Aktorės K.Andrejauskaitės pusmetis be vyro G.Girdvainio: „Nebemoku būti silpna“

Žurnalo „Legendos“ prenumeratą įsigyti galite paspaudę ČIA.

Kiek tokių skaudulių esate patyrusi?

Ne vieną – ir asmeninį, ir profesinį. Nuo pat gimimo... Kartais taip norėtųsi būti silpnai, bet nebemoku, gal net neduota. Kažkoks kovotojos genas manyje turbūt dar prieš gimstant buvo užkoduotas, su motinos pienu perduotas.

Gydytojai mamai neleido manęs gimdyti, dėl labai silpnos sveikatos ragino kuo greičiau nutraukti nėštumą. Gimusi Sibire, tremtinių šeimoje, nuo vaikystės peršaldytais plaučiais. Tetai mano mamytę su vyresnės sesers dokumentais tik per stebuklą pavyko išsivežti iš Sibiro. Lietuvos medikai nustatė neužkrečiamos formos tuberkuliozę. Jos sveikatai buvo ypač pavojingas antrasis nėštumas, kai laukėsi manęs. Abu su tėvu turėjo pasirašyti, kad jokių pretenzijų gydytojams neturės, jei mama manęs neišnešios ar gimdant kas nors atsitiks – viena iš mūsų, o gal ir abi galėjome mirti. Mamai jos gydytojas pasakė: „Jums liko treji metai. Vaiko vis tiek neužauginsite...“ „Nesvarbu, bent iki trejų metų pati auginsiu“, – atsakė.

Mane ir septyneriais metais vyresnį brolį užaugino puiki moteris Genovaitė

Mama iš tiesų mirė, kai buvau trejų. Mane ir septyneriais metais vyresnį brolį užaugino puiki moteris Genovaitė: net pamote negaliu jos vadinti – ji antra mano mama. Tėtis vedė po laidotuvių praėjus metams ar pusantrų. Tarp kitko, jie draugavo prieš savo santuokas. Vėliau keliai išsiskyrė, tėtis vedė mano mamą, Genovaitė taip pat ištekėjo. Bet jos vyras irgi mirė nuo tuberkuliozės. Matyt, pats likimas taip sudėliojo, kad du našliai vėl susitiko.

Dabar jau nė vieno gyvo iš tėvų neturiu. Kaip ir brolio. Dėl jo man ypač skaudu: po skyrybų pradėjo labai gerti. 1995-aisiais dingo – net kapo neliko. Aišku, kad jau miręs, kitaip ir būti negali, nes kol buvo gyvas, visada ateidavo prie mamos kapo. Ieškojau jo ir su policija, ir net kalėjimuose – niekur neradau. Su jo šeima pradžioje dar palaikėme ryšį, bet dabar jau ir jos neliko: buvusi brolienė mirė, dukterėčia nuskendo. Jei ne mūsų su Gediminu dukra Jurga ir anūkas Karolis, dabar būčiau visai viena pasaulyje.

Mamos netekties žaizda turbūt taip ir neužgijo.

Be abejo, nors mamos visai neprisimenu. Likę tik du vaizdiniai atmintyje: kaip ją neša iš namų, sunkiai neša tokiais stačiais suktais laiptais... Aš mažytė stoviu prie sienos prisispaudusi... Paskiau prisimenu virtuvėje ant stalo labai daug peilių ir šakučių – gedulingus pietus juk tada namuose žmonės darydavo.

Turiu daug mamos nuotraukų – esu labai dėkinga antrajai savo mamai, kad viską išsaugojo, prisiminimais dalijosi, o ne slėpė ar draudė. Vis sakydavo, kad mano mama buvo labai tvarkinga: kai ji atėjo gyventi pas mus su tėčiu, viskas buvo be galo gražiai sudėta, surūšiuota. Ji mane visada į kapus veždavosi, kartu tvarkydavome. Savo dukrytę – panašaus amžiaus ir taip pat vardu Kristina – buvo palaidojusi visai mažytę. Matyt, todėl visą neišdalytą meilę dovanojo man, viską, kas geriausia, atiduodavo man: pirmąsias braškes, skaniausią kąsnelį, gražesnę suknelę...

Netekties skausmas lieka visam gyvenimui

Bet, kad ir kaip būtum mylimas, tas didžiulis netekties skausmas lieka visam gyvenimui. Atsimenu, kartą prieš mokyklą užėjau pas draugę. Kažkas iš namiškių atidarė duris, mostelėjo: užeik, dar valgo. Užeinu į virtuvę ir sustingstu pamačiusi: MAMOS RANKOS – draugės mamos rankos – grikių košę su pienu paduodančios... Stoviu ir negaliu žvilgsnio nuo tų rankų atitraukti. „Kristina, gal nori košės?“ – girdžiu. „Noriu“, – atsakau, nors nenoriu...

Mamos man trūko. Trūksta ir dabar. Jos portretas stovi mano kambaryje. Kai mūsų su Gediminu dukra trijų mėnesių sunkiai susirgo... Žinot, kaip būna, kai puoli melsti prie kryžiaus ar šventųjų paveikslų – puoliau prie mamos portreto ir rėkiau: „Mama, padėk!“ Ir tikiu, kad iki šiol ji man iš dangaus padeda.

Ir Gedimino portretas dabar kabo svetainėje – prieinu vis pasikalbėti su juo. Vienintelis mūsų mylimiausias anūkas Karolis šią vasarą baigė odontologijos studijas – mes taip laukėme diplomų teikimo šventės. Gediminas kelių mėnesių nesulaukė... Prieš šventę priėjau prie jo portreto, mirktelėjau: „Važiuoju.“ Tikiu, kad jis dabar mane visur lydi, globoja, saugo ir padeda.

Kaip manote, iš ko paveldėjote meninius gabumus?

Jaunystėje mama dirbo Kauno muzikiniame teatre – buvo statistė, scenoje šokdavo ir dainuodavo. Mama žiūrėdama į mane mažytę vis sakydavo: „Bus balerina.“

Tėtis – Smetonos laikų teisininkas, inteligentas, Lietuvos patriotas. Atėjus rusams atsisakė nuteisti nekaltą žmogų. Dėl to pats sėdo į cypę. Jo gyvenimas buvo sugadintas – kaip ir daugelio tų laikų šviesuolių. Paskui jis ir parduotuvės vedėju, ir buhalteriu dirbo, ir studentus aukštosios matematikos mokė.

Paauglystėje nebuvau nė vieno įsimylėjusi

Vaikystėje buvau labai aktyvi: sportavau, lankiau meninę gimnastiką ir lengvąją atletiką, buvau atrinkta mokytis baleto, bet persišaldžiau inkstus ir baletas baigėsi. Keista, kad niekada neklejojau dėl jokių artistų, paauglystėje nebuvau nė vieno įsimylėjusi, nors, pavyzdžiui, mano draugė rinko artistų nuotraukas, iš žurnalų iškarpydavo jų portretus ir klijuodavo į albumus. Kartą su drauge nuėjome į teatrą: sėdžiu, žiūriu ir mane apima keistas jausmas: aš ten, scenoje, turiu būti! Tada ir supratau, kad noriu tapti aktore.

Bet į aktorinį tuometinėje Vilniaus konservatorijoje manęs nepriėmė. Stojamuosius stebėjo įžymusis Modris Tenisonas. „Važiuoju dirbti į Kauną. Ateik pas mane į trupę“, – pakvietė. Dabar esu stambesnė, o tada buvau labai smulki, lieknutė. Pantomimai svarbiausia yra kūnas – lankstus ir plastiškas, bet, aišku, reikėjo turėti ir aktorinių gabumų. Stojamieji pas Modrį Tenisoną buvo labai sunkūs: pamenu, atėjau pasipuošusi, susibangavusi plaukus, o kai išėjau – prakaitas upeliais bėgo. „Čia jau tikrai ne man!“ – susiruošiau eiti namo. Girdžiu, kviečia grįžti. Bandė keli šimtai žmonių, bet aš buvau vienintelė, kurią priėmė į Valstybinio pantomimos teatro trupę Kaune. Tais laikais tai buvo vienas stipriausių pantomimos teatrų visoje Sovietų Sąjungoje.

Pas Modrį dirbau gal trejus metus. Bet vis tiek norėjau būti dramos teatro, o ne pantomimos aktore. Ir režisierius Jonas Jurašas vis kvietė į savo spektaklius, todėl nusprendžiau vėl bandyti stoti į aktorinį Vilniuje. Modris supyko, nedavė man dokumentų, kuriuos reikėjo pateikti per stojamuosius. Aš vis tiek nuvažiavau. O baigėsi viskas labai negražiai, turbūt teatro istorijoje to nėra buvę: perėjau visus tris egzaminų turus, ateinu prie lentos pažiūrėti rezultatų – mano pavardės įstojusiųjų sąrašuose nėra. Žiūriu, iš kabineto išeina stojamųjų komisijos narys, galva rodo ženklą, kad eičiau su juo iš konservatorijos.

Lauke tyliai pasakė: „Neįstojai, nors visa komisija balsavo, kad būtum priimta. Mat buvo ištrauktas Modrio Tenisono pasirašytas raštas, kad jeigu Kristina Andrejauskaitė išeina, sugriauna pantomimos teatrą.“ Tuometė Aktoriaus meistriškumo katedros vedėja Irena Vaišytė nusprendė nesipykti su Kaunu ir nepriėmė manęs studijuoti. Grįžusi iš paties Modrio išgirdau, kad jis manęs neišleis, bet jau nieko neklausiau: nustojau lankyti repeticijas, atsisakiau dirbti – turėjo mane paleisti. Suprantu ir Modrį: per kelerius metus iš žmogaus suformuoji molį ir jau gali ką nors vertingo lipdyti, o tas nusprendžia išeiti. Skaudu, bet vis tiek negalima taip griauti jauno žmogaus svajonių. Man visą gyvenimą patiko judesys, plastika, šokis, bet žinojau, kad mano kelias – kitas.

Kaip susipažinote su Gediminu?

Prie Dusios ežero – ten kasmet vykdavo kūrybinės stovyklos. Rinkdavosi meno žmonės: poetai, artistai, šokėjai, dainininkai, dailininkai. Paprastai jaunimas, bet būdavo ir vyresnių. Nakvodavome palapinėse, maistą atveždavo autobusiukas. Per vienus pietus su kolege ieškojome tarp stalų laisvos vietos: viskas užimta, tik tolėliau prie stalo sėdėjo vienas žmogus. Priėjome. „Galima?“ – paklausiau. „Galima“, – atsakė ir pakėlė akis. Taip aš tose mėlynose akyse ir paskendau.

Tik atstumas mus skyrė: aš gyvenau Kaune, tada dar dirbau Pantomimos teatre, Gediminas – Vilniuje

Kūrybinės stovyklos būdavo labai smagios, vakarais važinėdavome po aplinkinių kaimelių kultūros namus, rodydavome etiudus, Gediminas skaitė savo humoristinius eilėraščius. Nuo tos stovyklos ir pradėjome draugauti, tik atstumas mus skyrė: aš gyvenau Kaune, tada dar dirbau Pantomimos teatre, Gediminas – Vilniuje.

Kelias į aktorystę nelengvai klostėsi ne tik jums, bet ir būsimam vyrui Gediminui Girdvainiui – iš pirmo karto į aktorinį neįstojo ir nuėjo mokytis į padavėjų mokyklą. Paskui buvo pakviestas į Jaunimo teatrą, vėl stojo studijuoti aktorinio... O kaip judu atsidūrėte Šiauliuose?

Režisieriaus Jono Jurašo pakviestas Gediminas nusprendė važiuoti dirbti į Kauno akademinį. Išvakarėse parašė pareiškimą, kad išeina iš Jaunimo teatro Vilniuje, o kitą dieną buvo paskelbtas kultūros ministro įsakymas, kad visas jų kursas – tuo metu jis dar studijavo – pagal paskyrimą siunčiamas dirbti į Šiaulių teatrą. Gediminas iš teatro jau išėjęs, vadinasi, privalo su visais važiuoti į Šiaulius. Tada ir aš išvykau paskui jį.

Šiauliuose 1969 metais lapkričio 15 dieną susituokėme. Deja, neturime nei vestuvinių nuotraukų, nei gražių tos dienos prisiminimų, nors ir balta vestuvinė suknelė buvo nupirkta, ir didelei šventei pasirengta. Kelios dienos iki vestuvių mirė Gedimino tėvelis. Atsisakėme visų balių – tik dviese susirašėme.

Šiauliai man tapo labai svarbiu kūrybinio ir asmeninio gyvenimo etapu. Ten gimė ir mūsų Jurga. Studijuoti daugiau nebestojau – profesiją įgijau per patirtį. Šiaulių teatre turėjau pačius geriausius pedagogus – režisierius Leonidą Lurjė, Natašą Ogaj. Su dabar Amerikoje gyvenančia režisiere Nataša Ogaj, buvusia publicisto Tomo Venclovos žmona, sukūriau didžiausius, gražiausius savo vaidmenis. Pamenu, atvažiavo ji statyti spektaklio „Katės namai“. Mes, aktoriai, renkamės į salę, koja už kojos einu paskutinė. Staiga Nataša pradeda šaukti: „Va, katė eina, katė eina!“ Pakeliu akis, kur ta katė, o režisierė į mane rodo! Paskui ji man ir pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Euridikė“ skyrė – po jo žiūrovai pradėjo mane atpažinti. Už šį vaidmenį buvau apdovanota.

O kaip ką tik susikūrusiai šeimai Šiaulių etapas jums buvo geras?

Kaip porai – ne. Nes mes ten trumpai kartu gyvenome – Gediminas nė metų Šiaulių teatre neišbuvo, nors pagal paskyrimą reikėjo trejus atidirbti. Nerado bendros kalbos su vyriausiuoju režisieriumi ir išėjo iš teatro. Buvo iškviestas „ant kilimo“ pas kultūros ministrą, aiškinosi, gana ilgai neturėjo darbo. Gerai, kad šiek tiek filmavosi. Paskui jį vėl pakvietė Jaunimo teatras Vilniuje. Prasidėjo darbai, gastrolės, filmavimai – į Šiaulius Gediminas atvažiuodavo kas mėnesį, net kas kelis...

O aš pradėjau lauktis Jurgos. Sunku, nes buvau viena. Gyvenome kelių kambarių bute su kolega aktoriumi Pranu Piauloku – labai gražiai sugyvenome, jis man buvo kaip brolis. Kai gimė Jurga, kartais pasėdėdavo su ja, išleisdavo į repeticijas. Bet visokių negražių apkalbų pasklido – jos labai skaudino.

Spektaklio „Euridikė“ bent jau tuometinėje Sovietų Sąjungoje nestatė, net pjesė, regis, buvo uždrausta. Sako, kad režisierė Nataša Ogaj per savo kanalus Maskvoje pramušė leidimą šitam spektakliui Šiaulių dramos teatre. Jos paklausė, ar turi Euridikę – pagrindinio vaidmens aktorę. „Turiu“, – užtikrintai pareiškė ir Euridikę įkūnyti išrinko mane. Tik ėmiau dirbti, repetuoti – pradėjau Jurgos lauktis. Pradžioje dar buvo nieko, paskui naktimis kūdikis pilve taip ėmė duotis, kad negalėdavau užmigti. Supratau, kad per repeticijas įsiaudrinu ir vaikas viską perima. Repeticijos sustojo – kolektyvas laukė, kol pagimdysiu.

Jurgą gimdžiau dvi paras – maniau, mirsime abi

Jurgą gimdžiau dvi paras – maniau, mirsime abi... O vos pagimdžiau, į palatą įlėkė kažkokia gydytoja: „Linkėjimai nuo režisierės Ogaj. Labai prašo pasiteirauti, ar figūrą pavyko išsaugoti.“ Girdžiu, Jurgą priėmęs dar visas kruvinas akušeris nusijuokia: „Pasakykite, kad išsaugojom mes tą figūrą.“ Po kurio laiko jau vaikštau ligoninės koridoriumi, prieina profesorius: „Na, kaip Kristina, viskas gerai? O kaip figūra?“ Nesuprantu, kas čia darosi. Dar po kiek laiko nueinu pas savo gydytoją į eilinį priėmimą, o ji man dar tarpduryje: „Na, tai kaip ta figūra, Kristina?“ Nebeištvėriau: „Paaiškinkite, kodėl visi apie mano figūrą kalba.“ Pasirodo, gimdydama vis šaukiau: „Išsaugokite man figūrą!“

Gimdymo dieną Gediminui Vilniuje buvo premjera, bet visą laiką skambino, nervinosi. Atvažiavo mūsų iš ligoninės paimti. Pabuvo ir vėl išvažiavo. Praėjus kokiems trims ar keturiems mėnesiams jau grįžau repetuoti „Euridikės“. Figūra tikrai buvo tokia pati kaip iki nėštumo – išsaugojom (juokiasi). Kai dabar prisimenu, nežinau, kaip viena viską spėjau – ir kūdikis ant rankų, ir pjesių tekstus mokytis reikia, ir repeticijos laukia. Mokydavausi parke stumdydama vežimėlį. O sulaukusi trijų mėnesių Jurga smarkiai susirgo – kokliušu. Galima sakyti, buvo prie mirties: duso, mėlynavo nuo kosulio, dar ir nosis buvo užsikimšusi – kvėpuoti visai negalėjo. Savaitę nei ji, nei aš nemiegojome. Laimei, kaimynas buvo chirurgas – vertė visą Šiaulių ligoninės vaistų sandėlį, kol rado vieną ampulytę vaistų, kad nosytė atsikimštų ir kūdikis galėtų bent kvėpuoti. Per stebuklą tada ištraukėme Jurgą. Ir vis viena – pusantrų metų Jurgą viena auginau.

Pirma reikia normaliai pagyventi su žmogumi, kad žinotum, nori būti kartu ar ne

Atstumas ir vienatvė galėjo išskirti jus su Gediminu.

Progų išsiskirti tikrai buvo daug. Ir atšalimas jau buvo jaučiamas, atrodė, tik Jurga mus sieja. Pamenu, net su mama kalbėjausi: nežinojau, ar man apskritai verta važiuoti į Vilnių pas Gediminą. Nelabai norėjau dirbti Jaunimo teatre. Ir Šiauliuose, ir Kaune man viskas buvo sava, žmonės paprastesni, geresni, o Vilniuje jaučiausi lyg svetima. Bet mama tada paklausė: „Ką pasakysi Jurgai, kai klaus, kodėl išsiskyrei su jos tėvu? Pirma reikia normaliai pagyventi su žmogumi, kad žinotum, nori būti kartu ar ne.“ Ji pasirodė teisi: gyvenime būna ir juodų dienų, ir nesusikalbėjimo, kai atrodo, kad daug lengviau likti vienai, tačiau šeima yra svarbiausia. Neturėjau mamos – todėl labai nenorėjau, kad Jurga neturėtų tėvo. Galų gale ir meilė svarbu: per penkis dešimtmečius buvo daug galimybių išeiti ir man, ir jam, bet turbūt svarbūs ir reikalingi buvome vienas kitam.

Į Vilnių atvažiavote jau turėdama reikšmingų vaidmenų, susiformavusi, būdama dvidešimt šešerių ar septynerių – aukso amžius aktorei.

Taip, tik čia to aukso ypatingo nebebuvo. Mano auksas spindėjo Šiauliuose. Negaliu pasakyti, kad Jaunimo teatre neturėjau gerų darbų ar neradau savo vietos – radau. Bet visgi Šiauliai liko svarbiausias mano, kaip kūrėjos ir aktorės, gyvenimo etapas.

Užtat Vilniuje pagaliau tapome šeima. Gediminui Jurga buvo viskas, kaip ir Jurgai – tėvas. Jam net nereikėdavo barti – pakelia akis, pasižiūri ir dukra klauso. Gediminas daug užsiimdavo su ja, žaisdavo, vaidinimus kurdavo. Jurga – muzikali, baigė fortepijono klasę Balio Dvariono muzikos mokykloje, mokytojai ją jau rengė stoti į konservatoriją. Atsimenu, Gediminas buvo išvažiavęs į gastroles su spektakliu, o mes su Jurga sėdime virtuvėje, vakarieniaujame. Ji – tokiais iškaitusiais skruostais, beveik ašaroja: „Mama, noriu tau pasakyti vieną dalyką. Aš nenoriu groti.“ Ir kad prapliups verkti. Dar ir tėčio bijojo – ką jis pasakys. „Viskas gerai, – nuraminau. – Niekas kitas tau profesijos neišrinks.“

Aktorius amžinai priklausomas nuo kitų – režisieriaus, teatro direktoriaus, kolegų

Pasirodo, ji jau buvo nuvažiavusi į Medicinos mokyklą, pasirengė stojamiesiems. Man akys iššoko – medikės šeimoje tikrai nesitikėjau. Grįžo iš gastrolių Gediminas. „Ir ačiū Dievui“, – tepasakė. Mes tik nenorėjome, kad sugalvotų tapti aktore. Ši profesija sunki, ypač moteriai. Aktorius amžinai priklausomas nuo kitų – režisieriaus, teatro direktoriaus, kolegų. Būna, nori kokio nors vaidmens – tikrai gerai suvaidintum, bet neduoda – tavęs režisierius nemato, gal jaučia simpatiją ar antipatiją... O lipti per kitų galvas irgi ne kiekvienas sugeba. Mums su Gediminu tokių prastovų per karjerą buvo ne kartą ir ne du. Būdavo, kad ilgai negaudavome vaidmenų: eini į darbą, bet vaidini keliuose senuose spektakliuose, ir viskas.

Kaip du aktoriai tilpo po vienu stogu?

Turėjome savo kambarius: jei reikia pasimokyti tekstą ar pasikartoti, užsidarome kas sau. Įkišu galvą į jo kambarį – mokosi. Tyliai užveriu duris, kad niekas netrukdytų. Jei aš vaidinu vakare, Gediminas atvažiuoja po spektaklio manęs pasiimti. Kas neužimtas teatre, tas daro vakarienę. Gediminas puikiai gamino, nes mokėsi padavėjų mokykloje, išėjo visus kulinarijos kursus. Šeštadieniais arba dažniausiai sekmadieniais ruošdavo pietus – su Jurga labai laukdavome tėčio pietų. Dažniausiai užsiprašydavome befstrogeno, nes mokėjo paruošti labai skanų, tokį kaip „Neringos“ restorane.

Dėl teatro ir kino vaidmenų Gediminas Girdvainis buvo be galo mylimas – ypač žiūrovių. Ar gerbėjos nekeldavo problemų jūsų šeimoje?

Būdavo meilės laiškelių – ir jis, ir aš tokių gaudavome. Tačiau viskas priklauso nuo tavo paties požiūrio ir kaip sau leisi elgtis. Buvo mūsų gyvenime ir bohemos laikas, bet linksmintis eidavome kartu. Nepasitaikė, kad Gediminas namo nebūtų parėjęs, kur nors nakvojęs. Jis buvo šeimos žmogus – dukra Jurga ir anūkas Karolis jam buvo svarbiausi žmonės gyvenime. Pamenu, kai susituokėme, kai įsigijome namus, visi sakė, kad dėl draugų ir kitų lankytojų mūsų durys neužsidarys. O va ir ne! Gediminas tas duris uždarė. Namuose jis norėdavo būti tik su šeima. Visi stebisi, kai sakau, kad jis buvo gana uždaras žmogus. Draugai ne kartą stebėjosi: „Nesuprantam, kaip tiek metų sugyvenate. Jūs gi labai aštrių charakterių, tokie skirtingi!“ Aš niekad nebuvau pelytė, neturinti savo nuomonės. Abu lyg degtukai – greitai užsiplieskiame, greitai atsileidžiame. Bet jei tiek metų kartu pragyvenome, vadinasi, taip reikėjo. Man atrodo, ten, viršuje, viskas seniai užrašyta.

Apie jūsų porą sakydavo, kad žvaigždė – Gediminas, o jūs – tarsi vyro šešėlyje.

Niekada nesijaučiau Gedimino šešėlyje. Gal taip būtų buvę, jei nebūčiau turėjusi gerų darbų, nebūčiau sukūrusi vertingų vaidmenų. Nemažai spektaklių vaidinome kartu. Gediminas buvo labai reiklus sau ir kitiems. O man – turbūt net perdėtai reiklus, todėl leisdavo sau daugiau nei kitiems pasakyti ir parodyti. Repetuoti su juo man būdavo nelengva, vaidindama su juo jausdavau daugiau įtampos. Kita vertus, Gediminas partneriui labai daug ir duodavo: į sceną su juo galėjai eiti ramiai ir užtikrintai – neparduos, padės, jei reikia.

Pamenu, pirmas bendras mūsų spektaklis Šiauliuose „Penki vakarai“ – aš dar žalia, kvaila, sutrikusi, o Gediminas jau turėjo patirties, buvo vaidinęs Vilniaus Jaunimo teatre. Tarp mūsų įsiplieskė konfliktas. „Tai eik lauk iš teatro, jei nežinai, ką daryti scenoje! Pati sau įrodyk, kad gali dirbti teatre!“ – užsiplieskė. „Ir įrodysiu!“ – atkirtau. Tuo metu į Šiaulius statyti spektaklio atvažiavo režisierius Leonidas Lurjė – mano vaidmuo buvo nedidelis, repetuojame, režisierius man jokių pastabų neturi. Galvoju: „Šakės, tikriausiai taip blogai vaidinu, kad jau net pasakyti nieko negali... Vadinasi, reikia eiti lauk iš teatro ir kuo greičiau.“ Po premjeros jau buvau benešanti pareiškimą išeiti iš darbo. Lurjė pasigavo mane koridoriuje, nusivedė į premjeros proga surengtą baliuką. Aš vieną stikliuką makt, antrą... Tuoj, galvoju, sukaupsiu visą ryžtą ir pasakysiu, kad negalima taip su aktoriumi – jei blogai, išsakyk pastabas. O Lurjė atsistoja, pakelia taurę, pasisuka į mane ir sako: „Vaikeli, noriu išgerti už tave. Dievas tave pabučiavo į pakaušį. Labai gaila, kad esi ne mano mokinė.“ Ir pasisukęs į kolegą režisierių pridūrė: „Jūs dirbote su ja? Pabandykite, labai rekomenduoju.“ Daugiau tokių gražių žodžių gyvenime nesu išgirdusi. Lurjė tada mane sustabdė nuo sprendimo palikti teatrą.

Su Gediminu esate kalbėjęsi apie ribą, kada laikas trauktis iš scenos?

Labai daug kalbėjomės. Matyt, ir ta korona turėjo įtakos, kai sėdėjome namuose, kai teatrai buvo uždaryti. Jo akyse mačiau liūdesį, sutrikimą. „Gediminai, ar suvoki vieną dalyką – kad yra riba ateiti ir išeiti. Tu – vyras, tau septyniasdešimt šešti eina, bet teatre dar turi penkis vaidmenis! Argi tau yra dėl ko drebėti?“ – klausiau. Bet jis labai nerimavo: ką tik prieš karantiną buvo pastatytas naujas spektaklis, dar neišvaidinta, neatiduota. Stengiausi kelti jam ūpą. Bet į kito žmogaus galvą neįlįsi.

Nežinau, ar po koronos apskritai grįšiu į teatrą

O apie save atvirai sakiau: „Nežinau, ar po koronos apskritai grįšiu į teatrą.“ Daug spektaklių, kuriuose vaidinau, jau neberodo. Jei užeis dar viena karantino ir suvaržymų banga, kam aš tame teatre būsiu reikalinga. Ir Gediminui, ir sau sakiau: reikia pratintis prie kitokio gyvenimo. O jis ėmė ir atėjo anksčiau, nei tikėjausi. Labiausiai trūksta akimirkų, kai po spektaklio ar filmavimo grįždavau namo ir, kaip įprasta, pasikalbėdavome, aptardavome, – norėtum, o nėra Gedimino. Mes daug kalbėdavomės, kaip jis kuria vaidmenį, kaip – aš. Iki keturių ryto prasėdėdavome virtuvėje diskutuodami. Eidavome į vienas kito spektaklius pažiūrėti, pastabų iš šalies pasakyti. Dabar jau to nebebus. Bet ir tų vaidmenų jau nebebus...