Aktorei Gražinai Baikštytei – 70 metų: „Niekada nesijaučiau esanti išskirtinė“

Gražina Baikštytė kūrė visą gyvenimą – vaidino, rašė straipsnius, knygas. G.Baikštytei pažįstama ir fotomodelio duona. Vieno pokalbio metu ji paatviravo apie ją lydėjusį „gražuolės titulą“, kaip sutrikdavo nuo komplimentų apie išvaizdą. 

„Kai kartą kelias dienas viešėjau draugų sodyboje. Buvo ten ir daugiau svečių. Sulaukiau komplimentų, bet man nuo jų buvo nejauku, nes aš juk – gamtoje, nepasidažiusi, apsirengusi paprastučiais drabužiais ir visiškai netrokštanti išsiskirti... Jaučiausi taip, lyg turėčiau teisintis ir neigti, kad tai, kas man sakoma, – tiesa. „Gražina, jūsų žema savivertė“, – išgirdau iš vienos viešnios. Ir ji teisi! Turiu šią problemą nuo vaikystės. Juokauju, kad pavardė mane taip veikė.

Buvau labai nedrąsi, savimi nepasitikinti... Puikiai prisimenu, kaip kompleksuodavau klausydamasi kalbų apie savo išvaizdą.

Tikrai nesijaučiau esanti kažkokia išskirtinė. Nežinodavau, kaip reaguoti. Abejodavau, ar žmonės tikrai galvoja tai, ką sako. O Kinematografijos institute man prilipo pravardė Baikšti gražuolė (rus. Пугливая красавица). Su amžiumi išdrąsėjau, bet koją kiša tas mano perfekcionizmas. Tiesiog turbūt per daug iš savęs reikalauju, esu pernelyg savikritiška“, – viename interviu, išspausdintame žurnale „Laimė“ kalbėjo G.Baikštytė.

Niekada nesijautė nelaiminga

Interviu su žurnalu „Žmonės“ Gražina prisipažino itin vertinusi vaidmenis kine.

„Man ir fotografas Ruikas yra sakęs: „Žinai, kad gražios nebūna laimingos?“ Tik juoką man tokie žodžiai kėlė. Nelaiminga niekada nesijaučiau. Gal tik sėkmės iš tikrųjų pritrūko. Gal ir pati kalta: mano toks būdas, kad niekad nebuvau aktyvistė, nemėgau demonstruotis, nekovojau dėl vaidmenų, nelipau per kitų galvas. Įpratau, kad į kiną, į reklamas kviečia – siūlytis nereikėjo.

Užtat su teatru santykiai nesusiklostė: po studijų Maskvoje paprašiau paskyrimo į Kauno dramos teatrą – Maskvoje likti su vyru tikrai neplanavome, o Kaune gyveno mano mama, ir teatrą aš gerai pažinojau, tikėjausi ten būti sava. Tuo metu pasiūlymai filmuotis kine plaukė vienas po kito. Kurį laiką atsisakydavau jų, norėjau įsitvirtinti teatre, bet ir pati jutau: teatras – ne man. Sako, jei aktorius talentingas, visur save atras. Nemanau, nes teatre vis dėlto veikia kiti principai. Kine visai nereikia teatrališkumo, ten vien žvilgsniu gali pačią dramatiškiausią vidinę būseną perteikti.

Filmavimo aikštelėse jausdavausi lyg žuvis vandenyje. Kiek smagių prisiminimų ir nuotykių iš tų laikų likę“.

Praėjusio laiko nesiilgi

Jei dabar būtų dvidešimtmetė gražuolė, ko gero, Gražina drąsiai galėtų planuoti kad ir pasaulinę karjerą. Tačiau praėjusiam laikui moteris didelio ilgesio nejaučia. „Tiesą sakant, nežinau, ar norėčiau dabar būti ta dvidešimtmetė, kuri tik pradeda kino karjerą. Labai vertinu patirtį ir išmintį, kurias turiu dabar.“