Aktoriui Vytautui Tomkui – 80 metų: smagūs jaunystės nuotykiai legendiniam Tadui Blindai kelia nostalgiją

Kamantinėti aktorių Vytautą Tomkų – sunku. Tai kas, kad seniai pažįstamas ir savo gyvenimo peripetijas anksčiau man yra išpasakojęs iki smulkiausių detalių... Gal taip yra būtent todėl, kad jo gyvenimas – daug sykių kartota istorija, kurios neprikursi ir nebepakeisi, o dabartis – tokia monotoniška, jog net smagūs jaunystės nuotykiai legendiniam Tadui Blindai kelia tik nostalgiją ir liūdesį.

Kaip gyvenate?

Mano dienos planas toks: iš ryto einu į parduotuvę pirkti spaudos ir pagal sąrašą to, ką Lilė liepia. Grįždamas užsuku į alaus barą, pasėdžiu kažkiek, žmonių pamatau. Ir čiuožiu namo. Ten spaudą skaitau, neskubėdamas, po raidę, ir geriu alų. Vakare per televizorių aktualijų laidas pažiūriu truputį. Tuo ir baigiasi diena. Labai neįdomi programa. Nėra ką veikti. Esu įpratęs būti užimtas, o dabar atsikeliu ir galvoju, ką šiandien daryti... Prastumiu naktį, ryte vėl tas pats. Ir galvoju, kiek tai truks? Kol dirbau, buvo geriau: turėjau tikslą, užimtumą kažkokį – leki, bėgi, skubi... Dabar – liuosas.

Mano kartos teatras buvo rimtesnis, vaidindavome iš dūšios, spektakliai būdavo jausmingi, o dabar – formalūs

Specialiai taip atsiribojote nuo kino ir teatro?

Tai kad neįdomu, teatras man nebėra šventė. Jaučiuosi pavargęs. Paskutinis spektaklis, kuriame vaidinau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, buvo Juliaus Dautarto pagal Katiliškį pastatyta „Paskendusi vasara“. Pažiūrėjau kelis šiuolaikinius spektaklius – ne mano teatras. Nesakau, kad kai aš dirbau, buvo gerai. Tačiau mano kartos teatras buvo rimtesnis, vaidindavome iš dūšios, spektakliai būdavo jausmingi, o dabar – formalūs. Aišku, kas katinui uodegą pakels... Turinio dabar nelabai suprantu, nors ir lietuviškai kalba. O jaunimėlis manęs nepažįsta, aš nepažįstu jo. Nepamenu, kada teatre buvau. Ne todėl, kad nemylėčiau... Anksčiau dar užsukdavau, bet mano bendraamžiai kolegos išmirė. „Išėjo anapilin“, – kaip su patosu mėgstama sakyti. Liūdna, kai pagalvoji, tas gyvenimas toks trumpas. Skaudu, jog žmogus gimsta tam, kad mirtų. Ir kokius nori statyk paminklus – vis tiek atėjus laikui padėsi šaukštą.

Niūrios mintys mane dažniausiai aplanko paryčiais, kai nebe taip kietai miegu. Nors, atrodo, prasmingai gyvenau, man gana to, ką pasiekiau būdamas geležinkeliečio sūnumi... O gaudamas dvi pensijas – senatvės ir valstybinę – jaučiu, kad įvertintas ir mano darbas. Teatras, kinas man buvo malonumas. Labai dažnai sapnuoju, kad vaidinu. Kankina košmarai: tai tekstą pamirštu, tai scenos kostiumų nerandu. Prabundu išpiltas prakaito – ačiū Dievui, sapnas...

Taip pesimistiškai šnekate... Betgi anksčiau buvote toks sąmojingas, su polėkiu!

Tikrai nebuvau liūdesys. Buvau optimistas, šmaikštuolis. Kaip smetanskoj horoskopų knygutėj rašo: „Vaikinas, gimęs liepos mėnesį, tvirto charakterio, drąsus, piktokas, bet išgerti irgi mėgsta.“ Perskaičiau ir pagalvojau: iš kur jie apie mane viską žino?

Buvau kompaneiskas, o dabar vengiu draugijų: visas gyvenimas praėjęs šurmuly, tai jau kartais norisi vienumos.

Kaip atsitiko, kad Radviliškyje ant geležinkelio bėgių užaugęs vaikis pasirinko aktorystę?

Mano darželio auklėtoja, paskui pradinių klasių, lietuvių kalbos mokytojos buvo prie teatro, domėjosi juo ir mane į tą pusę traukė. Ir vaikiški žaidimai kieme buvo susiję su teatru. Juose dominavo karo tema. Dažnai tiems vaidinimams vadovaudavau. Taip tas sniego kamuolys nuo darželio laikų ritosi ritosi ir nusirito iki aktorystės.

Buvau meniškos natūros vaikas, man daug kas sekėsi. Mėgau knygas, patiko literatūros pamokos, o rusų kalbos mokytoja mano rašinėlius skaitydavo visai klasei kaip pavyzdį. Ir piešti gerai sekėsi. Paauglys primityviai, paprastomis adatomis, net bandžiau kitiems daryti tatuiruotes. Paklausa buvo didžiulė! Ir sau inkariuką buvau išsitatuiravęs, tuo piešiniu labai didžiavausi. Tačiau kai į konservatoriją įstojau, gėda pasidarė. Vaikščiojau į polikliniką, kad panaikintų, bet žymė vis tiek liko.

Būdamas mokinys dar ir aistringas fotografas buvote?

Fotografuoti mane išmokė kaimynas, iš jo nusipirkau pirmą seną primityvų fotoaparatą. Paskui Radviliškyje įsigijau „Moskva-2“ – su dumplėmis. Tačiau svajojau apie „Zorkij“ arba FED.

Baigęs septintą klasę, visiškoje pacanystėje, įsidarbinau šalia miesto buvusioje mašinų ir traktorių stotyje padieniu darbininku: kasiau anglis, durpes. Norėjau užsidirbti moderniam fotoaparatui. Kažkas pasakė, kad geriausia būtų jį pirkti Kaliningrado srityje – Sovetske. Taip ir padariau: motina rublius man užsiuvo į drabužius, ir prekiniu traukiniu iš Radviliškio išvykau į Sovetską. Tokiu pat būdu grįžau su svajonių „Zorkij“! Pokario Radviliškyje fotografai nesimėtė: mane samdydavo įamžinti ir vestuvių, ir laidotuvių, kambaryje ištempęs paklodę kaimynus fotografuodavau pasams. Čia pat, koridoriuje, ryškindavau juosteles ir darydavau nuotraukas. Baigdamas gimnaziją prie geografų būrelio net buvau pradėjęs rengti fotokursus. Jaučiausi tikras fotografas!

Tačiau paskutiniais metais mokykloje galvojau apie dvi specialybes: Kauno politechnikos institute studijuoti ką nors susijusio su techniniais dalykais – sekti tėvo pėdomis, arba rinktis žurnalistiką, nes mokytojai sakė, kad turiu lengvą ranką, – kartais rašydavau į rajoninį laikraštį.

Mokslo metų pabaigoje vyko geografų ir turistų būrelio narių atsisveikinimo koncertas: šokome įvairių šalių šokius, atlikome dainas, aš su bendraklasiu buvau konferansjė. Pamaniau, kad tokiam reikalui labai tiktų Žako Paganelio įvaizdis. Ilgus medžioklinius tėvo batus aliejiniais grindų dažais nuspalvinau raudonai. Nors pamatęs mano racionalizaciją tėvas gerą ciongą pakėlė, pastangos atsipirko. Mokytojai pradėjo mane liaupsinti, sakė nemanę, kad aš toks artistiškas. Kažkuris paklausė, gal į konservatoriją stosiu?

Aktorystės mano planuose nebuvo, nežinojau, kad apskritai yra konservatorija, bet po mokytojų pagyrų nuėjau į biblioteką ir susiradau laikraštį, kuriame buvo stojimo į Vilniaus valstybinę konservatoriją sąlygos. Perskaičiau, kad reikia būti pasiruošus deklamuoti eilėraštį, skaityti prozos kūrinio ištrauką ir pasakėčią.

Atsisėdau skladuke į kampą ir kaliau Antano Venclovos „Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis, / Gintariniai krantai ir sena Palanga...“

Išmokote eilėraštį ir išvažiavote užkariauti Vilniaus?

Buvo 1957 metai. Apsivilkau iš tada baisiai madingo pipi audinio mokyklos išleistuvėms pasiūtą kostiumą ir atvykau į sostinę. Provincialas, šlakuotas, ryžų plaukų kupeta ant galvos styro. Vėliau mane bendrakursiai ir vadindavo Styro arba „Tas, kuriam styro“...

Kai supratau, kad esu tarp sėkmingai įveikusių egzaminus, vėl išsigandau: maniau, dabar tai prisidirbau

Važiavau ramus – buvau tikras, kad tapsiu artistu. Išsigandau sužinojęs, kad į keturiolika vietų yra daugiau kaip pusantro šimto norinčių! Reikėjo pereiti tris atrankos turus. Kai supratau, kad esu tarp sėkmingai įveikusių egzaminus, vėl išsigandau: maniau, dabar tai prisidirbau... Tie keturiolika tapusių mano bendrakursiais buvo Eugenija Pleškytė, Regina Paliukaitytė, Lilija Žadeikytė, Danguolė Lozoraitytė, Alvyda Čepaitytė, Jonas Jurašas, Lilija Mulevičiūtė, Valdas Lencevičius, Inga Chadaravičiūtė, Romualdas Gudas, Lionginas Aleksandravičius, kuris paskui tapo Umbrazevičiumi, Ferdinandas Jakšys, Pijus Narvydas, Romualdas Jarašauskas, Rimantas Kalvelis.

Buvome šeštoji dramos aktorių laida. Kursą surinko ir pirmus dvejus metus jo vadovas buvo Vladas Limantas, paskui paskyrė Aureliją Ragauskaitę. Jai vadovaujant sėkmingai baigėme konservatoriją.

Ir meilės toli ieškoti neteko...

Liliją įsižiūrėjau dar per stojamuosius – pamačiau bendrabučio koridoriuje labai kūdą tamsiaplaukę panelę pūsta suknele. Be galo graži buvo, iš sykio man krito į akį. Tik vėliau sužinojau, kad ir ji stoja į aktorinį. Nudžiugau, kai paaiškėjo, kad bus mano kurse. Ėmiau merginti, bet ji mane ignoravo.

Visą gyvenimą buvau zavadyla. Žinoma, ir studijų metais. Kadangi Lilija ilgai nepasidavė kadrinama, suorganizavau chebrą, kad kaskart, vos tik ji įeina į auditoriją, visi išsirikiavę dainuotų: „Mu-lė var-lė-ė-ė“, nes jos pavardė Mulevičiūtė... Draugauti mudu pradėjome po dvejų metų. Ir štai jau penkiasdešimt treji, kai esame ženoti!

Ką sakė tėvai, sužinoję, kad sūnus bus artistas?

Mano tėvai buvo paprasti žmonės. Tėvas Kazimieras Tomkus – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės „virštarnybinis“, dirbo Radviliškio geležinkelio depe. Gerai grojo akordeonu, armonika. Mama Ona Tomkienė prižiūrėjo namus, augino mane ir penkeriais metais jaunesnę seserį Nijolę. Tėvas labai norėjo, kad būčiau inžinierius. Kai pasakiau, kad eisiu į artistus, pasiuto, kad tai – nerimta, bus sarmata žmogui pasakyti. Jam atrodė, kad tikros profesijos – inžinieriaus, daktaro.

Užgriūdavome neįspėję, mama paskubomis kiaušinienės prikepdavo, lašinukų papjaustydavo, tėvas įpildavo paties gaminto alaus

Mama nesikišo – manė, kad aš tikrai egzaminų neišlaikysiu. O grįžau įstojęs... Tėvas susitaikė su mano aktorystėmis tik tada, kai pamatė vaidinantį.

Kai važiuodavau į teatro gastroles pro Radviliškį, visada su kolegomis pas tėvus užsukdavau. Telefono neturėjome, nebuvo, kaip namiškiams pranešti, kad lauktų svečių. Užgriūdavome neįspėję, mama paskubomis kiaušinienės prikepdavo, lašinukų papjaustydavo, tėvas įpildavo paties gaminto alaus – vaišindavo tuo, ką turėdavo....

Alaus pomėgį perėmėte iš jo?

Tėvą triūsiantį aplink bačkeles prisimenu nuo vaikystės. Kai skladuke alus rūgdavo, jis neleisdavo garsiai kalbėti, greitai vaikščioti – saugodavo, kad nesukristų puta. Visai kaip mano daug metų vaidintas Žaldokas iš Kazimieros Kymantaitės režisuotos „Žaldokynės“! Ragindamas ragauti alaus tėvas sakydavo: „Na, vaiks, pačiupinėkim!“ O išmaukęs bokalą atsidusdavo: „Kad tas alaus skonis man būt ir būt už lūpas.“

Alų pamėgau ir aš. Kažkur skaičiau, kad tai – suaugusio žmogaus pienas. „Taupykime vandenį, gerkime alų“, – mačiau alaus bare užrašą. Tai ir taupau...

Savo statinės dar neištuštinote?

Stengiuosi, bet turbūt nepavyks – alus mane nugalės vis dėlto...

Negi alkoholis niekada netrukdė darbui?

Kadangi jaunystėje buvau labai užimtas teatre, kine, pijokystėms neturėjau laiko. Stengdavausi gurkšnoti, kaip rusai sako, bez otryva ot proizvodstva. Kartais pavykdavo, kartais – ne. Tačiau tokių bajerių, kaip jaunesni kolegos sau leisdavo, kad žiūrovai jau renkasi į spektaklį, o jie tebesėdi bufete ir neketina lipti į sceną, man nepasitaikė. Vaidindavau ir sirgdamas, ir turėdamas temperatūros. Net teatro valdžia ne visada tai suprasdavo.

Baigus studijas paskyrimas važiuoti dirbti į Šiaulių dramos teatrą jums buvo bausmė ar dovana?

Ten vyriausiuoju režisieriumi dirbo Vladas Limanas. Jis buvo pažadėjęs, kad po konservatorijos į Šiaulius keliaus visa mūsų laida. Tačiau visiems etatų negavo. Išvažiavo tik Ferdinandas Jakšys, Regina Paliukaitytė, Romas Gudas, Valdas Lencevičius ir aš. Mes buvome laimingiausi, nes iš sykio po studijų turėjome darbą. Kiti bendrakursiai gavo laisvus diplomus. Mano Lilė su Pleškyte ir Chadaravičiūte išvažiavo į Kauną.

Šiauliuose Limanto pastatyta Veros Panovos pjesė „Baltąsias naktis palydint“ – mano pirmasis spektaklis tikroje scenoje.

Mūsų, baigusių konservatoriją, pirma alga buvo šešiasdešimt penki rubliai. Kai grįždavau į Radviliškį, tėvas vis klausdavo: „Vaiks, tai kiek uždirbi?“ Sakydavau – šešiasdešimt penkis! Perklausdavo, gal šimtą šešiasdešimt penkis?.. Išgirdęs, kad, deja, ne tiek, nutildavo, o po pauzės liepdavo mesti aktorystę ir važiuoti į jo garvežių depą dirbti mokiniu – gausiu šimtu daugiau.

Jei nepaklausiau jo, vadinasi, ne pinigai į aktorystę patraukė.

Jūsų laimė Šiauliuose truko neilgai?

Tik metus ištvėriau. Nuvažiavome ten dirbti visi cholostiakai. Kaip tik laisvas vakaras, taip „Baltijoje“ sėdime. O jei spektaklis, tai po jo traukiame į tą vienintelį restoraną mieste. Ten muštynės su vietiniais ir girtuoklystė buvo kasdienybė. Supratau, kad reikia dingti iš Šiaulių, kitaip prapulsiu. Pas mane jau norėjo atvažiuoti gyventi Lilė, bet susigriebėme, kad neverta to daryti, – nusprendėme, jog verčiau aš trauksiu pas ją į Kauną.

Atlikti tokią rokiruotę nebuvo paprasta?

Tais laikais pirmoje darbovietėje pagal paskyrimą reikėjo išdirbti trejus metus. Teko važiuoti į Vilnių pas kultūros ministrą Juozą Banaitį, buvusį Kazimieros Kymantaitės vyrą, prašyti, kad leistų pereiti į Kauno dramos teatrą. Tačiau jis buvo nesukalbamas. Tik jau atsisveikinant puse lūpų užsiminė, kad yra viena išimtis – vedybos.

To man užteko. Šokau į taksi ir nulėkiau į Kauną pirštis Lilei. Susiradau ją bendrabutyje ir nutempiau į zagsą paduoti pareiškimų. Mudu vestuves atšokome 1962-ųjų gruodžio 31-osios vakarą! Jose dalyvavo visas kursas, giminių keletas. O po dešimties mėnesių – 1963 metų spalio 13 dieną – gimė duktė Dovilė Lina.

Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl turiu tik vieną atžalą

Dažnai sulaukiu klausimų, kodėl turiu tik vieną atžalą. Jaunystėje žmona nemažai vaidino, todėl neskubėjome su vaikais – ji norėjo padirbėti. Man taip pat karjera sėkmingai klostėsi. Kol pamatėme, kad gandrai virš mūsų namų nebeskraido...

Neturėjau laiko ir vienturtei dukrai auginti – dažniausiai manęs namuose nebūdavo: filmuodavausi, važinėdavau į gastroles. Kaskart grįžęs iš kelionės nustebdavau, kad Dovilė vėl gerokai paaugusi.

Kaunas Dovilei – vaikystės miestas. O jums kokių prisiminimų kelia?

Ten gyvenau ir dirbau aštuonerius metus. Kaune buvo daug pirmų kartų asmeniniame gyvenime: vestuvės, dukters gimimas. Ten už sutaupytus ir susiskolintus pinigus, kolegų nuostabai ir pavydui, nusipirkau motociklą „Pannonia“. Jis kainavo net penkis šimtus penkiasdešimt rublių! Iš pradžių – be lopšio, o paskui ir liulką įsigijau. Koks išdidus buvau!

Kauno dramos teatre išgyvenau sėkmingą kūrybinį laiką. Viename po kito vaidinau režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektakliuose. Tarp sėkmingiausių mano darbų – 1966 metais jo pastatyta Johno Ernsto Steinbecko pjesė „Pelės ir žmonės“, joje vaidinau su Regimantu Adomaičiu. Mudu ten – per Ameriką keliaujantys padieniai darbininkai, vienas protingas, kitas – trenktas. Gavęs Lenio vaidmenį, pažiūrėjau, kad mano herojus – kvailys, ir repetuodamas tiesiog voliojau durnių. Net įsiprašiau į Žiegždrių psichiatrijos ligoninę, kad leistų stebėti psichikos ligonius. Tačiau Vancevičius vis buvo nepatenkintas. Tada dar sykį perskaičiau pjesę ir atradau, kad mano herojus – didelis, fiziškai stiprus vaikas. Pradėjau stebėti ne psichikos ligonius, o vaikus, – mano Dovilė šalia augo. Ir aš scenoje ėmiau vaidinti ne kvailį, o nustebusį vaiką.

Aktoriaus specialybė tuo ir įdomi, kad priverčia daug kuo domėtis

Aktoriaus specialybė tuo ir įdomi, kad priverčia daug kuo domėtis. Juk dirbdamas scenoje ar prieš kino kamerą kaskart įkūniji kitokį personažą: esi tai daktaras, tai inžinierius, tai meilužis ar banditas. Su kiekvienu vaidmeniu turi galimybę nugyventi kokio nors žmogaus gyvenimą, įgyti naujos patirties. Kaskart atsiranda proga susipažinti, atrasti, išmokti, nes tenka perprasti kuriamo vaidmens specifiką, psichologiją. Tai įdomu, nemonotoniška. Neįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti prie konvejerio.

Kauno teatre darbo netrūko. Už scenoje sukurtus vaidmenis esu gavęs daug prizų, diplomų. Tačiau niekada neišsivaizdinau, savo kūrybos, darbo nesureikšminau. Kai kas iš kolegų į savo aktorystę žiūri labai pakylėtai. Aš – labai paprastai. Kaip į darbą. Žinoma, kuriant dar ir jausmas turi būti. Negalima vaidmens vertinti siaurai. Tačiau apskritai – dirbi dirbi, o vaidmuo arba pavyksta, arba ne.

Dažniausiai pavykdavo.

Kada įvyko jūsų debiutas kine?

1962 metais pasirodžiusiame režisieriaus Raimondo Vabalo filme „Žingsniai naktį“ gavau pagrindinį – kamsamalisto pogrindininko Povilo – vaidmenį! Tas darbas iš tikrųjų buvo mano žingsniai naktį kine. Iki šiol prisimenu, kaip pirmą dieną atvažiavau filmuotis į Kauno IX fortą: mane pastatė prie sienos ir nušovė! Svarsčiau, negi dėl tos vienos akimirkos reikėjo tiek bandymų, nervų? Paskui pamačiau, kad kine tave gali nušauti, paskui prikelti, gali vaidinti ir nuo pradžios, ir iš galo. Teatre viskas kitaip – nuosekliai visą pjesę suvaidini, iki mirties priaugi, įsisuki su pagreičiu.

Apie kiną neturėjau jokio supratimo, nes šio žanro specifikos konservatorijoje mums nedėstė. Dirbdamas pirmame filme nejutau, kiek aprėpia operatoriaus Jono Griciaus kamera, – vis išeidavau iš kadro. Paskui pamačiau, kad persistengiu. Dirbdamas „Žingsniuose naktį“ supratau kino specifiką. Po šio filmo pasipylė pasiūlymai vaidinti kine. Tai – Vabalo nuopelnas. Šis režisierius man – kaip gimdytojas, lyg motina. Vėliau vaidinau jo filmuose „Birželis, vasaros pradžia“, „Smokas ir Mažylis“, „Miškais ateina ruduo“.

Tuo laiku įvyko ir jūsų kūrybinis susitikimas su Vytautu Žalakevičiumi?

Filmavausi dviejose jo juostose iš eilės: į Uralą važiavau vaidinti „Vienos dienos kronikose“, o po poros metų Dzūkijoje vaidinau legendinėje „Niekas nenorėjo mirti“. Visi žino, kad Žalakevičius artistams būdavo negailestingas. Jis aktoriaus „šalta nosimi“ – neįsijautusio į vaidmenį – į filmavimo aikštelę neįleisdavo. Kiekvieną mizansceną turėjome paruošti taip, kad būtų įgyvendinti ir viršyti režisieriaus lūkesčiai. Tačiau Žalakevičius visiems, kas vaidino jo filmuose, buvo žalia kortelė į Sovietų Sąjungos ir kitų šalių kino studijas. Aš pats per kino bandymus kur nors Rusijos gilumoje ne sykį esu girdėjęs: „Vaidink taip, kaip per „Niekas nenorėjo mirti“.“ Tai mane siutino, žeidė. Juk kurdamas naują vaidmenį ir pats visada būni kitoks.

Pajutote – šis režisierius jums išties atvėrė vartus į Sovietų Sąjungos kino platybes?

Darbo kine tikrai netrūko. Sukūriau per aštuoniasdešimt vaidmenų. Ir dabar kažkur archyve yra maža užrašų knygutė, kurioje rašiau savo darbų kine buhalteriją. Gal po šešiasdešimto filmo nustojau – pradėjau galvoti, kam to reikia. O filmuotis teko daug. Įvairiose vietose, visokiomis sąlygomis. Ateidavo pavasaris ir, žiūrėk, prie teatro budėtojo jau sėdi „pirkliai“. Stebi aktorius, patikusiems siūlo paskaityti būsimo filmo scenarijų. Dėl kino išmaišiau visą Sovietų Sąjungą iki Tolimųjų Rytų, Šiaurės, Azijos, Uralo, turėjau galimybę pamatytu tais laikais sunkiai pasiekiamus užsienius – Vokietiją, Lenkiją, Bulgariją, Čekoslovakiją, net Meksiką. Iš ten parveždavau deficitų – avalynės, drabužių. Bandydavau ir pats apsirengti, ir šeima pasirūpinti.

Penkerius metus filmavausi latviškuose filmuose. Aloizo Brenčo „Būti nereikalingam“ buvau į laisvę išėjęs recidyvistas Voldemars Viters. 1976 metais Rygoje vykusiame sąjunginiame festivalyje už vyro vaidmenį šiame filme gavau pagrindinį prizą. O juk vaidinau recidyvistą! Nelengva buvo įkūnyti iš kalėjimo išėjusį žmogų. Ruošdamasis vaidmeniui lankiausi ne vienoje kolonijoje, susipažinau su daug įvairių bylų, susitikau su ne vienu nuteistuoju.

Man nepatiko, kad Kaune visi buvo ponai ir poničkos, kad be blato nieko geresnio negalėjai nusipirkti

Kas jus parviliojo į Vilnių?

Vilnius – sostinė, mano, Lilės studijų miestas! Man nepatiko, kad Kaune visi buvo ponai ir poničkos, kad be blato nieko geresnio negalėjai nusipirkti, o aš nemokėjau lįsti. Tai – kasdienio gyvenimo smulkmenos.

Kauno dramos teatre daugiausia dirbau su Henriku Vancevičiumi, jis nešykštėjo vaidmenų, bet kai persikėlė į sostinę, pasijutau lyg našlaitis. Jis man šnipštelėjo, kad atvažiuočiau. Iš pradžių Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pradėjau dirbti aš, paskui ir Lilę priėmė. Vienas pirmųjų ryškių mano vaidmenų šioje scenoje – Laurynas Stuoka-Gucevičius Vancevičiaus režisuotoje Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“.

Vilniuje gyvendamas ir toliau daug filmavausi kine, dar ir televizija prisidėjo. Juk iš pradžių spektaklius per televiziją transliuodavo tiesiogiai, paskui videospektakliai prasidėjo. Vilniuje tikrai buvo ką veikti.

Su žmona scenoje susitikdavote?

Vancevičiaus statomoje Balio Sruogos pjesėje „Kazimieras Sapiega“ gavau Oginskio vaidmenį. Mano dukros tame spektaklyje buvo Lilė, Vaiva Mainelytė ir Eglė Gabrėnaitė. Siutas imdavo, kad tenka būti žmonos tėvu. Moldovoje per filmavimą kritau nuo žirgo ir susilaužiau čiurną. Koja sugijo, bet aš pradėjau išsisukinėti, režisieriui sakyti, kad dar ištinusi – negaliu apsiauti ilgaaulių Oginskio batų. O iš tiesų nepakenčiau to žmonos „tėveli, tėveli“...

Su sutuoktine kartu vaidinti – nekas. Geriau su svetima. Atėjęs į teatrą turi viską pamiršti. O kaip pamiršti, jei namie Liūtui uodega nutampyta ar ūsai išrauti?.. Mums drauge dirbant maišydavosi ne teatras ir namai, o namai ir teatras.

Kodėl tėvų aktorių pėdomis nesekė dukra, anūkė Elena?

Dovilė augo teatre, yra filmavusis kine. 1968 metais Talino kino studija su režisieriumi Veljo Kiasperu kūrė filmą „Gladiatorius“. Aš ten atlikau pagrindinį Jono Tichu vaidmenį. Mano herojaus žmoną vaidino legendinė latvių aktorė Vija Artmanė, o mūsų dukrą – mano Dovilė, kuriai tada buvo penkeri. Jai Vija taip patiko, kad manęs prašė ją vesti. Dukra nusifilmavo ir „Tade Blindoje“, tik juosta buvo brokuota, todėl filme jos nėra.

Dovilė į menus linkusi nuo mažumės. Norėjo būti aktore, bet aš draudžiau, – trečio ubago šeimoje tikrai nereikia. Sakiau, kad yra švepla, o aktoriaus kalba turi būti švari. Nors ji ne tokia ir švepla: dešimtokė laimėjo pirmąja vietą respublikiniame dailiojo skaitymo konkurse.

Dukra visada gražiai piešė, baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą. Aš ją skatinau ir toliau eiti tuo keliu. Kai nusprendė stoti į Valstybinį dailės institutą, pasikviečiau grafikus Rimtautą Gibavičių ir Vytautą Kalinauską. Norėjau su jais vyriškai apie dukrą pasikalbėti – paklausti jų nuomonės, ar Dovilė gabi menams. Profesionalai ją vertino palankiai, dukra įstojo į Dailės institutą studijuoti grafikos pas Leoną Lagauską. Dabar vadovauja Lietuvos dailininkų sąjungos galerijai „Arka“ ir visame pasaulyje rengia savo kūrybos parodas.

O anūkei aktorystė nebuvo įdomi. Toje pačioje aukštojoje, kaip ir motina, tik dabar jau vadinamoje Vilniaus dailės akademija, Elena baigė Dizaino fakultetą. Mokėsi ir stažavosi Austrijoje, gerai kalba angliškai ir vokiškai, dirba mados ir fotografijos srityse.

Nesakau, kad mano gyvenime nebuvo takelių, bet aš niekada nesitaškiau meilės santykiais

Tarp menininkų nedaug neiširusių šeimų. Kaip jums su Lilija pavyko išsaugoti santuoką?

Nesakau, kad mano gyvenime nebuvo takelių, bet aš niekada nesitaškiau meilės santykiais. Galėjau ir į užsienį išvažiuoti gyventi, bet likau su Lile. Ji, tikiuosi, junta mano atsidavimą. Tačiau jusdavo ir kai sukdavau į takelį, kai grįždavau iš filmavimo ne toks... Trumpalaikiai susižavėjimai atitraukdavo jausmus, dėmesį nuo jos, bet tai būdavo laikini dalykai, ekskursas, kažko pabandymas. Ji mane suprasdavo, matydavo, kad tai man nieko nereiškia. Geriau už Lilę neradau. Tiesą sakant, ir neieškojau.

Žmona jums leido būti žvaigžde?

Žvaigždūnas nebuvau. Neaukštinau savęs. Dirbau ir galvojau, kad jei mano pastangos ko nors vertos, tai ir įvertinkite. Juk vasaros būdavo parduotos. Grįžtu namo, pasikeičiu rūbelius, nusiprausiu – ir vėl į lėktuvą ar traukinį, ir varau į Sibirą ar kokią Bulgariją, Lenkiją, Latviją. Atrodo, dar vakar taip gyvenau. Deja, dienelės bėga labai spėriai. Man jau septyniasdešimt penkeri! Kaip greitai tai atsitiko! Nežinau, mano prigimtis tokia ar todėl, kad esu Liūtas, vis dar mėgstu vadovauti, būti viršesnis už kitus žvėris. Net žmonai bandau reguliuoti gyvenimą. Ji bando mane nuraminti, bet nepasiduodu.

Teatre, kine vadovauja režisierius. Tekdavo liūtui ausis suglausti?

Nenusileisdavau ir dėl to labai kentėdavau. Net savo mylimam režisieriui Henrikui Vancevičiui esu pasakęs kritikos žodžių bendrame susirinkime, ir vsio – pagrindinių vaidmenų nebegavau. O kad nenumirčiau badu, pasiūlydavo epizodinių. Būdavo skaudu, bet c’est la vie!

Niekada vaidmens neprašiau, nemaldavau, jokio kyšio nedaviau. Buvo kas su dovanėlėmis ėjo pas režisierių, kad tik gautų darbo. Aš galvojau: nenori jis manęs – ir nereikia. Jam tik blogiau, kad manęs nepaėmė.

Matyt, nėra buvę interviu, kuriame pavyktų apeiti jus labiausiai išgarsinusio televizijos filmo „Tadas Blinda“ temą. Dar sykį prisiminkite, nuo ko ta iki šiol tebesitęsianti odisėja prasidėjo.

Tikriausiai man Dievulis pamėtėjo tą vaidmenį. 1971 metais Dramos teatras dar nebuvo restauruotas, prie jo buvo kiemelis, kuriame augo liepos. Už kampo – tarnybinis įėjimas į teatrą. Po kažkokios repeticijos žingsniuoju su Lile per tą kiemelį namo. Saulė šviečia. Matau, priešais ateina du vyrai – režisierius Balys Bratkauskas ir operatorius Rimantas Juodvalkis. Galvoju, ko jie į mane taip žiūri, gal klyno neužsisegiau. O jiedu be ilgų įžangų pasakė, kad pagal Šavelį statys televizijos filmą „Tadas Blinda“. Paklausė, ar suvaidinčiau Blindą. Buvau girdėjęs apie tokį razbaininką. Ir seną spektaklį teatro scenoje buvau matęs. Su mielu noru sutikau.

Tas vaidmuo man patiko, iš karto sumečiau, kad Blinda panašus į mano senelį Petrą Tomkų

Tas vaidmuo man patiko, iš karto sumečiau, kad Blinda panašus į mano senelį Petrą Tomkų. Tėvo tėvas buvo labai įdomi asmenybė. Turėjo truputį žemės, bet nebuvo turtuolis. Buvo mėgėjas išgerti, dantyse visada smilkdavo riesta pypkė. Žmonės pasakojo, kad jis arkliu į bažnyčią yra įjojęs! Pavyzdinis buvo tipažas! Kaip ir visi chuliganai, traukė moteris, bet su žmonomis jam nesisekė: tai jos mirdavo, tai jis išvydavo, tai pačios pabėgdavo. Šešias sutuoktines pergyveno! Su kiekviena spėjo susilaukti keturių penkių vaikų. Kurdamas svieto lygintojo vaidmenį mintyse turėjau savo keistuolį senelį...

Tuomet negalvojote, kad tai taps jūsų gyvenimo vaidmeniu?

Nežiūrint suvirš aštuoniasdešimt didesnių ar mažesnių vaidmenų, prisimenamas daugiausia šis. Taip jau būna, kad į vieną šauni ir pataikai, o kiti eina pro šalį, lieka ne tokie reikšmingi.

Man kiekvienas vaidmuo mielas, bet tokio rezonanso dėl kitų nebuvo. Nebepamenu, gal kokią premiją ir gavau už Blindą, bet kad po šiai dienai mane taip vadina – jau įvertinimas. Įvertinimas ne garbės raštu ar pinigais, o žiūrovų pripažinimu. Man tai glosto širdį. Aš Blinda... Ir kuo toliau gyvenu, tuo mielesnis tas vaidmuo man darosi. Tą filmą atmintinai moku. Žiūriu – širdis plyšta, ašaros byra. Juk akivaizdžiai matau, kaip pasenau. Tada buvau trisdešimt dviejų, ant arklio pats užšokdavau, o dabar be taburetės nepavyktų užsiropšti. Amžius daro savo, ir tai skaudžiausia.

„Tado Blindos“ filmavimo keliai jus atvedė į Šuminus. Daugiau kaip keturiasdešimt metų ant Baluošo ežero kranto bėga jūsų vasaros.

Daugiau kaip pusę gyvenimo „kankinuosi“ Šuminuose. Net kepuraitę su tokiu užrašu dovanų esu gavęs... Ten buvo filmuojama dalis „Tado Blindos“. Per vieną iš filmavimų pirmą gyvenime vagą išariau. Daug smagių prisiminimų sieja su tomis vietomis...

Laukiu, kada atšils, – vėl su žmona vasarai iš miesto išvažiuosime į savo pirtelę, kurią kadaise nusipirkome ir pervežėme iš kito kaimo. Įrengiau aš ją, ir turime kur apsistoti. Ji stovi visai ant ežero kranto, žuvys iškišusios galvas pro šalį plaukia – tik pražiodink ir įmesk kabliuką. Smagu ten, malonu. Liūdna, kad anų laikų Šuminų kaimas jau išmiręs, pažįstamų vis mažiau ir mažiau.

Abu mano klubų sąnariai pakeisti, vienos kojos venos operuotos, insultą išgyvenau

Ir anksčiau, ir dabar jums neretai tenka kreiptis į gydytojus, esate patyręs ne vieną operaciją. Sveikatos aktorystė neprisidėjo?..

Aš gi visas sulaužytas, suminkytas, sumaltas! Abu mano klubų sąnariai pakeisti, vienos kojos venos operuotos, insultą išgyvenau. Čiurna netaisyklingai suaugusi – viena storesnė, nes su šlapiu gipsu pradėjau judėti. Šonkauliai laužyti, rankos irgi – visas esu sudėtas iš naujo. Širdis? Ta pati, bet stimuliatorius įstatytas. Tačiau jaunas paneles dar pastebiu, akys vis dar mato grožį.

Net profesorius Kęstutis Vitkus mane gražino! Po akimis kabėjo baisiausi maišai. Daktarai visokių ligų ieškojo, nuo ko jie galėjo atsirasti: ir prostatą tikrino, ir inkstų akmenis, mano alų kaltinti bandė – vis tiek priežasties nerado... Jaunasis Banioniukas, kurio režisuotame spektaklyje „Susitikimas“ tada vaidinau, patarė kreiptis į plastinės chirurgijos specialistą...

Jaunystėje filmuodamasis savęs netausojau, rizikavau, visus triukus norėjau atlikti pats. Vyresnio amžiaus kolegos sakydavo: „Berniuk, senatvėje viskas atsilieps.“ Neklausiau aš jų, o dabar tikrai atsiliepia: ir kažkada patirtus stiprius peršalimus, ir lūžius juntu. 1981 metais Moldovoje filmuodamasis Valentino Vinogradovo filme „Baltas šokis“ jau antrą dieną nesėkmingai šokau nuo zovada lekiančio žirgo – pataikiau ant akmens ar grumsto ir susilaužiau čiurnos kaulus. Galvojau, štai, Tomkeli, tavo karjera šiame filme baigta... Tačiau koją sugipsavo, o kitą dieną mane jau vežė į filmavimo aikštelę. Tik tą vasarą joti man daugiau neteko – tai atliko dubleriai. O kai kurios scenos buvo nesudėtingos ir žmogui sugipsuota koja. Tarkim, sėdime lauke prie stalo, vaišinamės, kalbamės, o mano koja padėta ant kokios nors dėžės pastalėje. Kameros jos neužgriebia. Kai perskaičiau scenarijų, kad turės būti išrikiuota mano šaika, o aš, vadas, eisiu pro ją, kiekvieną apžiūrėdamas, sukau galvą, kaip toje scenoje reikės mano gipso problemą išspręsti, kaip paeisiu?.. Tai ir buvo linksmiausia: vienas darbininkas buvo paklupdytas keturpėsčias, aš jam ant sprando užkėliau sugipsuotą koją, o sveikąja normaliai remdamasis apžvelgiau savo šutvę. Jei tokios situacijos būtų matomos karde, tai būtų įdomiausi filmo epizodai!

Po spektaklių, tarp filmavimų irgi ne mažiau linksmi dalykai dėdavosi?

Tai – patys didžiausi smagumai! Bemiegės naktys nieko nereiškė – jaunystė gi buvo, pats durnumas! Kai dirbau Kaune, po darbo iš pradžių pasėdėdavome teatre, o paskui vaikščiodavome per butus. Buvo prasidėjusi tokia mada... „Metropolis“ ir „Tulpė“ buvo pagrindinės vietos, kuriose leisdavome vakarus. Paskui netoli teatro atidarė alaus restoraną „Rambynas“. Neprastas buvo: prie alaus galėjai gauti vėžių, ungurių. Tais laikais jie, kaip ir alus, kapeikas kainavo... O kai norėdavome pabėgti nuo žmonų, nusipirkdavome vaikiškus bilietus ir eidavome į zoologijos sodą. Ir ramu, ir kioskai veikia – gali gauti šimtą gramų.

Vilniuje mano laikais buvo mada po spektaklio likti pavakaroti teatro bufete. Susimesdavome buteliui kalvadoso. Jį vadinome artistų konjaku, nes buvo pigus. Paskui kartais prasieidavome ir per miesto barus. Pagrindinė mūsų kavinė Vilniuje nuo studijų metų buvo „Neringa“. Kita tada tarp menininkų populiari vieta buvo „Literatų svetainė“. Joje galėjai pamatyti sėdintį ne vieną rašytoją, o man ji buvo strategiškai patogi: po spektaklio eini namo ir net nepajunti, kaip užsuki. Tais laikais esu fotografavęsis „Literatų“ reklamai. Matyt, tąsyk gerai pavaišino, jei iki šiol prisimenu...

O kiek nerežisuotų nuotykių nutikdavo tarp filmavimų

„Tadas Blinda“ vadinamas pirmuoju nuotykiniu lietuvišku televizijos filmu, serialu. O kiek nerežisuotų nuotykių nutikdavo tarp filmavimų! Komanda buvo labai smagi, nesipykdavome, alų gerdavome ir šposus krėsdavome... Kai „Tadas Blinda“ buvo kuriamas Pakruojyje, tebevažinėjau motociklu „Pannonia“. Po filmavimų, pagriebęs kibirą, į liulką įkrisdavo Bronius Talačka – Jurgis iš Blindos šaikos – ir mes nepersirengę, su vaidybiniais drabužiais, iš fon Ropo dvaro per visą miestą lėkdavome pas žinomiausią vietos aludarį Bazarą. Jis žinojo, kad aš – aludario sūnus, leisdavo pačiam ištraukti volę iš bačkos ir prisileisti alaus. Tai – delikatus darbelis: jei volė iššaus, visą alų išpurkš lauk. Ir vėl su tuo kibire besiteliūskuojančiu alumi per visą Pakruojį grįždavome į dvarą. Kai baigėsi filmavimai, mano „Pannonios“ lopšio kilimėliai buvo permirkę nuo alaus...

Keista ta aktoriaus profesija...

Iš šalies žiūrint – keista. Tačiau man – miela ir jos nekeisčiau į kitą. Ji – kaip nuotykių filmo epizodas: nespėjau apsidairyti, o jis jau pasibaigęs. Skaudu, bet ką padarysi. Toks gyvenimas.

Anksčiau aktorius vadindavo sielų inžinieriais, nes kiekvienas vaidmuo tave stato į tam tikrą poziciją, turi ją apginti, pateisinti. Kiek personažų gyvenimų per save perleista! Kiek reikėjo domėtis, gilintis! Įdomi profesija, maloni, nors nelengva. Tiek metų jai atidaviau ir nekeičiau – nes ji man paglosto širdutę.