Aktorius Danielius Budrys: „Apsaugininko darbas turi savų pranašumų“
„Į savo darbo vietą nekviečiu. Pateksite ten, jeigu ką nors bandysite nušvilpti iš parduotuvės“, – juokiasi šiaulietis aktorius Danielius Budrys (23). Keista iš serialo „Naisių vasara“ pažįstamą Vaidą matyti vilkintį apsaugininko uniformą ir saugantį vieną iš Šiaulių prekybos centrų. „Šitas darbas padeda išgyventi“, – neslepia tiesos.
Kaip reaguoja į parduotuvę užsukę ir tave atpažinę žmonės?
Senyvo amžiaus keliskart įdėmiai pažiūri ir dar nueidami atsigręžia įsitikinti. Bet man kur kas nuostabiau, kad atpažįsta net mano bendraamžiai ar dar jaunesni. Vadinasi, jie irgi žiūri serialą. Šiauliai garsėja savo forsais – žmonėmis, kurie vaikšto taip, lyg užpakalyje turėtų pagalį ir du arbūzus tarp rankų... Kartą parduotuvėje, matau, toks vienas eina link manęs. Veidas – nenuspėjamas... Įsitempiu, pasiruošiu blogiausiam ir išgirstu: „Laba diena. Atsiprašau, ar jūs Vaidas iš „Naisių vasaros“? Man žandikaulis taip ir atvypo... „Taip, aš – Vaidas“, – atsargiai ištariau. „Ačiū“, – pasakė ir nuėjo.
Turbūt daug kas mane čia pamatęs pirmiausia pagalvoja: „Na, ir nusirito...“ Bet, patikėkite, aktoriaus duona sunkiai pelnoma ir nėra saldi. Tai, kad filmuojuosi ir esu rodomas per televizorių, nereiškia, kad vaidmuo man atneša milijonus. O pareigūno profesija apskritai mane tarsi persekioja: abu mano tėvai – policininkai. Aš irgi vaikystėje sakiau, kad būsiu policininkas. Bet kai ūgtelėjau, tėvas prigrasino: „Tik pabandyk...“ Ten – pragaras ir psichologinis, ir fizinis. Beje, pirmas mano vaidmuo teatre irgi buvo apsaugininko. O dabar štai dirbu parduotuvės apsaugos tarnyboje.
Ar pačia aktoryste dėl to nenusivylei?
Jau buvau susiruošęs į užsienį važiuoti dirbti. Tik dėl „Naisių“ aš dar čia. Ir teatre be galo noriu dirbti, esame pastatę spektaklius „Šešėlis“, „Iguana“. Aš atsigaunu, kai reikia vaidinti. „Naisiuose“ pirmas sezonas man buvo kiek sudėtingas – pati pradžia. Antrame ir trečiame sezone mažai vaidinti davė: arba nužudau ką nors, arba išvažiuoju į užsienį. Šiemet pats neištvėriau, režisieriaus paklausiau: „Na, ką aš šį kartą nužudysiu ar į kokią šalį būsiu išsiųstas?“ Sakė, nieko nežudysiu ir niekur nekeliausiu. Vadinasi, turiu vilties likti Naisiuose...
Nebuvo minčių visai mesti tą aktorystę: na, nesiseka, nėra normalaus darbo ir bala jos nematė?..
O kam tada reikėjo studijuoti tiek metų? Tiesa, pats pažįstu žmogų, kuris studijavo aktorinį, o paskui mamai pasakė: „Ateik į diplomų teikimo šventę, nes tai bus paskutinis kartas, kai matysi mane ant scenos.“ Jis išvažiavo į užsienį, ten dirba. O aš dar tikiu, kad einu geru keliu ir esu pasiruošęs ištverti viską. Turbūt net jeigu išvažiuočiau ir dirbčiau kur nors statybininku ar pakavimo ceche, vis tiek eičiau į aktorių atrankas ir siekčiau būti scenoje.
Vis dar tikiuosi kada nors įsitvirtinti teatre. Metai praėjo, su manimi atėjęs kursiokas spjovė ir jau nebesitiki – išėjo iš teatro. O aš dar laukiu savo vaidmenų ir darbo. Belaukiant ir apsaugininku dirbti nėra nieko žeminančio. Apskritai jokio darbo nebijau: ir padavėju esu dirbęs, ir grindis plovęs, ir statybose aręs... Net bandžiau įsidarbinti mokytoju – teatro meistriškumo paslapčių mokyti. Turėjau vienuoliktokų grupę. Jetau, kaip faina buvo: net nesitikėjau, kad su vaikais bus taip smagu dirbti.
Vis dar tikiuosi kada nors įsitvirtinti teatre. Metai praėjo, su manimi atėjęs kursiokas spjovė ir jau nebesitiki – išėjo iš teatro.
Apsaugininko darbas irgi turi savų pranašumų – net nemaniau, kad kasdien tarsi kokiame teatre matysiu tokius spektaklius! Pavyzdžiui, vaizdelis iš gyvenimo: studentas prieš pat dešimtą vakaro įlekia į parduotuvę, pribėga prie alaus skyriaus, čiumpa du bambalius, šoka prie kasų... Viskas – dešimta valanda ir alkoholio nebeparduoda! Tada jis nueina, padeda atgal alų ir pasiima pieno, batono, dešrelių... Man, tokią specialybę baigusiam, visai naudinga pasimokyti iš tokių gyvenimiškų scenų.
Na, gal šiemet „Naisių vasaroje“ tau duos kokio lovelaso vaidmenį...
Abejoju... Nuo pirmo sezono supratau, kad mane kankins: nes kaskart turiu atskleisti savo jausmus kokiai nors merginai ir jos visos man sudaužo širdį. Jau buvau nustebęs, kai trečiame sezone „gavau“ žmoną, ir dar iš Afrikos, ir dar juodą... Oho! Bet galiausiai man „teko“ ją nužudyti! Kas bus toliau – nebežinau. Baisu net spėlioti.
O realybėje kaip tau sekasi su merginomis?
Jau daugiau kaip ketverius metus turiu merginą. Įsimylėję iki ausų vis dar, už rankų susikibę vis dar... Deimantė porą metų už mane jaunesnė, menininkė, studijuoja dailę ir dizainą.
Draugė serialą, kuriame vaidini, žiūri?
Iš pradžių žiūrėjo. Bet... Nelabai ji pritaria mano specialybei. Jai labai nepatinka, kad filmuojuosi, nes ten visokių intymesnių scenų būna. Iš esmės – bučiniai... Nepatinka, kai gatvėje mergaitės, merginos pribėga prašyti autografų. Jaučiu, kad poros santykiams tai iš tiesų labai trukdo. Ir apsipykę dėl to buvome. Pirmame „Naisių“ sezone kaip tik buvo viena scena, kuri ir ją, ir mane, tiesą sakant, išmušė iš vėžių. Scena turėjo būti, kaip aš skaldau malkas ir ateina blogietę Auksę vaidinanti aktorė.
Paprasta scena, nieko ypatingo. Aš kaupiausi, kartojausi tekstą, režisierius, mačiau, pasivedėjęs Auksę į šalį, aiškino, ką jai vaidinti. Pradedam. Skaldau malkas, šnekuosi, kirvį rankose grėsmingai laikau... Ir staiga ji mane apsikabina ir įsisiurbia į lūpas. Rimtai. Negaliu atstumti, negaliu gadinti kadro. Tikėjausi, kad į serialą ši scena nepateks, bet... Pasirodo, ji labai gerai išėjo, nes natūrali buvo. Man iš to pasimetimo net kirvis iš rankos iškrito. O draugei, aišku, buvo labai nemalonu...
Kaip tavęs nesuvilioja gražuolės kolegės seriale?
Turiu žmogų, su kuriuo noriu būti. Ir kitos man nerūpi.