Aktorės Jean Seberg mirtis – iki šiol viena iš XX amžiaus paslapčių

Juolab kad ji – nors ir iš toli – susijusi su Lietuva: Jean – paskutinė Vilniuje gimusio prancūzų rašytojo Romaino Gary (1914–1980) žmona. Kino istorijoje ji – Patricija iš Jeano-Luco Godard’o klasikinės juostos „Iki paskutinio atodūsio“, Sesilė iš pirmojo Françoise Sagan romano „Sveikas, liūdesy“ ekranizacijos, dviejų Claude’o Chabrolio filmų – „Demarkacijos linija“ ir „Kelias į Korintą“ – žvaigždė, galų gale – Žana d’Ark iš skandalingai nevykusios 1957 metų ekranizacijos. Trapi šviesiaplaukė, išpopuliarinusi trumpą plaukų kirpimą pixie, dar ir dabar kopijuojamą mados sekėjų, – iš tų aktorių, kurių vardai iliustruoja posakį „Gyvenk greitai, mirk jaunas“.

Keturiasdešimtmetės Seberg mirtis – iki šiol viena iš XX amžiaus paslapčių. Andrewsas, kaip ir kadaise Gary, neabejoja, kad prie savižudybės ją privedė FTB persekiojimas už visuomeninę ir politinę veiklą. Ir turbūt viskas kartu – ne tas laikas, ne tie vyrai, ne tie režisieriai, ne tie vaidmenys, per daug alkoholio ir raminamųjų, talentas, netelpantis vienoje virtuvėje su beviltišku meilės poreikiu, netektys, depresija... Prieš keturiasdešimt metų viskas turbūt negalėjo baigtis kitaip nei automobilio salone su migdomųjų dėžutėmis: mirties priežastis – apsinuodijimas vaistais ir alkoholiu. Iki šiol nežinia, kas paguldė ant užpakalinės sėdynės į antklodę suvyniotą aktorės kūną (pasak Paryžiaus kriminalistų, alkoholio kraujyje buvo tiek, kad pati niekaip nebūtų įstengusi to padaryti). Juolab „Renault“ buvo tik buteliukas mineralinio vandens ir raštelis sūnui prancūzų kalba: „Atleisk man, nebegaliu gyventi su savo nervais.“

Seberg mirties vieta – kvartalas netoli Gary namų Paryžiuje ir nenuostabu, kad esama mėgėjų susieti dvi tragedijas: pats Gary nusišovė po metų ir keturių mėnesių. Bet rašytojo pomirtiniame laiške leidėjui rašoma, kad jo žingsnis neturi nieko bendro su Jean Seberg, sudaužytų širdžių kulto garbintojai tegu kreipiasi kitu adresu. Palikti šį pasaulį jis nusprendė dėl kūrybinės bejėgystės.

Nešventa šventoji

Pusę gyvenimo praleidusi Prancūzijoje ir kartais laikoma prancūze, Jean Dorothy Seberg gimė JAV provincijoje, Maršaltauno miestelyje, Ajovoje. Mama – mokytoja, tėtis – vaistininkas, seneliai – emigrantai iš Švedijos ir Vokietijos. Nuo vaikystės vaidino mokyklos spektakliuose, paskui – Ajovos universiteto teatre ir taip troško ištrūkti iš dusinančios provincijos, kad rašė laiškus savo dievukui Marlonui Brando, prašydama ją iš ten ištraukti.

Būkite atsargūs norėdami – aštuoniolikmetei Jean atsiliepė ne Brando, o 33 metais vyresnis režisierius Otto Premingeris, 1957-aisiais po visą Ameriką ieškojęs aktorės, kuri galėtų suvaidinti Žaną d’Ark. Audrey Hepburn, į kurią taikantis rašytas scenarijus, vaidmens atsisakė. Pirmajame nacionalinės atrankos etape dalyvavo 18 tūkstančių pretendenčių, 3000 buvo pakviestos atvykti į Los Andželą, iš jų režisierius pasirinko jokios patirties neturinčią Jean. Nepaprastai išreklamuota istorinė drama, kurioje pasirodė tokie metrai kaip Johnas Gielgudas ir Richardas Toddas, amerikiečiams nepatiko, kritikai vadino „Šventąją Žaną“ blogiausiu metų filmu ir šaipėsi, kad Seberg vaidyba užmigdo žiūrovą. Net Žanos žūtis ant laužo buvo pavadinta neįtikinama, nors dėl specialiųjų efektų kūrėjų klaidų Jean išties apdegė. Ji pati sakė jautusis sudeginta dukart – pirmąkart ant laužo, o paskui kritikų, tik šie skaudino labiau nei liepsna.

Premingeris toliau tikėjo savo atrastąja aktore, nors antras jų filmas „Sveikas, liūdesy“ ir vėl neįžiebė žvaigždės. Bet Sesilės vaidmuo savaip pakreipė Jean gyvenimą: grynai prancūziška juosta buvo filmuojama Žydrajame Krante, jaunąją aktorę pastebėjo prancūzų režisieriai. O vienas prancūzas – kino kūrėjo ambicijų turintis advokatas François Moreuilis – paprašė jos rankos. Ir ji pasakė „taip“.

Beje, Premingeris norėjo filmuoti Jean dar viename filme, tačiau įsitikinusi, kad režisierius atneša nesėkmę, Seberg nesutiko. Paradoksaliausia, bet metro ranka tikrai buvo bloga: kelios jo filmų aktorės – Maggie McNamara, Dorothy Dandridge – nusižudė gana jaunos, kaip ir Jean Seberg.

Su Naująja banga

Jean žvaigždė sužibo Prancūzijoje, kur persikėlė po vedybų 1958-aisiais. 1960 metais Godard’as nufilmavo debiutinę – dabar jau klasikinę – juostą „Iki paskutinio atodūsio“: amerikietės laikraščių pardavėjos Jean ir prancūzų gangsterio Jeano-Paulio Belmondo duetas pataikė į dešimtuką. François Truffaut pavadino ją geriausia Europos aktore, beje, kai vėliau norėjo filmuoti Seberg savo „Amerikietiškoje naktyje“, ši jam taip ir neatskambino.

1960-aisiais, apkaltinusi Moreuilį smurtavimu, Jean pareikalavo skyrybų ir po dvejų metų slapta ištekėjo už rašytojo ir diplomato Romaino Gary („Gary suviliojo mano žmoną“, – interviu skundėsi Moreuilis). Dvidešimt ketveriais metais vyresnis prancūzų literatūros klasikas tapo tikru amerikietės pigmalionu. Jis rekomendavo jai knygas – Puškiną, Dostojevskį, Stendhalį, Flaubert’ą, padarė savo romano „Les mangeurs d’étoiles“ („Talentų medžiotojai“) heroje ir iki mirties buvo jos tiesiog apsėstas.

Seberg skundėsi, kad intelektualas Gary laiko ją kvaila ūkininko dukra, bet, regis, tai buvo vienintelis išties ją mylėjęs vyras. „Apkabinu Jean. Jaučiuosi kaip nepaguodžiama našlė, kurios vyras išvyksta į kryžiaus žygį. Bet jai bus geriau, jei išvažiuosiu. Amžiaus skirtumas – baisus dalykas, jei esi vedęs jauną moterį, jaunesnę už tave šimtmečiais. Įstengiu nuvežti savo sielvartą iki oro uosto ir įkišti į lėktuvą“, – štai taip jautriai jis aprašys jųdviejų išsiskyrimą po daugelio metų. Ir niekada taip ir nepaleis jos iš akiračio, nors ištikimybė porai niekada nebuvo vertybė.

Įkvėptos Jean Seberg, milijonai jaunų amerikiečių svajojo išvažiuoti į Paryžių ir gyventi laisvai. Bet ji skundėsi nesuprantanti nei savo herojų, nei prancūzų ir grįžo į Holivudą. Filmavosi su Seanu Connery, Warrenu Beatty, Clintu Eastwoodu – „Oskarui“ nominuotas miuziklas „Nudažyk savo furgoną“, ko gero, vienintelis filmas, kuriame Eastwoodas dar ir dainuoja. Pelnė „Auksinio gaublio“ nominaciją už įtikinamai suvaidintą psichiatrijos klinikos pacientę dramoje „Lilita“. Vaidmuo – tarsi užuomina, turint galvoje, kad Seberg pati ne kartą gydėsi panašiose įstaigose.

Ji galutinai išsiskyrė su Gary – jų vieninteliam sūnui Alexandre’ui Diego Gary (57) tada buvo vos aštuoneri. Sužinojęs apie mylimos moters romaną su Eastwoodu, dramatiškus mostus vertinantis Gary iškvietė aktorių į dvikovą, tačiau tas atsisakė kautis. O blogiausia, kad ji rimtai susidomėjo politika ir įsigudrino palaikyti net „Juodąsias panteras“ – radikalią organizaciją, neretai vadinamą juodaodžių Kukluksklanu.

Seberg prieš FTB

Holivudo žvaigždžių politinė veikla visada domino Amerikos politikus. O aštuntojo dešimtmečio pabaigoje kova už afroamerikiečių ir indėnų teises buvo to meto #MeToo ir #Times’up. Būtent apie šį aktorės gyvenimo etapą ir pasakoja naujasis filmas. FTB agentai nesislėpdami sekė Seberg, demonstratyviai klausėsi pokalbių, tikrino paštą, nė nemėgino nuslėpti kratų namuose pėdsakų. Galiausiai spaudoje plykstelėjo šmeižto kampanija: pradėti skleisti gandai, kad jos nešiojamo kūdikio tėvas – ne kas kitas, o vienas iš „Juodųjų panterų“ lyderių Raymondas Hewittas. Išties filmuodamasi vesterne „Mačo Kalahanas“ Jean užmezgė romaną su studentu revoliucionieriumi, nors tėvystę džentelmeniškai prisiėmė Gary.

Per anksti pasaulį išvydusi mergytė Nina Hart Gary išgyveno vos dvi dienas (padauginusi migdomųjų Seberg pagimdė septintą mėnesį). Jean laidojo dukrą atvirame karstelyje ir laidotuvių dieną gimtajame Maršaltaune surengė spaudos konferenciją, kad visi įsitikintų, jog kūdikis – baltasis. Seberg ir Gary bylinėjosi su spauda, kuri skleidė melą, kas yra kūdikio tėvas, ir net laimėjo ieškinį prieš „Newsweek“. Paradoksas, bet Seberg remiami nuskriaustieji irgi nebūtinai džiaugėsi jos indėliu į kovą. Naktimis Jean namuose būdavo telefono skambučių, reikalaujančių, kad „baltoji kalė nesikištų į juodųjų reikalus“.

Ji skundėsi Holivude gaunanti nepadorių, beveik pornografinių pasiūlymų. Gali būti, kad buvo politinis spaudimas neprasidėti su radikalių politinių pozicijų aktore: juodieji Holivudo sąrašai – ne pramanas. Negana to, Jean persekiojo sunkūs depresijos priepuoliai.

1972-aisiais ji trečiąkart mėgino rasti šeimyninę laimę – ištekėjo už šešeriais metais jaunesnio aktoriaus ir režisieriaus Denniso Berry. 1974-aisiais pasirodė paskutiniame savo filme – Henriko Ibseno pjesės „Laukinė antis“ ekranizacijoje. Vis dar tebesižavėjo lygybės idėjomis ir netikusiomis finansinėmis investicijomis – 1979 metais paskutinis jos meilužis, perpus jaunesnis alžyrietis vedybų aferistas Ahmedas Hasni, įtikino parduoti apartamentus Paryžiuje ir už 11 milijonų frankų (šiandien tai būtų per penkis milijonus eurų) ir atidaryti restoraną Barselonoje. Ar reikia sakyti, kad iš Ispanijos Jean grįžo be pinigų ir skųsdamasi smurtautoju Hasni?

Kiekvienais metais dukters mirties dieną ji mėgindavo nusižudyti. Vos išgyveno puolusi po traukiniu Paryžiaus metro, o netrukus iki mirties prisipažino taip išvarginta paranojos, kad atrodo, jog šaldytuvas ją stebi. 1979-ųjų rugpjūčio 30-ąją ji suvedė sąskaitas su gyvenimu. Paryžiaus spauda mėgaudamasi aprašė, kaip atrodė aktorės kūnas, karštyje išgulėjęs automobilyje aštuonias dienas. Po kelių dienų Gary surengė spaudos konferenciją ir viešai apkaltino FTB palaužus jos psichinę sveikatą. Rašytojas visada Jean palaikė materialiai, nors ir nepritarė jos gyvenimo būdui. Tiesiog, jo žodžiais, „...sunku mylėti moterį, kuriai negali padėti, bet negali palikti...“