Aktorius Karolis Sakalauskas: „Tapti gaisrininku man dar ne per vėlu“ (papildyta kovo 11 d.)

Berniukai dažnai svajoja būti kosmonautais, policininkais ar gaisrininkais, bet tik nedaugeliui vaikystės svajonės tampa tikrove.

Ugnies ir vandens stichijos mane intrigavo nuo mažų dienų, ir šis susidomėjimas niekur nedingo. Keturiolikos su draugais visada bėgdavome žiūrėti, kas ir kur dega. Šešiolikos sykį nenuėjau į teniso treniruotę vien todėl, kad pamačiau pravažiuojančias gaisrinės mašinas, – viską mečiau ir nubėgau įkandin. Kai gaisrininkai baigė darbą, įlindau pažiūrėti apdegusio namo iš vidaus, kai išėjau į lauką, pasirodė žurnalistai su kameromis – taip patekau į Baltijos televizijos kriminalines žinias (juokiasi).

Aštuoniolikos, kai jau pats vairavau automobilį, važinėjomės su mergina po Alytų. Žiūriu, gaisrinės lekia – negi nevažiuosi iš paskos?! Bėda, kad buvau jaunas, pinigų neturėjau, tad kuro už kokius penkis litus tebuvo įpilta – toli nenuvažiuosi. Pasekėme kiek, pamatėme, kad tolyn už miesto važiuoja, ir pasukome atgal.

Kodėl išpildyti vaikystės svajonę ryžaisi tik dabar?

Vis kas nors sulaikydavo: truputį baisu, gal šiek tiek pavojinga. Bet pastaruoju metu vis galvojau: privalau nugalėti save. Nesu nei kietas, nei labai drąsus. Pasimokysiu – pamatysiu: kas žino, gal įlindus į kokį urvą baisus klaustrofobijos priepuolis ištiks?

Kolegoms televizijoje taip pat buvo šokas, kai kas šį mano žingsnį įvertino gana skeptiškai.

Prieš metus su kūrybine grupe filmavote laidą, skirtą Šv. Florijono – ugniagesių sergėtojo – šventei. Diena, praleista vilkint ugniagesio uniformą, įkvėpė?

Visą gyvenimą ne mažiau norėjau būti ir aktoriumi, o kai baigiau aktorystę, pamaniau, kad gaisrams gesinti esu jau per senas. Tačiau filmuojant Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vadai patikino, kad tapti gaisrininku man visai ne per vėlu – galiu tai padaryti iki trisdešimt vienų ar dvejų metų.

Pamenu, grįžęs namo visą dieną neužsičiaupdamas žmonai pasakojau, kaip ten viskas buvo, kaip leido „pabandyti ir tą, ir aną“. Žmona matė, koks esu užsidegęs, akys blizga... Būtent Jolanta mane ir pastūmėjo: „Jei gaisrininko darbas tave taip traukia, kodėl nepabandžius?“ Pasakė, kad jei nesugebu išsikrauti nei namuose, nei sporto salėje, jei trūksta adrenalino ir negaliu ramiai miegoti, vadinasi, turiu pabandyti.

Fizinio pasirengimo stojant į Ugniagesių gelbėtojų mokyklą užteko?

Pirmiausia privalėjau nuodugniai išsitirti sveikatą. Norinčiųjų mokytis buvo daug, bet ne visiems tikrinimas buvo sėkmingas. Jauni žmonės atvažiuoja čipsų prisivalgę, energinių gėrimų prisigėrę ir paskui pyksta, kad kraujyje cukraus kiekis per didelis! Tikrino viską – plaučius, smegenis, ausis, akis. Atrodo, viskas gerai – esu tinkamas.

Fizinio pasirengimo testus irgi išlaikiau. Tiesa, normatyvai ten – labai griežti, nežinau, ar atsirastų žmogus, kuris juos visus įvykdytų. Įsivaizduokite, šimtą metrų reikia nubėgti per dvylika sekundžių, o net Lietuvos rekordas – daugiau nei dešimt sekundžių! O juk dar tenka ir svarmenis kilnoti, ir atsispaudimus, prisitraukimus daryti. Džiaugiuosi, nes įstojusių kursantų sąraše esu trečias.

Fizinė ištvermė iš niekur neatsiranda...

Jau kokius šešerius metus su nedidelėmis pertraukomis keturis ar penkis sykius per savaitę einu į sporto salę. Darau tai tik dėl savęs: kai savaitgaliais – baliai festivaliai ir alučio kaip reikiant atsigeri, nieko kito nelieka (juokiasi). Nenorėčiau, kad nutiktų kaip kai kuriems mano bendraamžiams: metų – trisdešimt, o pilvai – kaip šešiasdešimtmečių ar aštuoniasdešimtmečių. Tačiau ne vien fizinis pasirengimas gaisrininko darbe svarbus – psichologinis tvirtumas ne mažiau reikalingas. Kas žino, gal pamatysiu tikrą gaisrą, stovėsiu su šlanga rankose ir sakysiu: „Noriu pas mamą.“

Per pažįstamus netgi bandė išsiaiškinti, ar vėl nesugalvojome kokios nesąmonės, liepė rimtai mane įspėti, kad „gaisrą gesinti – ne girtam ant laužo m...ti“.

Televizija taip ir liks gražus prisiminimas?

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjo departamente žmonės kalbėjo, kad tai – eilinis mūsų kūrybinės grupės pokštas. Per pažįstamus netgi bandė išsiaiškinti, ar vėl nesugalvojome kokios nesąmonės, liepė rimtai mane įspėti, kad „gaisrą gesinti – ne girtam ant laužo m...ti“. Stodamas į mokyklą turėjau pažadėti, kad po mėnesio ar dviejų nepersigalvosiu, kitaip privalėsiu aštuoniolikos tūkstančių litų baudą mokėti – juk studijos nepigios: įranga, specialūs drabužiai – viskas kainuoja, o dar ir neblogas stipendijas kursantams moka.

Kolegoms televizijoje taip pat buvo šokas, kai kas šį mano žingsnį įvertino gana skeptiškai. Televizija – vienas mano hobių, kuris tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Dabar darbo televizijoje sumažėjo iki minimumo, bet jei tik bus daugiau, tikrai neatsisakysiu ir stengsiuosi viską suderinti.

Vien todėl, kad iš ugniagesio algos vargu ar išgyvensi?

Daug žmonių Lietuvoje gyvena iš pusantro tūkstančio litų algos, yra ir tokių, kurie išgyvena iš kur kas mažiau. Bet ugniagesiai dirba pagal griežtą grafiką: vieną dieną dirba, tris – ilsisi. O aš nesu iš tų, kurie galėtų tris paras miegoti (juokiasi)...