Aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas: „Gyventi permainų laikais – sudėtinga“
Atrodo, kad kai nuo galvos nuriedėjo karūna, jis net nepasilenkė pažiūrėti, kur šioji sustos. Neįdomu. Pavadintas egoistu, jis dar paantrina: „Žiaurus!“ Kito būdo išgyventi aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas (47) nežino, nors dėl kino, teatro, kolegų, šiandienės situacijos Lietuvoje bei pasaulyje išgyvena taip, kad skauda net iš šalies klausantis.
Neseniai įvyko jūsų režisuoto spektaklio „Psichai“ premjera „Domino“ teatre. Esate patenkintas?
Jaučiuosi šiek tiek pervargęs – sunkiai ta premjera išėjo. Darbas pareikalavo daugiau jėgų, nei iš pažiūros yra vertas. Bet visi darbai tokie. Man natūralu atlikti darbą maksimaliai gerai. Kartais sukirba mintis gal ne patingėti, bet lengvesniu keliu nueiti. Nes rezultatą dauguma vis tiek priima vienodai, padarei tai per kraują ar tarsi pasišokinėdamas. Tą skirtumą pastebi mažas procentas žmonių. Bet greičiausiai tai duotybė – eiti sunkesniu keliu. Ir mano žmona Indrutė – scenografė, kostiumų kūrėja – tokio paties tipo žmogus. Mes premjeras išleidžiame sunkiai. Sunku yra ir dėl to, kad susirinkusiųjų dirbti požiūriai skirtingi, jei sutaptų – ir tas sunkusis kelias būtų lengvesnis.
Tai jūs, atleiskite, tas psichas, kuris statydamas spektaklius nueina sunkiausiu keliu, nusibrozdina kelius, nusibalnoja nosį, – ir kas jums iš to?
Nieko. Nebent tai, kad nesiplojai veidu į purvą. Tik tiek.
Argi taip jau svarbu net jei kas pamatys?
Man pačiam tai svarbu. Padaryti tą akimirką viską, ką galiu. Noriu mėgautis komfortu – žiūrėti visiems į akis. Nebūti niekam skolingas nei morališkai, nei finansiškai.
Ar verta į tas akis žiūrėti?
Taip, tai turbūt vienas esminių dalykų, gyvenimo prasmė.
Dainių Kazlauską net nesidomintys teatru žino pagal „Urvinį žmogų“ – jūs šį spektaklį statėte, pats daug metų vaidinote. Gal su juo jaučiatės svarbiausią darbą savo gyvenime jau nuveikęs, pasistatęs savotišką paminklą, kokį kiti kūrėjai susikuria būdami kur kas brandesnio amžiaus?
„Urvinis“ – tik vienas iš gyvenimo etapų. Absoliučiai visi darbai yra ypatingi, nes tą akimirką stojo iššūkiai, kuriuos turėjai nugalėti. Ar „Urvinis“ – paminklas? Abejoju. Nebent viena plyta, jei tas paminklas iš plytų.
Spektaklyje ir juokingai, ir egzistenciškai graudžiai dėstėte ne tik vyro ir moters santykius, bet ir daugybę buities detalių. Koks jūs, kai sūnūs pribarsto trupinių ant kilimo, kai virtuvė užgriozdinta neplautais indais, kai baigiasi tualetinis popierius?
Tai neatsiejama šeimos gyvenimo dalis. Niekada nebijojau sunkaus, nešvaraus darbo. Man buvo gal dešimt ar dvylika metų, kai gulėjau ligoninėje dėl apendicito. Niekas nekeisdavo basonų, tai aš atsikeldavau ir savo palatos draugams juos pakeisdavau – išplaudavau ir padėdavau. Nežinau, iš kur tai, gal noras tvarkos man įgimtas. Gyvenimo nebijau jokia forma, buities rutina man nėra drakonas, nors, žinau, kai kurioms poroms pridaro bėdų. Rutina man baisiau kūryboje nei gyvenime. Gyvenime natūralu: baigėsi popierius – nuėjai ir nupirkai, prisikaupė šiukšlių – išnešei.
Jei Indrutė daiktą padėtų neįprastoje vietoje, bartumėtės?
Ne, padėčiau atgal tyliai ramiai. Ir vaikų nebarčiau, nors visa šeimyna, būna, įgriūna į namus, nusiauna batus ir eina savais reikalais. Ilgainiui tas batų kalnas didėja, kol vieną dieną neberanda norimų. Jei aplinka netvarkinga, mane erzina. Juk galva dirba visą parą: įsivaizduokit, kiek smulkių detalių – nuo aktoriaus vaidybos iki šviesos blyksnio ir muzikos akordo – reikia suvesti į viena. Tad dar mintis apie tai, ką kada sutvarkyti, gyvenimą paverstų nepakeliamu. Tvarkinga buitis man – papildoma pagalba, bet nesu išprotėjęs dėl tvarkos (juokiasi). Man egoistiškai paprasčiau gyventi tvarkingai, juk visi ieškome naudos, nors ir mylime savo artimuosius. Tai nereiškia, kad kiti privalo gyventi pagal mane. Štai kai Indrutė daro valgyti, aš viską sutvarkau. Ji nemėgsta gaminti, bet tenka maitinti vaikus ir mane. Nes aš nemoku. Niekas netiki – visi nurašo tinginystei, apsimetimui. Sako, po Vėžio ženklu gimę turėtų mėgti ruošti valgį – bet aš net nemoku! Tačiau labai stengiuosi nuimti nuo Indrutės pečių kuo daugiau pareigų, juolab kad dažnai būnu išvykęs. Vien ką reiškia vaikų auklėjimas, jų pamokų ruoša.
Indrutė ypač gera mama – mūsų vaikams taip pasisekė. Ji neįtikėtinai atvira, sąžininga, jai rūpi kiekviena vaikų gyvenimo detalė, tad mūsų sūnūs – keturiolikos metų Domas ir devynerių Bernardas – jaučiasi ypač saugiai ir ramiai. Mūsų vaikai faini, bet tikri berniukai – visur kur vyksta derybos. Svarbiausia – išsiderėti geriausias sąlygas: jei tu darai tą, tuomet aš aną ir panašiai. Jei gerai suderi – laimi, tokia berniuko logika.
O jūs su Indrute deratės ar esate kokiame nors kitame sutuoktinių gyvenimo etape? Ir vadinate žmoną tik mažybiniu vardu – tarsi per saldu...
Per devyniolika bendro gyvenimo metų nesu jos pavadinęs žmona, nebent kokį kartą viešai. Ji man Indrutė nuo pirmos akimirkos, kai sutikau. Mūsų atvejis ypatingas. Mudu dėl santykių nekenčiame – dėl santykių kenčia tik egoistai. Didžiausia porų bėda yra savinauda, ji natūrali, visi jos siekiame, bet visa ko dievas yra saikas – visuose dalykuose. Kai jo nėra, prasideda problemos. Nuo pat susitikimo su Indrute neišsiskiriame – mus lydi suėjimo, glaudumo jausmas, ne šiaip buvimas drauge. Mudu ištisai kartu. Net kai manęs nėra, vis tiek esame kartu. Mudu iš tiesų vienas kitą labai stipriai mylime. Ir ta meilė nepakito nuo pirmos dienos iki šiandien. Gerai: jei meilė būtų raudona spalva, galbūt ji pustoniu nublanko, bet plika akimi to nematyti. Santykių problemų mums nereikia spręsti.
Ką darė Indrutė, kai scenoje jus surakino skausmas ir nebaigus spektaklio išvežė greitoji pagalba?
Nieko. Ji sveiko proto, racionali. Tąkart ji sulaukė medikų išvadų, padarėme, ką reikia, ir nurimome. Aš emocionalus, manęs negalima prileisti prie nelaimės, nes išsigąstu ir audringai reaguoju. Pavyzdžiui, kartą mažas sūnus įmerkė rankas į raudonuosius pipirus ir pasitrynė akis. Jis rėkia, aš rėkiu ant jo, nes esu klaikiai išsigandęs, telefonu dar rėkiu greitajai pagalbai – kuriu absoliučiai nenaudingą šaršalą. Tuo metu Indrutė ramiai paima vaiką, išplauna akis – nereikia net jokios greitosios. Štai šioje gyvenimo vietoje neturiu kuo pasididžiuoti (juokiasi).
Tai jums Indrutė nutiko it kokia laimė.
Čia tai laimė visiška. Laikas, aplinkybės, įvykiai lemia žmogaus brandą. Žmogus privalo kopti laiptais aukštyn, kad galiausiai galėtų pasakyti: „Eikit šikti, viso gero.“ O kai du žmonės kartu nelipa laiptais arba lipa skirtingu tempu, tarp jų atsiranda atstumas, plyšys. Tai baisiausias dalykas, kuris išskiria ne tik meilės suvestus žmones, bet ir draugus, kolegas, apskritai bet kokius duetus.
Taip, jaunystėje norėjau būti matomas – natūralu, kitaip šiandien nebūčiau ten, kur esu. Noras būti matomam – natūrali mūsų profesijos liga, turinti šalutinių poveikių. Bet nuo jos išgydo gyvenimas. Mums tai nutiko su atėjusia nepriklausomybe. Iki tol įgyta patirtis tapo verta tik šiukšlių dėžės. Tad mes gyvenimą vėl pradėjome nuo nulio kartu su savo vaikais. Mūsų situacija net sudėtingesnė nei vaikų, nes turime suvokti, kas teisinga, kad ant mūsų teisingo pagrindo stiprų savąjį statytųsi vaikai.
Jūs ne iš tų, kuriuos erzina jaunoji karta, turėjusi prabangą gimti jau nepriklausomybės metais?
Bet kaip faina, kad jie galėjo gimti būtent tokiu laiku! Ir į savo situaciją galime žvelgti teigiamai: kaip gera pradėti nuo naujo lapo. Jaunoji karta ir turi būti kitokia, mes turime ieškoti tik bendrų sąlyčio taškų ir netrukdyti vieni kitiems: vieniems gyventi, kitiems nugyventi.
Bet jūs puikiai prisitaikėte prie naujo laiko – vaidinote ir Vakarų filmuose. Tarp kitko, kokiuose – neradau informacijos apie tai?
Ir nerasite, nes specialiai darau, kad tokios informacijos nebūtų. Kam to reikia, kas nuo to pasikeis? Na, filmavausi keliuose filmuose, nelaikau to jokiu pasiekimu. Kad filmuojiesi kine, gali sakyti, kai per sezoną su tavimi susukamos trys keturios juostos. Visa kita – atsitiktinumai. Vaidybos kine atsisakiau apie 2000-uosius ir paskyriau gyvenimą teatrui. Tais laikais Lietuvoje kinui pinigų nebuvo, dėjosi negražūs dalykai, tad mano priimtas sprendimas leido sumažinti dalyvavimą neskaidriose dalybose pinigais, emocijomis ir kitais dalykais, kurie žmogų paverčia ne žmogumi.
Tai spjovėte į barzdą režisieriams ir net nusisukote nuo galimų pinigų?
Jei spjoviau, tai nebent sau į barzdą. Man sąžiningiau buvo sėdėti šaltuose teatruose su trimis žiūrovais. Tačiau tai buvo laikas sukaupti patirtį, tobulinti meistrystę.
Bet štai ėmėte ir nusifilmavote serialuose „Moterys meluoja geriau“, „Monikai reikia meilės“.
Trumpa istorija: buvau išvargęs, norėjau būti namuose, sakiau – niekur nevažiuosiu, būsiu su vaikais, Indrute, savimi. Sutikau renginyje prodiuserį. Jis pasiūlė filmuotis – aš neatsisakiau. Neslėpsiu, daug kam buvo netikėta. Bet dar labiau nustebau aš pats, man patiko. Streso lygis – nulinis. Pasitenkinimo – aukštas. Kur šiais laikais rasi tokį darbą? Tik ką baigiau filmuotis seriale „Monikai reikia meilės“ – įspūdis toks pat. Be įtampos džiaugiesi darbu.
Garsūs vardai suteikia kūriniui svorio, nes vardas – kokybės garantas?
Deja, jis nėra garantas. Dabar žmonėms darbas nėra svarbiausias dalykas, šešiasdešimt procentų lemia savireklama. Idealus laikas vidutinybėms. Jų laikas atėjo su yonika. Retas ko nors siekia. Tokiame laike prisitaikai, ieškai savo nišos. Aš savąją suradęs, nenoriu niekam trukdyti, niekam nieko teigti.
Bet jūsų profesijai tiktų posakis, kad gavę privilegiją žinoti turi pareigą ir veikti.
Nė velnio! Saviauga yra tavo paties reikalas. Tu pats turi norėti ko nors siekti – niekas tavęs neprivers. Kitu atveju tiesiog chamiškai vagi kito žmogaus laiką. Todėl vis dar nesinori dėstyti...
Tai savanaudiška!
Tai klaikiai nesavanaudiška. Savanaudiška abiturientams paduoti paraiškas į keletą specialybių vienu metu. Didelė pasiūla, bet ir noro stoka taip pat didelė.
Ir kur nusiris žmonija?
Tai tegul ritasi. Vadinasi, mes to nusipelnėme. Aš nenoriu atsakyti už visus, noriu atsakyti tik už save. Šiais laikais, matyt, tai vienintelis būdas tą riedėjimą šiek tiek pristabdyti.
Juk tai egoistiška!
Absoliučiai ne egoistiška, o pakankamai protinga. Čia kaip šeimoje: vaikus gali auklėti tik savo pavyzdžiu, ne teigimu, diegimu. Kūryboje, darbe kitam asmeniui mes galime turėti įtakos savo darbais ar pasiekimais. Juk būna: jaunas žmogus atsitiktinai pamato spektaklį ar kokį nors filmą, išgirsta kokio nors politiko mintis ar siekius ir jo galvoje tarsi kas spragteli – jis nori tapti toks pats ir siekti ko nors panašaus, o gal net dar geriau. Tai štai, jei mano, kaip aktoriaus ar režisieriaus, darbas kam nors taps tuo pirštų spragtelėjimu – tai bus geriausia, ką galiu padaryti. Man toks spragtelėjimas buvo Eimunto Nekrošiaus spektakliai.
Ar įmanoma visuomenės moralinė pažanga?
Aišku, kad įmanoma – ji visais laikais įmanoma. Šiuo metu mes – nuopuolyje, nes gyventi permainų laikais sudėtinga. Man išgyventi padeda šeima: Indrutė, vaikai, mėgstamas darbas – to pakanka nevirsti gyvuliu.
Taip sudėtinga jums gyventi, tai kur ieškote atspirties – gal meditacijoje, jogoje?
O kam ta joga? Joga yra tavo galvoje. Sutvarkyk aplinką – nereikės jogos. Apsišluok, išnešk šiukšles laiku. Kaip knygoje „Mažasis princas“ – baobabus laiku iš planetos išsirauk ir nereikės jokios jogos.
Dirbate ir Rusijoje, o tokius kūrėjus vis persekioja kieno nors nepasitenkinimas. Nemanote, kad gali kas nors prikibti, ypač kai politinis kontekstas toks jautrus?
O ko kabinėtis? Kabinėjasi tik idiotai, su jais kovoti neįmanoma. Tas taškas, per kurį susiliečiu su Rusija, yra puikus – mane supa šilti žmonės, ten puikiai praleidžiu laiką, turiu puikias darbo galimybes, kokių čia negalėčiau turėti, dirbu su geriausiais. Vaidinu, režisuoju... Puiku, kad esu baigęs režisūrą, nes kuo toliau, tuo vis mažiau noriu vaidinti. Iš kitos pusės, režisūra atveria ir kitų galimybių – taip gali išvengti kūrybinės rutinos. Šiuo metu tas kaitaliojimas yra geriausia išeitis. Bet geriausia, kai sulauki vasaros ir ateina poilsio metas. Tada nuslūgsta įtampa, nereikia anksti keltis į mokyklą, nereikia ruošti pamokų, pietų – nors Indrutė vis tiek juos daro ir labai skaniai, – keliaujame ir mums labai gera.
O kur keliaujate?
Visur. Automobiliu net iki Stambulo buvome nuvykę. Kompanija puiki – mūsų vaikai nezyzia. Išmaišėme visą Europą: nei Italijoje, nei Ispanijoje neradome tokios vietos kaip Bulgarijoje. Ją parodė kolegos, pirmą kartą nuvažiavome labai atsargiai. Keturi kilometrai tuščio pliažo – gali koks nori būti. Už kalvelės yra gydomojo purvo – išsivolioji ir eini į jūrą nusimaudyti. Fantastika! Neklauskit, kur tai, – nesakysiu niekam. Egoistas? Žiaurus (juokiasi).