Aktorius Andrius Darela: „Meilė Lietuvai manyje užkoduota“

Kokia jūsų giminės istorija?

Seneliai 1948 metais buvo ištremti į Krasnojarsko sritį, į Narvą – tremtinių gyvenvietę taigoje. Jie neįtiko sovietų valdžiai, nes turėjo nemažai žemės Anykščių rajone, prie Kavarsko, gyveno dideliame vienkiemyje. Dar po metų į Narvą ištrėmė ir mano prosenelį – Lietuvos savanorį, partizaną. Buvo jau garbaus amžiaus, net slapyvardį turėjo – Senelis. Pats mačiau partizanų archyvuose nuotrauką su užrašu „Juozas Darela-Senelis“. Tremtyje prosenelis išgyveno vos du mėnesius. Palaidotas ten, Narvoje. Šalia – ir mano senelio, dėdės kapai. Narvoje 1950 metais gimė mano tėvas. Ten užaugo, sukūrė šeimą. Aš – vyriausias, turiu dvi jaunesnes seseris. Kai buvau septynerių, persikėlėme į Borodiną – angliakasių miestelį.

Kodėl jūsų tėvas negrįžo, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę?

Po 1990-ųjų įvykių jis iškart susikrovė lagaminą ir išvažiavo į Lietuvą. Apsistojo Panevėžyje, trejus metus ten gyveno, dirbo, siųsdavo mums siuntinius, dovanas. 1993 metais, kai buvau penkiolikos, pirmą kartą ir mane atsivežė į Lietuvą. Visą vasarą praleidau su juo Panevėžyje. Man jau net mokyklos žvalgėsi, kad galėčiau likti, bet tas laikas buvo sunkus visur – ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Mama Sibire sunkiai vertėsi likusi viena su dviem vaikais. Tad tėvas nusprendė, kad privalo grįžti, dirbti ir užauginti vaikus. Visos šeimos atsivežti į Lietuvą tada nebuvo galimybių.

Be to, nuo Lietuvos jį nutolino ir istorija su pasu: tuo metu nebuvo pinigų atskristi į Lietuvą ir pasikeisti paso į naują, todėl tėvas liko be oficialaus tremtinio statuso ir net be Lietuvos pilietybės. Neva dėl prarasto ryšio su tėvyne... Nori nenori jam teko išsiimti rusišką pasą, kad neliktų apskritai be pilietybės. Pernai jį įkalbėjau atvažiuoti į Lietuvą ir bandyti susigrąžinti lietuviškus dokumentus. Bet čia procesai – prezidento lygiu. Mano vaikai – jau Lietuvos piliečiai, o dėl tėvo sprendimo vis dar nėra. Net bijau, o kas, jeigu atsakymas bus neigiamas? Šitos žinios jam pranešti negalėsiu... Jam juk nieko nereikia iš Lietuvos – kad tik teisybė būtų atkurta. Žinau nemažai istorijų, kaip tremtiniai grįždavo į Lietuvą, gaudavo pensijas, lengvatas, butus ir juos pardavę su pinigais vėl išvykdavo gyventi į Rusiją. Mano šeima nori ne lengvatų, ne išskirtinių gyvenimo sąlygų, o būti Lietuvos piliečiais.

Kas jus taip stipriai traukė į Lietuvą?

Meilė Lietuvai manyje užkoduota, kraujyje nuo pat gimimo. Iki šiol atsimenu, ką išgyvenau penkiolikos, kai pirmą kartą čia atvažiavau. Ta vasara Panevėžyje buvo nepakartojama, kupina įvykių ir įspūdžių. Lietuvoje kaip tik įvedė litą – atsimenu tą šviežių, tik ką išspausdintų pinigų kvapą. Mano mylimiausia kupiūra buvo dešimties litų, su Dariumi ir Girėnu. Atsimenu Panevėžio „Ekrano“ ir komandos iš Maltos futbolo varžybas. „Ekranas“ tada pralošė vienas–nulis. Mačiau Panevėžyje surengtą pirmąją oro šventę – į dangų pakilo vos du Lietuvos tada turėti naikintuvai. Pamenu, kaip sėdėdamas Panevėžio miesto aikštėje ir stebėdamas žmones atpažinau pro šalį einantį aktorių Donatą Banionį. Nusekiau jį – ėjo į teatrą. Įslinkau iš paskos, iš užkulisių žiūrėjau kažkokią repeticiją. Įspūdis buvo didžiulis. Tą vasarą Lietuvoje dar ir popiežius Jonas Paulius II viešėjo. Žiūrėkite, kaip įdomiai užsidarė istorijos ratas: 2018-aisiais, kai galutinai persikraustėme į Lietuvą, čia vėl lankėsi popiežius.

Atsimenu, kaip Vilniuje tik pasirodė pirmos mažytės privačios kavinukės, – einant pro šalį beprotiškai skaniai kvepėdavo kava ir šviežios bandelės. Dar atsimenu, kaip atrodė Gedimino kalnas, apaugęs medžiais. Ir Gedimino prospekte dar ne visos barikados buvo išardytos. Prisimenu troleibusus – tuos senuosius, apvalių formų, išpūstomis lempomis... Nuo tada žinojau, kad vieną dieną grįšiu čia gyventi. Lietuva man buvo tarsi pažadėtoji žemė. Čia net medžių ir žolės spalva buvo kitaip žalia nei ten, kur užaugau. Gandrai, grindinio akmenys, kuriems po šešis šimtus metų... Parvažiavęs į Sibirą sapnuodavau Lietuvą.

Kada svajonės pradėjo virsti realybe?

Tam prireikė daugiau nei dvidešimties metų. Žinojau, kad pirma turiu įgyti profesiją, patirties – tada būsiu naudingas Lietuvai. Baigiau aktorinį, dirbau Krasnojarsko dramos teatre, magistro laipsnį įgijau Maskvoje, Maskvos dailės akademinio teatro (MXAT) mokykloje-studijoje, režisieriaus Kirilo Serebrenikovo kurse. Rašiau pjeses, stačiau spektaklius – pirmas mano kaip režisieriaus darbas buvo pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malyš“. Jis net buvo pristatytas atrankose į Rusijos teatro nacionalinių apdovanojimų „Auksinė kaukė“ specialiąją programą. „O dabar galima ir į Lietuvą kraustytis“, – turbūt tada suvokiau, kad jau esu šio to pasiekęs. Bet atsirado šeima, gimė vaikai ir vėl buvo ne laikas kelti sparnus. Todėl kaupiau patirtį – dirbau Maskvos didžiajame teatre, sukūriau savo teatro trupę Krasnojarske, rašiau pjeses, vaidinau kine.

Tačiau į Lietuvą mane nuolat tarsi kas už rankos vedė. Pavyzdžiui, kartą „Mosfilmo“ koridoriuose sutikau pažįstamą kino aktorių atrankų direktorių. Pasiguodė, kad režisierius Pavelas Čiuchrajus niekaip negali rasti lietuviškos išvaizdos aktoriaus būsimam savo filmui „Šaltasis tango“ – istorinei dramai, kurios veiksmas vyksta 1940-ųjų Lietuvoje. „Tu juk pusiau lietuvis – pabandyk, užeik pas jį“, – pasiūlė. Per kelias minutes gavau Antano vaidmenį ir kinas mane vėl atvedė į Lietuvą. Tai buvo 2015-ieji, filmavome Vilniuje, Rumšiškėse. Uždirbto honoraro pakako, kad kelioms savaitėms atsivežčiau vaikus ir žmoną į Lietuvą atostogauti. Turbūt nuo tada rimčiausiai ir ėmė bręsti sprendimas čia keltis. Be to, tai, kas pradėjo dėtis Rusijoje, nepateisinamas Putino elgesys su Ukraina, manyje kėlė pyktį ir protestą. Savo aplinkoje – tarp draugų, pažįstamų režisierių, žurnalistų – nerasčiau nė vieno žmogaus, kuris pritartų dabartinei Rusijos valdžiai. Mane be galo sukrėtė žinia, kad aktyvus Rusijos režimo kritikas, buvęs mano dėstytojas, režisierius, Maskvos Gogolio teatro vadovas Kirilas Serebrenikovas buvo suimtas tiesiog filmavimo aikštelėje. Realybė tapo išties baisi.

2017-ųjų rudenį pardaviau automobilį, kad maždaug metus turėtume iš ko gyventi, ir atvažiavau į Lietuvą nusiteikęs čia likti. Pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus, sužinojau, kad tremtinių palikuonys gali mokytis Vilniaus lietuvių namų gimnazijoje, gyventi šalia internate. Atsivežiau vyresniuosius sūnų ir dukrą. Pats iš pradžių glaudžiausi, kur pakliūva. Galiausiai pernai sausį čia persikėlė ir žmona su jaunesniąja dukra.

Gyvendami Sibire jautėtės lietuviai. O atvažiavę čia?

Nuo lietuvybės niekada nebuvau atitrūkęs – aktyviai dalyvavau Krasnojarsko lietuvių bendruomenės veikloje. Nuo mažens žinojau, kas yra Vasario 16-oji, Kovo 11-oji. Ir mano vaikai žino. Pernai, kai buvo minimas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetis, visa šeima vaikščiojome po Vilnių, kalbėjomės, stovėjome prie laužų – širdis tiesiog dainavo, nes viskas aplinkui buvo taip tikra, jautru ir sava. Mano seneliai visą gyvenimą, ir Sibire būdami, kalbėjosi tik lietuviškai. Tėvas, nors namuose bendravome rusiškai, nepamiršo lietuvių kalbos. Iki šiol sako, kad net galvoja lietuviškai. Man gal kiek sunkiau – gėdijuosi, kai nepavyksta kalbėti taisyklingai. O vaikai per metus visai neblogai perprato lietuvių kalbą.

Ir tėvo, ir mano pase visada buvo įrašyta lietuvio tautybė, kad ir kaip tėvą metrikacijos skyriaus darbuotojai įkalbinėjo pasikeisti į „ruso“. Užteko, kad mūsų pavardė tiek dešimtmečių buvo iškraipyta. Juk tais laikais tremtinių Sibire mažai kas paisė – kaip vietiniai jų pavardę nugirdo, taip ir užrašė kirilica. Tapome Dorealo. Vienu metu net specialiai kraipydavo: Antanus užrašydavo Antonais, Jonus – Josifais. Kai aš gimiau ir tėvas norėjo pavadinti Sauliumi, registruojančios darbuotojos net į kalbas nesileido – koks čia vardas! Gavau Andrejaus vardą – panašiausią į lietuvišką Andrių. Savo sūnų irgi pavadinau Andrejumi. Dabar abu jau esame susigrąžinę lietuviškus vardus ir pavardę, tačiau žmona ir dukros – vis dar Dorealo. Kai sulauks pilnametystės, Katerina ir Eliza žada ir vardus pasikeisti – bus Kotryna ir Elzė.

Sibire buvau lietuvis – lietuvis esu ir čia. Juo labiau kad Vilnius yra kosmopolitiškas, draugiškas ir drauge jaukus miestas. Net žmona stebisi: „Čia ramu, saugu. Tarsi būtum namo parvažiavęs.“ Tatjana baigusi tapybos studijas, sako, kad čia apsigyvenusi vėl nori tapyti. Krasnojarskas – milžiniškas milijoninis pramoninis miestas, be galo užterštas. O Vilniuje visi pasijutome lyg čia gimę ir augę.

Aktorystė – profesija, priklausoma nuo kalbos, kultūros, mentaliteto. Kaip pavyko įsitvirtinti lietuviškame meno pasaulyje?

Ne vienus metus atidžiai stebėjau, kas vyksta lietuviškame teatre. 2011-aisiais buvau atvažiavęs į Vilnių, į Nacionaliniame dramos teatre vykusį festivalį „Versmė“ – mano pjesė buvo skaitoma nekonkursinėje programoje. Tada pirmą kartą stovėjau lietuviškoje scenoje, pirmą kartą gyvai pamačiau ir Oskaro Koršunovo spektaklį „Meistras ir Margarita“. Vėliau Koršunovas su trupe buvo nuvažiavęs į teatrų festivalį Naugarde, aš ten irgi buvau pakviestas. Pamenu, viešbučio lifte atsitiktinai susidūrėme su aktore Nele Savičenko – dar padėjau jai lagaminą nunešti. Paskui Koršunovas į Krasnojarską buvo nuvežęs spektaklį „Vasarvidžio nakties sapnas“. Vienas pirmųjų pamačiau ir jo darbą „Išvarymas“. Jaučiausi šiek tiek pažįstantis lietuvišką kultūrą. Kai su šeima persikraustėme į Lietuvą, vieną dieną susikaupiau ir pasibeldžiau į Rusų dramos teatro direktoriaus duris. Sužinojau, kad Oskaras Koršunovas stato spektaklį pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“. Tiesiog atėjau ir pasisiūliau – noriu vaidinti. Štai jau beveik tris mėnesius esu etatinis šio teatro aktorius ir trupės administratorius. Turiu vaidmenų spektakliuose „Rusiškas romanas“, „Idiotas“, „Kreida“. Žmonos Tatjanos išsilavinimas – tapytoja ir vizažistė. Kai Rusų dramos teatre atsirado laisva vieta, įsidarbino grimuotoja.

Daug kas klausia, ar nebijojau emigruoti į kitą šalį, vežtis šeimą, ieškoti darbo. Nėra laiko bijoti, kai tikrai žinai, ką turi padaryti, – eini ir darai. Vadovaujuosi samurajiška išmintimi: „Žmogus – kaip kardas: arba daro savo darbą, arba yra bukas, atšipęs.“ Matyt, todėl savęs čia net emigrantu nevadinu – aš grįžau namo.