Aktoriai Larisa Kalpokaitė ir Jonas Braškys grįžo iš kelionės po Grenlandiją – vaidino uoloje įkurtame teatre

Tai koks gi tas pirmasis įspūdis apie egzotišką salą, kurios net 81 procentas teritorijos padengta ledu?

Larisa Kalpokaitė:  Jeigu kadaise, lankydamiesi Islandijoje, galvojome, kad ten nėra medžių, tai Grenlandijoje jų iš viso nėra. Iš augalų mes matėme tik žolę. O medžių visai nėra. Uolėta žemė su samanomis...

Jonas Braškys: Apie Grenlandiją neturėjau jokio įsivaizdavimo, jokių išankstinių nuostatų... Baltas lapas. Į sostinę Nuką atskridome iš Islandijos 30-ies vietų lėktuvėliu. Nusileidus, prieš akis atsivėrė spalvingas miestas, pastatytas ant uolų. Mėlynas dangus ir tokia pat ryškiai mėlyna jūra. Tai žvejų rojus. Kiekvienam Grenlandijos gyventojui saviems poreikiams galima žvejoti tiek, kiek nori. Kiekvienas  gyventojas gali nusišauti 5-8 elnius maistui.

Kai prisimenu Grenlandiją, prieš akis matau mėlyną jūrą, ledo lytis, saulę, fiordus, krioklį, virš jo – erelio vaiką, kuris dar nemoka skristi... Mes buvome labai laimingi, galėję pažinti šią salą. Ją, beje, iš Danijos norėjo nusipirkti JAV prezidentas Donaldas Trumpas (suinteresuotas vertingomis salos iškasenomis, kurių bus išgaunama vis daugiau tirpstant ledynams). Kiekvienas Danijos pilietis, jeigu jam bus duotas įsakymas, privalo du metus dirbti Grenlandijoje, nes ten labai trūksta specialistų. Sutikome ir lietuvę, dirbančią universitete, ji lankėsi mūsų spektaklyje. Tiesa, Grenlandijoje yra ir 30 vietų kalėjimas. Matėme jį tolėliau nuo sostinės Nuko. Šiuo metu ten kali septyni kaliniai.

Vietinius žmones vadina inuitais. Ar teko su jais pabendrauti? Kokie jie?

Jonas Braškys:  Jie tokie patys kaip ir visi šiaurės šalių žmonės: veidukai balti, platūs, plaukai juodi, net blizga, akytės mažos. Inuitai neturi geno, kuris toleruotų alkoholį, tad jie neturi rimtų problemų, susijusių su alkoholizmu. Tiesa, festivalio proga Nuke prailgino alkoholio pardavimą keturioms valandoms.

Larisa Kalpokaitė: Inuitai – išsilavinusi ir civilizuota publika. Jie lanko spektaklius, turi universitetą, nacionalinį teatrą, kurio salė labai panaši į Menų spaustuvės Vilniuje.

Jonas Braškys:   O kai pamatėme jų šokius, kai išgirdom dainas! Šokiai labai išraiškingi. Judesiai lyg šmėklų, velnių, kurie gyvena kalnuose, grimas – šėtoniškas, dainavimas – gerklinis, nes kitaip nesigirdės. O pats miestas man paliko laikinumo įspūdį. Viskas amžina – vanduo, dangus. O žmonės – laikini... Laikinumo ir amžinybės įspūdis.

Kokiame renginyje ten jūs dalyvavote?

Larisa Kalpokaitė: Mes dalyvavome teatrų festivalyje „Nuuk Nordisk Kulturfestival“ su režisieriaus Vido Bareikio spektakliu „Kelionė namo“ (teatras Low Air). Festivalio tema buvo namai ir šeima, tad mūsų spektaklis idealiai atitiko temą. Pasakojame apie tėvų ir vaikų santykius, tėvų lūkesčius, vaikų norus. Vienų ir kitų susipriešinimą ir viltį, kad kažkada vieni kitus supras...

Sulaukėme labai adekvačios reakcijos, kur buvo juokinga – juokėsi, kur nejuokinga – girdėjome tylą. Kai užkabini žiūrovą, išgyveni spektaklio metu labai brangius momentus. Jie trunka keletą akimirkų. Pajunti šilumą. Dėmesį. Susikaupimą. Tada žinai  – įvyko ryšys su publika. Matėme ašarą braukiančias inuites moteris. Sulaukėme daug gerų žodžių iš Nacionalinio teatro direktorės, Šiaurės Tarybos narių, aktorių iš Kanados.

Jonas Braškys: Vaidinome Grenlandijos Nacionaliniame teatre. Teatras labai įdomus – esantis uoloje, o į 200 vietų teatro salę patenki pro gražias stiklines duris. Čia dažniausiai šokama, dainuojama, vyksta kažkokie „šamanizmo“ ritualai. Po mūsų spektaklio mačiau salėje inuitę moterį kumštuku trinančią akis – ji verkė. Ji suprato, apie ką mes kalbėjome. O kalbėjome apie skaudulius, kai trūkinėja vaikų ir tėvų ryšys... Grenlandijoje žmonės tai išgyvena dar skaudžiau – jų vaikai išvyksta į Daniją, kurioje pasilieka. Todėl šią temą žiūrovai labai jautriai ir labai asmeniškai priima.

Kaip Jums atrodo, kaip Grenlandijoje žiūrovas priimtų ilgiausiai gyvuojantį Vilniaus mažojo teatro spektaklį  „Maskaradas“, kuriame tiek gamtos grožio ir didybės. Čia kaip Grenlandijoje: ir sniegas, ir ledas, ir ugnis, ir vanduo!

 Larisa Kalpokaitė: Čia ir liaudies dainos, ir žinomų pasakų motyvai...

Jonas Braškys:  Jeigu su „Maskaradu“ nuvažiuotume į Grenlandiją, jį lygiai taip pat puikiai suprastų. Meilės problema amžina. Nuo jos prasidėjo karai... Meilė pastato gražiausius rūmus, o nepavykusi meilė, tragiška meilė inspiruoja gražiausias eiles, sukuria tadžmahalus... Kūryba yra iš neišsipildymo. Šekspyras nebūtų parašęs sonetų savo Juodajai ledi, jeigu jie būtų vienas kitą mylėję... Gražiai yra pasakęs Ivanas Turgenevas: „Ir negali būti mene laimės. Nes laimė tai – ramybė, o ramybė nieko nesukurs“. 

Šis spektaklis, kurį sausį netrukus rodysite Klaipėdos Žvejų rūmuose ir Rusų dramos teatre Vilniuje kalba apie meilę. Apie siekį gyventi kitaip. „Norisi, bet neišeina: arba gyvenimas per trumpas, arba pernelyg daug smūgių, arba per sudėtinga istorija“, – mėgsta sakyti spektaklio režisierius Rimas Tuminas. Sakykite, kuo jūs gyvenate šiandien ir ar pavyksta gyventi taip, kaip norisi?

Larisa Kalpokaitė: Nelabai pavyksta gyventi taip, kaip norisi. Norėtųsi, kad šiandieninė kūrybinė pilnatvė būtų atėjusi anksčiau. Bet, matyt, mano toks likimas. Aš džiaugiuosi savo darbais, savo galimybėmis, džiaugiuosi, kad dar užtenka jėgų dirbti, gastroliuoti. Aišku, ne viską, ką norėtųsi, galiu įgyvendinti. Bet aš į tai žiūriu filosofiškai. Išmokau savo tikslą pasiekti kitaip. Jeigu negauni kokiam nors projektui pinigų, darai be pinigų. Pagaliau, Ačiū Dievui, įgijau pasitikėjimo savo  jėgomis.

Jaunystėje buvau savikritiška. Būdavo momentų, kad kompanijoje bijodavau šnekėti,  nes galvodavau, kad aš vienintelė kvaila, o visi kiti – labai protingi.  Čia jaunystės klaidos. O dabar, kai suradau kalbą su publika, man  tapo  nebeįdomūs pavienių asmenų vertinimai, „geriausios artistės“, „blogiausios artistės“ įvertinimai. Šiandien man  svarbiausia – ryšys, kai išeini į sceną, atsistoji prieš publiką ir jauti, kad ji tave priima. Dar nieko nespėjai padarytI, o jie jau tave priima, tai yra labai brangu. Tada aš jai atiduodu maksimumą. 

Artistui pasitikėjimas savimi ateina su laiku. Jeigu tarnauji savo norui būti scenoje, pašaukimui, anksčiau ar vėliau šitai ateina. Gyvenimas atiduoda.  Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau tau sugrįžta... Ne tiesiogiai, ne pinigine prasme.

Sugrįžta galimybėmis... Jūsų profesija leidžia aplankyti unikaliausius pasaulio kampelius. Tai tikriausiai ir yra atpildas...Su aktoriniais darbais pamatėte Grenlandiją, Kiniją, Islandiją, apvažinėjote visą Europą, aplankėte Meksiką, Kolumbiją, Pietų Korėją, Kiniją... Ar rinkdamiesi profesiją pagalvojote, kiek aktorystė jums atvers pasaulio, kiek kultūrų leis pažinti, kiek širdžių suvirpinti?

Jonas Braškys: Net minties tokios nebuvo. Jeigu būčiau galvojęs, būčiau daug geriau mokęsis užsienio kalbas. Daugių daugiausia apie ką galėjome pasvajoti – aplankyti Bulgariją. O dabar, kai išsilaipiname Šanchajuje, Bogotoje ar Seule, pirma mintis, kuri aplanko – koks pasaulis mažas. Anksčiau kaime žmonės  planuodavo kelionę iki rajono centro prieš pora savaičių, o dabar atsisėdai, nusnūdai ir esi kitame pasaulio krašte.

Pasaulis ne tik labai mažas, jis strimagalviais artėja ir tai yra puiku.