Argentinoje kone kasdien repetavote per didžiulį karštį. Kaip fiziškai ištvėrėte, juk esate šiaurietis?
Svarbiausia man buvo atsigauti. Nors grafikas Argentinoje buvo žvėriškai intensyvus ir šokti, kai lauke didžiulis karštis, – nelengva, saulė ir šviesa ragino stengtis. Įdėto darbo rezultatai tenkino visus – tiek dalyvius, tiek žiūrovus. Nesu iš tų šiauriečių, kuriems karštis nepakeliamas, mėgstu šilumą. Ypač lapkričio mėnesį (šypsosi).
Kadangi pandemija ir karas pakoregavo dienotvarkę, atsirado laiko iššūkiams. Į avantiūrą nėriau juodžiausiu metu, kai pergalvojau visą gyvenimą. Grįžęs su šeima pažiūrėjau beveik visas laidas, tai – įdomus, įtraukiantis projektas. Tačiau laimėti jį tikslo neturėjau... Motyvas nugalėti gal ir reikalingas, bet nebūtinai turi būti pagrindinis.
Ne kiekviena žmona džiaugtųsi vyro sprendimu pergalvoti gyvenimą svečioje šalyje, kur laukia šokių partnerė – gražuolė argentinietė...
Indrutė nematė jokios problemos. Priešingai, ragino prasiblaškyti, išsivaduoti nuo slogių minčių ir nuolatinių svarstymų. Prieš tokius projektus daug lemia vyro ir moters santykis. Jeigu jis tvirtas, ilgalaikis – jaudintis nėra ko. Be to, ji – buvusi šokėja, susipažinome Anželikos Cholinos teatre. Paradoksalu, ten mokėmės būtent tango žingsnelių. Net siūliau organizatoriams į Buenos Aires paimti ir ją. Kasdien susiskambindavome, bendravome vaizdo žinutėmis. Laiko skirtumas tarp Argentinos ir Lietuvos – šešios valandos, bet tai netrukdė palaikyti ryšio su šeima ir draugais.