslapties – yra meilė gyvenimui. Na, man, kaip ir daugumai moterų, ne tas pats, kaip aš atrodau. Tokios jau esame. Išvaizda irgi yra svarbi. Kaip gi kitaip? Tik bėgant metams to itin stipriai nebesureikšminu, pastebiu, kad labai retai būnu su makiažu, nebijau savęs tokios, kokia esu. Matyt, tikrai ateina branda. (šypsosi).

Esate dviejų šaunių vaikinų mama. Abiems artimas teatras, kinas. Skatinate juos šioje srityje tobulėti?

Mano vaikai renkasi patys. Džiaugsmas didelis – motinystė, artimas ryšys su savo sūnumis. Gera, kad jau daugiau nei 25 metus ta meilė ir dėkingumas gyvena manyje. Aš, turbūt, kaip ir daugelis mamų, myliu savo vaikus ir jais didžiuojuosi. Praėjusią vasarą mudu kartu su jaunesniuoju sūnumi Eliju nusifilmavome kino juostoje „Drugelio širdis“, kur Elijas atliko pagrindinį vaidmenį, o aš ir filme buvau jo mama.

Turiu savo džiaugsmų, kurie susiję su mano profesija ir asmeniniu gyvenimu

Man ši patirtis ypač jautri ir brangi. Nepaprastai džiaugiuosi ir Jokūbo profesine sėkme. Net būdamas studentu, jis kviečiamas ir laukiamas didžiuosiuose Lietuvos teatruose statyti spektaklius.

O aš, kaip moteris, ne tik mama – irgi turiu savo džiaugsmų, kurie susiję su mano profesija ir asmeniniu gyvenimu.

Jei galėtumėte dvidešimtmetei sau duoti vieną vienintelį patarimą, koks jis būtų?

„Eglut, būk pasiruošusi gyvenimo išbandymams ir tikėk, kad juos visada įveiksi.“

Koks didžiausias jūsų gimtadienio noras?

Kad mane vis dar gyvenimas stebintų, kad patirčiau tai, ko lyg šiol nebuvau patyrusi. Tegul tai bus ir ne vien tik geros patirtys, nes gyvenimas juk ne apie tai. Aš linkiu sau šviesos ir meilės.