Aktorius Emilis Pavilionis vedė mylimąją Sigitą: nuo tarnybinio romano iki viduramžių Trakų ir sūnaus

Atšokęs savo vestuves su mylimąja Sigita, aktorius Emilis Pavilionis leidosi į pokalbį su portalu Žmonės.lt ir papasakojo, kaip jųdviejų meilės istorija juos nuvedė iki viduramžių Trakų.

Emili, papasakok jūsų su Sigita meilės priešistorę.

Prieš aštuonerius metus keliai mane atvedė į Panevėžį darbo reikalais, taip šiame mieste ir likau. Sigita baigusi Vakarų Londono universitetą grįžo gyventi į savo gimtajį kraštą – Panevėžį ir prieš pusantrų metų atvyko dirbti pas mus į teatrą. O tuomet viskas ir prasidėjo. Ko gero, mūsų pradžią galėčiau įvardyti kaip tarnybinį romaną... Prisimenu, kai repetavau premjerą ir per vieną pertrauką stovėjau koridoriuje su kolega, o tuo metu ką tik įsidarbinusi Sigita priėjo susipažinti, padavėme vienas kitam rankas. Kai Sigita nuo manęs nuėjo, kolega man pasakė: Emili, teatro naujokė Sigita man pradėjo labai patikti. Būk geras, tik „nemesk meškerių“ ant jos. Daviau garbės žodį, kad nieko nebus – juk man tik premjeros galvoje (šypteli).

Praėjusius savaitei, visi kartu žiūrėjome krepšinį teatre, o po to patraukėme į naktinį Panevėžį. Aplankėme porą barų, tada nuėjome į klubą. Šito taip gerai nebeprisimenu, bet Sigita pasakojo, kad šokom šokom, o aš priėjau ir pasakiau: b***, nebegaliu. Tai pasakęs paėmiau už juos skruostų ir įsisiurbiau į lūpas.

Po šio drąsaus žingsnio draugas labai supyko?

Tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai Emilis sulaužė garbės žodį! Po to bučinio su Sigita pradėjome susitikinėti, žinoma, per daug nesirodėme, slėpėme nuo teatro, nes ten gandai sklinda labai greitai. O kai jau labai smarkiai įsimylėjome, atrodė nebereikšminga slėpti. Buvo daug laimės, o kai jos daug – jos nebesinori slėpti, ją norisi dalintis ir su kitais. Tad po truputį vis daugiau atsirasdavo draugų, kolegų. kurie apie mūsų santykius sužinojo. Draugas gal pradžioje ir pyktelėjo, bet paskui pamatė, kokie kartu esame laimingi ir atlyžo.

O kaip aplankė mintis žengti santuokos link?

Su Sigita po pusmečio draugystės apsigyvenome kartu, viskas įvyko tikrai greitai. Mačiau, kad viskas kas apie mus einasi labai lengvai. Anksčiau turėjau nemažai santykių, bet jie niekur nenuvesdavo, vis bijodavau apsigyventi, rimčiau įsipareigoti. O su Sigita – viskas taip ramu, lengva. Pradėjome kalbėti apie santuoką, o po tų kalbų atėjo ir žinia, kad Sigita laukiasi. Turėsime berniuką! Kai sužinojau, kad turėsime vaiką, nustebau pats savo reakcija. Visuomet galvodavau, kad tokiu momentu išsigąsiu, bet išgirdęs naujieną labai apsidžiaugiau. Tuo pačiu apėmė gėdos jausmas – ko aš čia dar laukiu su tomis tuoktuvėmis? Juk ir taip viskas aišku.

Tada vežiausi Sigita į savo gimtuosius Trakus, ten vyko Viduramžių šventė, kurią organizuoja Trakų istorijos muziejus. Man nuo vaikystės ši šventė svarbi, kiekvienais metais eidavome su tėvais, muziejuje dirba ir mano mama. Nusipirkome viduramžių drabužius, o tada pakviečiau Sigitą lipti į Birutės piliakalnį, kurį vaikystėje vadindavome Meilės kalnu. Būtent ten priklaupiau ant kelių ir paklausiau, ar ji sutiktų nešioti garbingą Pavilionių pavardę. Žinoma, ji sutiko ir taip per tris mėnesius suorganizavome vestuves.

Nors ir per tris mėnesius suorganizuota, jūsų šventė iš pasidalintų akimirkų, regis, pavyko išties įspūdinga! Kaip atrodė jūsų meilės diena?

Nesitikėjau, kad ten tiek vargo ir organizavimo (šypteli). Pradėjome galvoti nuo to, kurias vestuvines tradicijas pasilikti, o kurių atsisakyti. Pirmoji tradicija, kurią tikrai norėjome pasilikti, kad jaunasis jaunąją po ceremonijos atsiveža pas save į gimtinę.

Mūsų vestuvių diena prasidėjo Panevėžyje, kur dirbame ir gyvename. Tėvai mus išlydėjo į metrikacijos skyrių, o ten nuvykę, ypatingai nustebome, kiek daug žmonių atvyko mūsų pasveikinti: daugiau nei 70 jų būriavosi prie santuokos rūmų. Juokavome, kad tikriausiai gyvenime kažką darome teisingai.

Po ceremonijos vykome į Trakus, svečiai iš „Slėnio“ prieplaukos sėdo į senovinį laivą „Galvė“. Iš ten jie plaukė iki Trakų pilies pasitikti jaunųjų su liudininkais, kelionės metu beklausydami Žiedūnės Mardosaitės pasakojamų apie Trakų miestą bei ežerų legendų. Iš Trakų salos pilies prieplaukos bešokdami visi kartu grįžome į „Trakų slėnio“ prieplauką, kur prasidėjo šventinė dalis restorane „Jausmas“.

Kokie buvo pagrindiniai jūsų šventės akcentai?

Per visą vestuvių šventę vedėme liniją apie Trakų istoriją, apie kraštą kūrusius žmones. Kai sakiau kalbą, įtraukiau visus svečius: su dirbtinio intelekto pagalba buvo sukurta kiekvieno nuotrauka viduramžių laikais. Pasakojau apie kunigaikštį Kęstutį ir kunigaikštienę Birutę – tai mes su Sigita. Uošviai – Perkūnas su Perkūniene ir t.t. Visi buvo įtraukti.

Esame labai dėkingi, kad šventę padėjo įgyvendinti mūsų bičiuliai. Pirmą kartą gyvenime bandėme pasinaudoti pažintimis, draugais iš meno, bei pramogų pasaulio, tad techninė pagalba ir buvo iš jų. Aktorė Žiedūnė Mardosaitė vedė visą šventę, liudininkai taip pat buvo mūsų geriausi draugai – aktorius Arnas Danusas ir operos solistė Valerija Iljinaitė. Visas akimirkas fiksavo videomenininkai – Dinas ir Saulius, įkūrę įmonę „KartDu“, fotografavo Panevėžio fotomenininkas Arvydas Gudas. Apsupom save per vestuves pažįstamais. Buvo labai gera, nes tai įnešė į šventę dar daugiau jaukumo!

Tiesa, kadangi Sigita laukiasi jau šeštą mėnesį, tai mane gana anksti išsivedė miegoti (šypteli). Ryte visi svečiai gavo tradicinių Trakų kibinų su sultiniu. Manome, kad vestuvių šventė pavyko, buvo daug juoko, tyrų ašarų, be galo jaukių ir šiltų akimirkų, kurias padėjo sukurti visi šventėje buvę žmonės. Taip pat buvo ir atsibudusių po šventės ne savo kambariuose, gal net ir naujų porų gavosi. Žodžiu, viskas tądien apie tą paslaptingą žodį – meilė. (šypteli).

Nors ir neapsirengę kaip kunigaikščiai, vestuvių dieną atrodėte neįprastai. Iš kur jaunosios suknelė ir jūsų išskirtinis švarkas?

Kadangi esam meno pasaulio žmonės, aukso kalnų neuždirbame, bandėme pataupyti pinigėlius ten, kur įmanoma. Sigita suknelę pirko iš „Vinted“, nes buvo įkvėpta savo draugės Agnės Bitautaitės (KuriKuri) kurti tvarią madą savo gyvenime. Suknelę antram gyvenimui prikėlė ir stilizavo panevėžietė dizainerė Marija Petraitytė, kuri dirba su tokiomis žvaigždėmis, kaip Silvestras Belt ar Jessica Shy. O mano juodai baltas švarkas buvo atsiųstas tiesiog iš Kinijos. Bet buvo išardytas ir iš naujo visas perdarytas būtent man, o tai padarė mūsų mylima teatro siuvėja Valerija. .

Su Sigita ne tik kuriate šeimą, bet ir darbuojatės po vienu teatro stogu. Trintis negąsdina?

Atvirkščiai, mums taip dar geriau. Kai atėjo Sigita į teatrą, man pradėjo labiau sektis su vaidmenimis. Man ji padeda, kartais paprašau pafilmuoti repeticijas arba papasakoti, kaip jai atrodo iš šono. Gerai, kad dirbame tame pačiame teatre, bet skirtingus dirbus, tad nebūna nesutarimų. Gal tai, kad kartu dirbame, padeda greitai vystyti santykius. Arba namuose, arba teatre – esame kartu nuo ryto iki vakaro.

Kokie Sigitos asmenybės bruožai užburia labiausiai?

Kai dar nesusitikinėjome, teatre buvau užklupęs Sigitą dainuojančią sau. Ji baigusi muzikinį teatrą Londone, turi nuostabų balsą, bei žinoma taikliai pataiko į natas. Jau tada susilydžiau...

Taip pat pamenu kai kartu pradėjome gyventi, buvo momentas, kai vos susilaikiau neapsiverkęs. Nusipirkau žaidimų konsolę „PlayStation“ ir Sigita man dvi dienas neleido žaisti, nes žaidė pati. Man, kaip berniukui, čia buvo kažkas tokio. Atrodė, kad tik viena iš tūkstančio merginų gali taip nuoširdžiai mėgautis kompiuteriniais žaidimais. Kaip man buvo gražu...

Mes sutampame, lengvai kartu priimame ir didesnius sprendimus. Pavyzdžiui, vieną rytą atsikėlę, nusprendėme, kad norime dviejų katinų. Po poros valandų nuvažiavome į prieglaudą ir juos parsivežėme. Kitą rytą atsikėlę užsimanėme būti paplūdimy prie jūros – už valandos jau buvome kelyje. Viskas pas mus sprendžiasi gražiai ir lengvai. Tai labiausiai ir žavi.

Emili, ko labiausiai linkėtum savo ir Sigitos santuokai?

Neprarasti žaismingumo ir lengvumo. Ieškoti ir toliau to tyro džiaugsmo. Pirmą kartą per savo gyvenimą šiemet tiek daug verkiau. Net tris ar keturis kartus! Viskas iš tyro grožio jausmo – kai pasakė, kad būsiu tėtis, kai tėvams pranešiau, jog į šeimą šiemet ateis net du nauji Pavilioniai: Sigita ir vaikis. Kai man pasakė kad gims berniukas, bei kai sutiko už manęs tekėti... Linkiu mums abiem patirti tokių emocijų dar daugiau! Bei žinoma išlaikyti visus draugus dalyvavusius tądien ir toliau, mūsų bendrame gyvenimo kelyje.

Fotogalerija: