Aktorius ir lektorius Andrius Žebrauskas: „Charizma atsiranda, kai žmogaus vidus ir išorė sutampa“

– Ko iš esmės mokote savo seminaruose, paskaitose, vasaros improvizacijos stovyklose?

– Bendravimo. Mes dažnai pernelyg sureikšminame analitinį protą ir nepakankamai vertiname intuiciją. Žmogus – tai ne vien galva ir protas. Tarkim, aš jaučiu, kad mano kūne intuicija gyvena kažkur pilvo srityje, kairiau bambos. Mokau ir kitus ją išgirsti, atrasti pusiausvyrą tarp logikos ir emocijų. Būna situacijų, kai reikia pasvarstyti, septynis kartus pamatuoti, bet pasitaiko ir tokių, kai tenka veikti iš karto. Geriausia, kai jauti visą savo kūną – ne vien galvą. Juk kartais net patys sakome „pilvu jaučiu“, o dabar jau ir mokslininkai atrado, kad neuronų, esančių smegenyse, yra ir žarnose – jos irgi „mąsto“. Tad jeigu įsiklausytume į savo kūną, atvertume sau platesnes galimybes kontaktui su pasauliu.

– Jūsų vedamas praktinis poilsinis šešių dienų seminaras vidutiniškai gyvenančiam lietuviui kainuoja tikrai nepigiai, bet visos vietos jau iš anksto išpirktos!

Prieš kokius devynerius metus vieną dieną supratau, kad mokslams pinigų nereikia gailėti.

– Prieš kokius devynerius metus vieną dieną supratau, kad mokslams pinigų nereikia gailėti. Tad kiek uždirbdavau, viską išleisdavau įvairiems mokymams. Pamačiau, kad visas pasaulis man atviras: galiu važiuoti, kur noriu. Ne taupyti pinigus, o juos leisti. Nuo tada gyvenimo kokybė ėmė keistis, atsirado daugiau vidinių galimybių, nors pinigų nebuvo ir nėra. 

– Taip ir prasidėjo jūsų stažuotės Prancūzijoje, Kanadoje, Amerikoje, Indonezijoje, Rusijoje?

– Taip. Nors kolegos ne vieną kartą siūlė investuoti kitur – tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto kainų burbulą. Po kurio laiko daug kas iš jų prarado pinigus – mano investicijos kur kas labiau pasiteisino. Kai suvoki, kad žmogaus galimybės neribotos, atsikratai daugybės vidinių barjerų. Motoroleriuose būna įrengti greičio ribotuvai, kad per greitai nelėktum; žmogus irgi turi daugybę neišnaudotų galimybių, tačiau joms atsiskleisti trukdo uždėti tam tikri auklėjimo, įsitikinimų ar panašių dalykų ribotuvai. Mokydamasis jų atsikratai, supranti, kad gali gyventi ir kitaip. 

– Nekalbant apie vidinius dalykus, kaip išoriškai pasikeitė jūsų gyvenimas atsikračius tokių ribotuvų?

– Gal skambės banaliai, bet visiškai dingo materialių daiktų poreikis. Jei kas nors sakytų: užeik į parduotuvę, rinkis, ką nori, imk nemokamai ir neškis, sakyčiau – tikrai nieko nereikia! 

– Bet juk ne ant laužo maistą gaminate, ne ant šiaudų miegate ir mokesčius, gyvenant Vilniaus naujamiestyje, turbūt tenka mokėti nemažus... 

– Taip, tačiau kas būtina, tą jau turiu. Aišku, ir apsirengti tenka – nevaikštau skudurus vilkėdamas. Bet kol kas nebuvo tokių problemų, kad būtų reikėję rinktis, ar mokėti už butą, ar važiuoti į mokymus. 

– O ką žmonai dovanų perkate?

– Jos santykis su daiktais labai panašus kaip mano. Sako, kad moterys mėgsta šopintis, bet man tai išvis peilis, žmonai irgi panašiai. Kai labai reikia ar ko nors pritrūksta, šiek tiek išgeriam vyno, kad nebūtų nuobodu, ir abu kartu einam apsipirkti. Bet gana retai.

– Esate vedęs antrą kartą. Gal žmona – buvusi seminarų dalyvė, mačiusi guru jūsų asmenyje?

– Ne, taip nebuvo – tiesiog likimas mus suvedė prieš dešimt metų.

– Turbūt negalėtumėte gyventi su moterimi, kuri nuolat reikalautų naujų kailinių, mersedesų, papuošalų?

– Jeigu mylėčiau, tai, manau, galėčiau. Žmonės gyvendami supanašėja arba tiesiog pradeda kartu gyventi, nes jau yra šiek tiek panašūs. Visiškai skirtingos asmenybės dažniausiai išsiskiria. Kažkur skaičiau, kad kartais priešingybės traukia viena kitą, tačiau manau, kad laimingiausios poros yra tos, kur žmonės kuo nors vienodi. Mes su žmona irgi panašūs – netgi šiek tiek iš veido. Bet esame ne kraujo, o sielos giminės. 

– Dar, sakoma, galiausiai išsiskiriama tada, kai vienas iš poros nuolat tobulėja, o kitas kažkuriame taške sustoja.

– Manau, kad žmogus šiaip yra tobulas, kad ir kokių turėtų netobulumų.

– Jūs tikriausiai sakysite, kad mano proto ribotuvas neleidžia apie girtuoklį, gulintį krūmuose, galvoti, kad jis yra tobulas?

– Na, tokiu atveju galėtume prisiminti statinėje gyvenusį graikų filosofą Diogeną, kurį tų laikų piliečiai net praminė šunimi. Jeigu žmogus kitaip atrodo arba kitaip elgiasi, dar nereiškia, kad jis už tave geresnis ar blogesnis, nes galima labai stipriai apsirikti. Aš vis prisimenu žydų legendą apie 22 žmones, ant kurių laikosi pasaulis: išnyks jie – išnyksime ir mes visi. Tik niekas nežino, kas tie asmenys, – gali būti bet kas. Jūs sakote: girtuoklis guli krūmuose; o gal jis vienas iš tų dvidešimt dviejų?

– Kaip manote, ar įvairūs guru, koučeriai, sėkmės mokytojai ir jų mokymai dabar yra mados dalykai?

– Galima sakyti, kad taip. Bet, matyt, mada ir atsiranda iš poreikio. Pasaulyje vyksta smarkūs, greiti pokyčiai. Kažkada psichologija buvo vadinama nesąmone ir tik vėliau tapo mokslu. Neurolingvistinis programavimas, išaugęs iš psichologijos, dabar irgi nelaikomas mokslu, bet ateis laikas, kai toks taps. Koučingas – taip pat, nors iki šiol net pavadinimui sudėtinga rasti lietuvišką atitikmenį. Kol kas labai daug kas šioje srityje priklauso nuo paties koučerio profesionalumo ir asmenybės.

– Kokie žmonės ateina pas jus į mokymus – ar galima išvesti kokį nors bendrą vardiklį?

– Į atvirus mokymus susirenka labai įvairi publika: studentai, verslininkai, žymūs verslininkai... Be viso to, ką gauna, jie dar mokosi vieni iš kitų: kai kas gali pasidalyti patirtimi, kai kas – jaunystės atradimais. Vieni ateina tiesiog iš smalsumo, kiti nori smagiai praleisti laiką ir pasijuokti, treti – atsipalaiduoti, atsikratyti įtampos, ketvirti – išmokti peržengti tam tikrus vidinius barjerus, viešai kalbėti ir t. t.

– Ar yra buvę tokių, kurie, pasibaigus seminarui, mojavo kvitu ir reikalavo grąžinti pinigus? 

– Tfu, tfu, tfu – nebuvo. Nežinau, gal kam nors gėda ir man nepasisakė, bet daugumos atsiliepimai, kurių prašau kaip grįžtamojo ryšio, geri. Yra daugybė žmonių, kuriems šie mokymai pakeitė gyvenimo kokybę ar parodė kryptį į gerąją pusę. Kažkas dirbo vieną darbą ir atrodė, kad kitaip neįmanoma, bet nusiėmė ribotuvą, atrado kitokių savo talentų ir dabar gyvena visiškai kitaip. 

– Ko gero, sakysite, kad kiekvienas turi kokį nors talentą ir netalentingų žmonių nėra?

– Nereikia net sakyti – tai seniai visiems žinoma. Prisimenate istoriją iš Biblijos: šeimininkas davė trims tarnams talentų – pinigų – ir išvažiavo. Du iš jų tuos talentus panaudojo, jų padaugino, o trečias užkasė į žemę, kas vėliau labai nepatiko grįžusiam šeimininkui. Taigi, talentus reikia naudoti – ne užkasti!

– Savo interneto puslapyje rašote, kad jums įdomu padėti kitiems atskleisti vidinį potencialą ir „stebėti, kaip žmoguje užsidega charizmos lemputė“. Argi charizma nėra prigimtinis dalykas? 

Charizma atsiranda tada, kai žmogaus vidus ir išorė sutampa, kai jis nebūna išskaidytas. Tarkim, jaučiasi silpnas, o vaidina kietą arba galvoja viena, sako kita, jaučia trečia.

– Manau, kad ją galima įžiebti: potencijos tapti charizmatiškas turi kiekvienas. Po 14 metų praktikos nebeleidžiu sakyti apie žmogų, kad iš jo nieko nebus, nes esu susidūręs su tiek siurprizų! Ateina iš pažiūros visiškai pilka asmenybė ir staiga pasirodo esanti tokia spalvota, kad net išsižioji iš nuostabos. Pamenu, vaikščiojo toks kuklus, smulkutis, mažo ūgio, smulkių judesių žmogelis – matytumėte, kaip jis tą savo statusą užsiaugino! Reikėjo ne vienos dienos darbo, bet kolegos nepažino, iš jo išlindo milžiniška jėga. Mano galva, charizma atsiranda tada, kai žmogaus vidus ir išorė sutampa, kai jis nebūna išskaidytas. Tarkim, jaučiasi silpnas, o vaidina kietą arba galvoja viena, sako kita, jaučia trečia.

– Turbūt ir pats matote, kiek scenoje yra aktorių ar kitų žanrų atlikėjų, kurie plakasi kaip žuvys ant kranto ir jiems vis tiek nepavyksta sužavėti publikos. O kitiems, regis, užtenka tik atsistoti prieš žiūrovus...

– Vadinasi, kažką ne taip daro. Arba ne tą. Žinoma, ne visi gali būti Saboniai, bet krepšinį žaisti – geriau ar blogiau – įmanoma išmokti. Ne visi tampa Mocartais, bet jei daug dirbsi, gal būsi Saljeris, kas irgi neblogai. O gal tiesiog žmogaus talentas kur nors kitur ir jis lengvai pražystų visai kitoje srityje. 

– Ar lengva atrasti „užkastą“ savo talentą?

– Vieni jį atranda vaikystėje, kiti labai ilgai ieško. Vieni baigę mokyklą jau žino, kuo bus, o kitiems pasirinkimą primeta tėvai ir vėliau žmonės kankinasi. Ne visada paprasta suprasti, kur tu esi geriausias ir kam tu skirtas. Bet dažnai kalbėdamasis pastebiu, kokias temas palietus pašnekovui užsidega akys, vadinasi, ten ir yra jo talentas. Nes žmogui reikia daryti tai, ko jam norisi. 

– Jūs taip pat mokote kitus kalbėti prieš publiką, atsikratyti viešumo baimės. Ar įmanoma, tarkim, introvertui tapti puikiu, emocingu lektoriumi?

– Aš pats iš prigimties esu visiškas introvertas. Bet žmogui duota ir prigimtis, ir galimybių ugdytis kai ką pačiam. Man labai įstrigo dao filosofijos požiūris: jeigu esi „inis“, ugdyk savo „janį“. Ir – atvirkščiai. Tada atsiras pusiausvyra. Nes jeigu gimei introvertas, tu jau žinai, kaip juo būti, – laikas mokytis ko nors naujo. 

– Iki šiol dar vaidinate Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Belaukiant Godo“, tačiau prieš daug metų nusprendėte, kad vien teatre jums per ankšta. Kodėl?

– Tiesiog atėjo momentas, kai pasidarė įdomu bendrauti su įvairių sferų žmonėmis. Teatre dažniausiai kuri ir dirbi su menininkais – tas pats sluoksnis. Dabar susiduriu su labai įvairiais ir vis atrandu ką nors naujo. Man labai patinka mokytis, o geriausia tai daryti mokant kitus. 

– Esate sakęs: „Jeigu nesikeisi, gyvenimas tave pakeis.“ Ar skausmingi tie pokyčiai buvo jūsų asmeniniame gyvenime? 

– Labai lengvai viską keičiu, ypač rutiną. Sakyčiau, tai gana jaunatviškas požiūris. Senais laikais galėdavai pasigirti: „Tame pačiame darbe dirbu 30 metų.“ Dabar bendraudamas su labai įvairaus amžiaus žmonėmis matau, kaip jie keičia darbus. Mano bendraamžiai – sunkiau, 30-mečiai – maždaug kas penkerius metus, dar jaunesni – kas dvejus. Apskritai, greitai ir darbdavių nebeliks, niekas nesakys „aš tave įdarbinu“ – bus susitarimai, partnerystė, interneto platformos, per kurias vieni kitus susiras. Man tai patinka, nes keistis visada įdomu. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“

– Jauniems tą daryti lengviau, kai nėra didelių įsipareigojimų, paskolų, vaikų...

– Skolos – tikrai nemalonus dalykas ir netgi tam tikra vergovės forma. Neturi mašinos – eik pėsčias, kam skolintis? Turi pinigų – tada pirk. Žinau, kas yra paskola, bet ji baigėsi išsimokėjimu ir labai dideliu džiaugsmu. 

– Tarp jūsų seminarų temų – ir mokėjimas tinkamai reaguoti į nesėkmes. Esate išgyvenęs skyrybas. Nežinau, kaip jas vertinate, tačiau ko išmokote iš šios patirties?

– Santuokoje gyvenantys žmonės eina keliu ir tam tikrą atkarpą jiems būna gerai. Jeigu kažkurio gyvenimas keičiasi, nebesutampa interesai – keliai išsiskiria. Ar tai gerai, ar blogai – gali vertinti, kaip nori. Tačiau jeigu vienas nebenori ilgiau būti kartu, vadinasi, ir kitam tai nebetinka. Turite padėkoti už bendrą kelionę ir kryžkelėje atsisveikinti.

– O mėginti sulaikyti arba bėgti paskui?

– Manau, tai būtų nesėkmės pradžia. Nenoriu kategoriškai teigti, bet man tai netinka. Suskilusio indo nebesuklijuosi. 

– Tai gal grįžkime prie linksmesnių temų: prieš kurį laiką Žebrausko (t. y. jūsų) sūnus vedė Mainelytės dukrą ir padarė jus laimingu seneliu? 

– Taip, mano sūnus vedė. Aš esu laimingas ir aš esu senelis. Turiu sūnų, anūkę ir dar turiu podukrą, kuriai tuoj sukaks 18-a. Nors kad esu senelis, dar iki galo nesuvokiu. 

– Ar senatvė jums baubas?

Mano smalsumas niekur nedingo, todėl manau, kad senatvė bus labai smagus laikas. 

– Tikrai ne. Žinau, kad jaunas nebebūsiu, bet tikiuosi, kad išliksiu jaunatviškas. Kažkur skaičiau, kad gyvenimas pailgėja, jeigu žmogus mokosi, nes smegenys funkcionuoja, ir turi planų, nes organizmas tam nusiteikia. Aš planų turiu 20–30 metų į priekį. Mano smalsumas niekur nedingo, todėl manau, kad senatvė bus labai smagus laikas. Šiame gyvenimo etape jau turi prikaupęs patirties, išminties ir mėgaujiesi ramybe, pradedi matyti detales. Pramogų poreikis mažėja, bet atsiranda daugiau pasitenkinimo paprastais dalykais.

Sigitas Geda sakė: „Man gražiausias klebonas – varnėnas.“ Galėčiau jį pratęsti: „O geriausias vargonininkas – giedantis strazdas.“ Šiurpai vaikšto ir apima visiška ekstazė, kai girdžiu jį čiulbant, – nieko daugiau nereikia. Ir, jaučiu, kuo toliau, tuo dažniau taip bus: vis labiau pratinsiesi prie žemės ir vis labiau – prie kosmoso. Žiūrėsi į žvaigždes ir suprasi, kad nieko daugiau nereikia, nes greitai ten išeisi. Atsimenu, viena 100-metė jogė, paklausta apie mirtį, entuziastingai sušuko: „Laukiu nesulaukiu, nes žinau, kad ta kelionė bus žiauriai įdomi!“