Aktoriai Deividas Breivė ir Motiejus Ivanauskas – apie gyvenimą teatre ir suteiktas Vido Bareikio pamokas

Kada ir kaip supratote, kad norite tapti aktoriais?

Deividas: Aktoryste susidomėjau būdamas ketverių, kai mama pasikvietė mane pažiūrėti filmą „Kaukė“, kuriame vaidino Jimas Carrey. Mane pakerėjo tai, kad žmogus gali išsidirbinėti ekrane tarsi vaikas, taip sukeldamas juoką ir žavesį. Po filmo bėgau į kitą kambarį atkartoti scenų, kurias pamačiau, o atėjęs į darželį susirinkau žiūrovus ir rodžiau jiems tai, ką išmokau žiūrėdamas filmą. Pamenu dar vieną įvykį, kai buvau cirke ir mane pakvietė į sceną kaip pagalbininką rodyti triukus. Po pasirodymo žmonės plojo ir tuo momentu aš pajutau, kad dėmesys, žmonių emocijos, kurias aš gaunu mainais būdamas scenoje, mane žavi ir traukia.

Motiejus: O aš tapau aktorystės fanatiku dėl savo brolio, kuris taip pat yra baigęs vaidybą.

Šiais metais baigėte Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kokių pamokų išmokote studijuodami?

Deividas: Pirmaisiais metais akademijoje aš viską norėjau daryti idealiai, ne dėl pačio savęs, o kad patikčiau vadovams. Bet laikui bėgant supratau, kad būdamas aktoriumi turi būti teisingas prieš save ir daryti viską dėl savęs, o ne dėl kitų. Pirmais metais kiekviena nesėkmė man būdavo didelė tragedija, tačiau vėliau subrendau ir dabar suprantu, kad nesėkmes reikia priimti kaip pamokas.

Motiejus: Kai įstojau mokytis buvo labai sunku dirbti komandoje, nes esu individualistas. O tam, kad išmokčiau dirbti komandoje, man prireikė laiko. To išmokau tik trečiame kurse. Dabar suprantu, kad daugelį dalykų galima pasilaikyti sau ir tai netrukdo dirbti komandoje.

Jūsų kurso vadovas – Vidas Bareikis. Ar bendraujate su juo kaip draugai, ar visgi palaikote studento ir dėstytojo atstumą?

Motiejus: Su mumis jis visiškai kitoks nei yra susidaręs įvaizdį viešumoje. Savo karjerą Vidas pradėjo nuo teatro, todėl puikiai supranta, kaip jaučiamės ir tai leidžia mums būti savimi.

Deividas: Su Vidu bendraujame kaip su draugu, nes amžiaus skirtumas tarp mūsų yra labai mažas. Na, žinoma, pirmaisiais studijų metais viskas buvo formaliau, bet kai vieni kitus pažinome artimiau, neliko priežasčių slapstytis, dėl to tapome draugais. Žinoma, paskaitų metu išlaikome dėstytojo ir studento statusą. Jis yra žmogus, kuris mus moko, kuris yra mūsų autoritetas.

Motiejau, filmo „Širdys“ plakatai buvo išklijuoti visame mieste. Kaip jauteisi eidamas gatve ir žvelgdamas į save iš šono?

Neslėpsiu, buvo malonu, bet kartu tai buvo labai didelis įsipareigojimas ir atsakomybė gerai pasirodyti. Jeigu būtų buvę blogai, daugiau pasiūlymų vaidinti galėjau ir nesulaukti.

Deividai, esi jaunas, o vaidybinės patirties jau turi pakankamai. Vaidinai seriale „Černobylis”, filmuose „Širdys” ir „Holocaust: The Revenge Plot”. Kas buvo sunkiausia siekiant šių vaidmenų?

Sunkiausia buvo lavinti kantrybę, nes jos neturėjau, o kine tai yra svarbiausia. Filmuojant filmą tenka ilgai laukti savo eilės ir kartais nutinka taip, kad į filmavimo aikštelę ateini jau pavargęs ir suirzęs, todėl turi išmokti valdyti emocijas.

Kiek laiko reikia, kad įsijaustum į vaidmenį?

Priklauso nuo vaidmens sudėtingumo ir panašumo į tavo asmenybę. Įsijautimas į vaidmenį yra truputį naivokai apibrėžtas dalykas. Man atrodo, kad tu tiesiog privalai suprasti vaidmenį, jo charakteristiką. Ypač, jeigu veikėjas yra blogas, turi surasti pateisinimus, kodėl jis taip elgiasi. Turi būti tarsi jo advokatas.

Žingsnis po žingsnio einate į pramogų pasaulį. Ar žmonės gatvėje jus atpažįsta?

Deividas: Savęs žinomu dar tikrai nelaikau (juokiasi). Tačiau neslepiu, kad žinomu būti noriu. Noriu būti atpažįstamas gatvėje, bet tik todėl, kad sulaukčiau daugiau darbo pasiūlymų. Aš negaliu teigti, kad “nesužvaigždėsiu”, nes gali būti, kad gausiu grandiozinį vaidmenį, kuris bus labai sėkmingas. Bet aš viliuosi, kad “žvaigždžių liga” manęs neaplankys.

Motiejus: Po filmo „Širdys“ jaučiau didesnį susidomėjimą iš merginų, bet nesu žvaigždė ir nemanau, kad “žvaigždžių liga” mane kada nors aplankys.

Deividas: Tikra tiesa! Aš irgi jaučiau merginų antplūdį po filmo „Širdys“ (juokiasi).

Dauguma aktorių sako, kad vaidinti teatre ir kine yra dvi skirtingos patirtys. Kuo jums skiriasi vaidyba teatro scenoje ir kino aikštelėje?

Deividas: Didžiausias skirtumas, kad kinas yra vienas, o spektakliai rodomi kelis kartus. Man asmeniškai kinas visą laiką buvo tikresnis, todėl jis mane labiau žavi nei teatras, bet tai tikrai nereiškia, kad noriu palikti teatrą. Tikrai ne! Tiesiog, visada kažkas būna arčiau širdies.

Motiejus: Taip, kine negali nieko pakeisti, bet man, priešingai nei Deividui, teatro procesas yra daug įdomesnis, o kinas mane traukia kiek mažiau, nes nuobodžią sceną filmuoja dešimt kartų (juokiasi).

O kokių svajonių turite dabar? Ar kada pagalvojate apie karjerą už Atlanto?

Motiejus: Aš esu patriotas ir apie užsienį negalvoju, nebent vaidmenį gaučiau atsitiktinai.Vis dažniau kino kūrėjai patys atvyksta į Lietuvą filmuoti filmus, kad ir, pavyzdžiui, „Černobylis“. O iš teatro pusės, palyginus su kitomis didelėmis šalimis, mes turime labai daug galimybių.

Deividas: Taip, tikrai galvoju apie tai, tačiau visų pirma noriu turėti stiprų pagrindą Lietuvoje.Taip pat labai noriu pasidžiaugti, kad dabar Lietuvoje mes turime daug galimybių, nes kino industrija auga ir jaunoji aktorių karta turi progą išlavinti kino vaidybos amatą.

Repeticijos, spektakliai – labai daug laiko praleisdavote su kursiokais. Ar dažnai tarp teatro sienų užsimegzdavo romantiški santykiai?

Deividas: Taip, užsimezga. Pas mus kurse buvo toks momentas, kai draugavo visi, išskyrus mane ir dar vieną grupiokę. (juokiasi) Vėliau vyko skyrybos. Buvo ir taip, kad apsikeitė antromis pusėmis. Tačiau tai natūralu, nes aktorystė – labai intymus mokslas.

Motiejus: Prieš tai kursuose tokių dalykų buvo daug mažiau. Man šis dalykas tikrai keistas ir nemanau, kad tai gerai, bet mes nuo ryto iki vakaro būdavome kartu, nematydavome kitų žmonių, todėl taip nutinka.

Aktoriaus profesija yra labai konkurencinga. Ar nekildavo pavydo scenų, nesutarimų dėl pagrindinių vaidmenų?

Motiejus: Jeigu pavydo buvo, tai stengdavomės jį pasilaikyti sau ir nekelti į viešumą. Mes visada vieni kitus palaikėme ir iki šiol esame vienas didelis kumštis.

Deividas: Mūsų kurse tokių dalykų tikrai nebuvo, nes Vidas Bareikis mums nuolatos akcentuodavo, kad turime valyti pavydą iš savęs. Vaidyba yra partneriškumo darbas. Manau, daug geriau išmokti pasidžiaugti už kitus, o ne jiems pavydėti. Žinoma, konkurecija visur buvo ir bus.

Kaip atrodo aktoriaus kasdienybė?

Motiejus: Aktoriai neturi rutinos. Kartais keliuosi septintą ryto, o kartais – dvyliktą. Kartais esu visą dieną užimtas, o būna ir tokių dienų, kad nieko neveikiu.

Deividas: Pastoviai turi kažkuo domėtis, nes vaidinant gali atrasi vietą, kur gali panaudoti bet kokią informaciją. Aktoriaus kasdienybė – tai nuolatinis informacijos siurbimas, knygų bei straipsnių skaitymas.

Ar kada esatę pagalvoję, ko neaukotumėte dėl karjeros?

Motiejus: Jeigu turėčiau šeimą, jos niekada neaukočiau dėl karjeros.

Deividas: Aš taip pat neaukočiau šeimos gerovės ir sveikatos.