„Kai pirmiausia sau tai pripažįsti, tampa nebe gėda visiems pasakyti: „Viskas, aš savo jau išgėriau. Mano taurė pilna“, – prisipažįsta ne vienus metus blaiviu gyvenimu besidžiaugiantis aktorius Jurgis DAMAŠEVIČIUS (51).
Kiek laiko kovojate su priklausomybe?
Turbūt pusę savo gyvenimo. Alkoholizmas – tokia liga, su kuria negali susigyventi ar priprasti. Nėra varianto: „Aš gal šiek tiek mažiau gersiu...“ Jei sergi, alkoholio dietos nelabai pavyks laikytis. Su liga turėsi nuolat kariauti – kaip moki, kaip gali, iš visų jėgų. Kitaip ji užgoš visus tavo pojūčius, jausmus, emocijas. Be to, liga įvairiausiomis formomis tave prisiveja: gali dešimt ar dvidešimt metų būti visiškai blaivus, bet kai sugalvosi nusipirkti ginklą, tau primins ligoninės įrašus... Kaip man buvo: reikėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, o man priminė: „Jūs gi gydėtės, buvote dispanseryje...“ Teko papildomus mokymus išeiti. Gali išvažiuoti į kitą pasaulio kraštą – šita liga tave bet kur pasivys. Todėl, kad ji yra tavyje – tavo galvoje.
Kada alkoholis atsirado jūsų gyvenime?
Nuo mokyklos – kaip visi vienuoliktokai ar dvyliktokai eksperimentavau, ragavau, bandžiau pajėgumus. Tada tai atrodė žaidimas. Tik iš mūsų žaidžiančių nė vienas draugas nenuėjo tokio kelio kaip aš: kiti pažaidė ir susidomėjo kitais dalykais, o aš patekau į terpę, kurioje žaidimas sukosi toliau. Juokai, slėpimasis, pasiteisinimai... Teatre net lažindavomės: „Kas šiandien ateis girtas? Kas vaidins besipinančiu liežuviu? Kas bėgs ieškoti pagirių?“ Atrodė juokinga, smagu. Kadangi įtampos darbe nemažai – daug repetuodavome teatre, dar filmuodavausi serialuose ir filmuose, – išgėręs jauteisi ant vienos bangos su chebra, atsipalaidavęs, persikrovęs. Ir aplinka čia niekuo dėta – tiesiog įsitrauki į žaidimą ir paklūsti jo taisyklėms.