Aktorius Andrius Žiurauskas apie naują meilę: „Reikėjo laiko pripažinti, kad tai ne žaidimas“

Metai yra pakankamas laikas pažinti žmogų ir pripažinti, kad tai – meilė?

Labai jau filosofinis klausimas: kartais ir dešimties metų neužtenka pažinti žmogų. Kita vertus, metai yra tinkamas laikas būti kartu, tyrinėti, svajoti. Nors niekad nežinai, kas iš to išeis. Todėl ir nepuoli girtis spaudai apie naują meilę. Manau, santykiai – labai atsakingas reikalas. Mano veidas yra pakankamai matomas ir atpažįstamas, todėl visai nenoriu, kad nei mergina šalia manęs, nei aš būtume valakojami: „O, žiūrėk, vėl su nauja...“

Gana ilgai net patys sau nepripažinome, kad esame pora. „Ai, ką mes čia draugaujame... Nei mes draugaujame, nei ką...“ – mojome ranka. Tam tikra prasme taip mes erzinome vienas kitą. Reikėjo gero pusmečio, jei ne daugiau, kad abu pripažintume – viskas daug rimčiau nei tiesiog žaidimas.

Kas įvyko, kad ėmėte mąstyti kitaip?

Nebepamenu, kas išprovokavo tą pokalbį, bet vieną dieną susėdę aptarėme ir savo elgesį, ir įsipareigojimus... Kad ir kaip darželinukiškai skambėtų, bet po to pokalbio suvokėme ir pasakėme vienas kitam: pradėkime draugauti rimtai.

Kaip judu su Emilija susipažinote? Yra versijų, kad tai – darbinis, tarnybinis romanas.

Jokio darbinio romano nebuvo todėl, kad susipažinome vieno vakarėlio metu. Ir netgi tas vakarėlis buvo nedarbine tema. Visiškai atsitiktinai vienas kitą sutikome. Bendras darbas tik paskui prasidėjo, kai ėmiau filmuoti kino juostą: čia aš – režisierius, o Emilija – įvaizdžio dizainerė, kostiumų dailininkė. Tai – pirmas mūsų darbas, kuris viešam teismui bus parodytas spalio mėnesį.

Kokią mylimą moterį pamatėte, pradėjęs kartu dirbti?

Pamenu, seniau matydamas poreles, kurios ir namie kartu, ir laisvalaikį kartu leidžia, ir dar dirba kartu, galvodavau: „Nesąmonė. Žmonės privalo vienas nuo kito pailsėti!“ O dabar galiu pasakyti, kad tai – visai nebūtina. Buvimas kartu ir namie, ir darbe visiškai nevargina. Kol kas ir patiems gan keista, kad nuolatos būname kartu, bet visiškai nėra noro išeiti į kitą kambarį ar pusdieniui išvažiuoti atskirai „su reikalais“. Atvirkščiai: smagu drauge grįžti po darbų namo, smagu kartu ryte važiuoti į darbą... Ir jeigu išpuola nors kelios valandos ar pusdienis atskirai, jau kažkaip neramu...

Emilija yra gerokai jaunesnė už jus. Amžiaus skirtumas netrukdo bendrauti?

Taip, Emilija tikrai gerokai jaunesnė. Bet tas amžiaus skirtumas daugiau kliūna aplinkiniams nei mums. Ypač komentatoriams, kurie po nuotraukomis mėgsta rašinėti: „Pažiūrėk, jis tau į tėvus tinka“ arba „Dar vienas jauniklę susirado...“ Sakyčiau, kad minusas tėra vienas – tokia aplinkinių nuomonė. O kai gyveni drauge, visai nesvarstai, kad vienam daugiau, kitam mažiau tų metų. Du žmonės gyvena dėl kur kas svarbesnių kriterijų. Be to, aš visiškai nesijaučiu senas, esu dar pakankamai pašėlęs, o Emilija – brandi ir protinga mergina.

Ir dar – labai graži. Nesvarstėte jos filmuoti savo kino juostoje?

Va, čia jau tikrai būtų tarnybinis romanas – režisierius draugę į savo kiną prastūmė (juokiasi). Mes kartais paerziname vienas kitą. „Kada imsi mane filmuotis?“ – klausia ji. „Niekada!“ – išdidžiai atsakau, nors pats galvoju – niekada nesakyk „niekada“... Jeigu kada reikės labai gražios merginos, žinau, kur ieškosiu... Nors Emiliją tai turbūt labiau įžeistų, nei pamalonintų, nes ji yra baigusi profesionalią kosmetologiją, studijuoja įvaizdžio dizainą, yra savo srities žinovė, profesionalė ir būti vien gražia mergina tikrai nenori. Pirmas jos darbas kine bent jau man įrodė, kad ji yra net kūrybiškesnė ir išradingesnė už šios srities senbuvius. Kai gavau pasiūlymą režisuoti filmą, Emilija kaip tik mokėsi kolegijoje įvaizdžio dizaino. Sutarėme: jei filmo prodiuseriai sutiks, ji galėtų aprengti du filmo personažus ir įsirašyti juos į savo darbų portfolio. Bet taip jau nutiko, kad galiausiai ji tapo sprendžiančiu balsu, kaip turi atrodyti visi filmo herojai. Įvaizdžio dizainas apibrėžia gan plačią sferą: ne tik ką personažas turėtų vilkėti, bet ir kokį automobilį vairuoti ar kokią skrybėlę tame filmo kadre rankose laikyti. Emilija rado tokių sprendimų, kurie mane ir nustebino, ir pradžiugino.

Mes jau daugiau nei pusmetį abu gyvename kinu: grįžti namo ir vis tiek kalbi apie filmą. Kita vertus, labai lengva, kai esi kartu: pasakoji ką nors, dalijiesi mintimis ir iš akių jau matai, kaip tos tavo idėjos atrodo kitam žmogui. Jai lygiai taip pat smagu ir patogu: kai reikia sukurti personažo įvaizdį ir suderinti su režisieriumi, nereikia skambinti, nereikia derinti susitikimo dienos, nereikia rodyti eskizų, kuriuos gal savaitę kūrei, o jie, tarkime, netinka... Aš dabar taip kartais jaučiuosi su kompozitoriumi, kuris filmui kuria garso takelį: susitinki po savaitės, klausaisi – kažkas ne taip, tada vėl po savaitės susitinki... Kol sukuri filmą, turbūt geriausia būtų kokį pusmetį po vienu stogu gyventi su visa kūrybine komanda (juokiasi).

Paprastai taip sako apie įsimylėjusias moteris, bet jums šie žodžiai irgi tinka: šalia Emilijos jūs tiesiog žydite...

Mano gyvenime pastaraisiais metais iš tiesų įvyko itin daug naujų, gražių dalykų. Pirmą kartą nėriau į kino pasaulį. Pradėjau daugiau dirbti Vilniuje ir čia atsirado daug naujų draugų. Svarbiausia – atsirado žmogus, su kuriuo man gera, su kuriuo kartu gyvename, nes gerus dvejus metus gyvenau vienas. Tikra tiesa, kad kasryt vis dar pabundu su šypsena.