Aktorius Marijus Bagdonavičius: „Mano blaivaus gyvenimo kaina buvo siaubinga!“ (papildyta rugsėjo 15 d.)

Nebijai prisipažinti, kad buvai alkoholikas? 

Pirmą taurelę išlenkiau trylikos. Žurnalistikos studijos irgi neapsiėjo be alkoholio. Vėliau įkūriau stambią reklamos kompaniją. Mums sekėsi, ofisas Vokiečių gatvėje, geras automobilis ir pinigai, kurių neskaičiavau... Sandoriai vykdavo prie stiklo viskio naktiniuose baruose – alkoholio daugėjo. Nė nepajutau, kaip viskas ėmė riedėti žemyn: skyrybos su žmona, verslas – velniop. 

Nejau nemėginai kapstytis? Juk esama visokiausių būdų... 

Nemėginau?! Ko tik nedariau! Gėriau ir su kodu, ir be kodo, po oda siuvau kapsules, lankiau anoniminių alkoholikų susirinkimus. Vis pramušdavo... Kai reikėdavo padaryti darbus – juk kūriau dokumentinius filmus, – susiimdavau, po visko – vėl iš naujo. Šnapsas kai pagriebia, nepaleidžia taip lengvai. Kai pradėjau lankyti anoniminių alkoholikų susirinkimus, Lietuvoje mane daug kas pirštais badė. Netgi mano moteris: „Tu mums gėdą darai!“ 

Net sunku įsivaizduoti, kiek Lietuvoje yra slaptų alkoholikų. Tarp žinomų žmonių jų – krūvos. Geria savaitėmis, paskui privačioje klinikoje juos grąžina į gyvenimą. Ir taip – iki kito karto! Alkoholio užvaldytus atpažįstu iš akių, iš eisenos, prakaitavimo, plaukų spalvos. Bėda, kad pas mus įteisintas socialus gėrimas. Jis ir maskuoja tuos slaptuosius alkoholikus. Žiūrėk, štai gatve eina plastikiniu buteliu alaus nešinas statybininkas. Atvira girtuoklystė vidury darbo dienos! Anglijoje tokie dalykai sunkiai įsivaizduojami. 

Marijau, visiškai negeri jau keletą metų. Kaip tau pavyko? 

Mano blaivaus gyvenimo kaina – siaubinga! Gerdavau savaitėmis. Išgėręs darydavausi aršus – turiu daug sveikatos, pats ieškodavau priekabių. Pamatęs gražią merginą, būtinai turėdavau ją nukabinti. Jei nepatikdavo žvilgsnis, galėdavau vienas šokti prieš penkis. Būdavo, laimėdavau, o būdavo... Žinau, ką reiškia, kai labai labai skauda!  Neabejoju, kiekvienam alkoholikui ateina etapas, kai galvon šauna mintis: „Gersiu tol, kol numirsiu!“

Kartą sugalvojau, kad geriausia būtų mirtinai sušalti. Taip ir padariau: prisigėręs užmigau pusnyje. Vilniuje tą 2005-ųjų žiemą buvo kokie minus dvidešimt. Sekundei atmerkęs akis, supratau, kad mirštu. Užtruko dar sekundę ir galvon šovė mintis: bet aš juk labai noriu gyventi! Išropojau iš pusnies, kažkaip atsidūriau ant plento, netoli Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės. Mane pastebėjo ten važiuojantis greitosios automobilis. Buvau be dokumentų, tiesiog gatvėje gulintis bomžas... 

Žmonės mane pamilo, jie jaučia, kad dabar esu visiškai švarus. Manyje neliko agresijos, esu lyg meška.

Paskui vyko tai, kas vadinama mistika. Kalbėti apie tai žmonių kalba sunku. Yra tokia rusų grupės „Akvarium“ daina: „Aš stoviu ant plokštumos, kuri keičia pasaulio vaizdą...“ Manasis pasaulis suskilo į daugybę gabaliukų. Mačiau save iš viršaus, iš šono, jaučiausi turintis tūkstantį akių. Girdėjau, kas ką kalba ligoninėje. Ir tai buvo ne tiesiog triukšmas, o sakiniai, kuriuos puikiausiai supratau visus iškart. Stebėjau gydytojus, sanitarus, ką jie daro, kaip elgiasi. Pažinojau juos, juk ne kartą filmavau savo filmams apie narkomanus. Labai bijojau, kad man nupjaus rankas ir kojas. 

Medikai su manimi elgėsi bjauriai – niekas nepaduodavo stiklinės vandens, o sesutės mušdavo, nes pradžioje viską dariau po savimi. Supratau, ką jaučia ligoninėje jokių teisių neturintis bomžas. Buvau niekas, tiesiog sušalęs mėsgalis.  O paskui pamačiau ant lovos šalia manęs sėdinčią senelę. „Tau dar per anksti, privalai grįžti“, –pasakė. 

Tai buvo vaizdinys? 

Būdamas ten suvoki, kad viskas, ką matai, yra tikra. Tik vieni žmonės iš šito pasaulio, o kiti – iš ano. Jausmas toks, lyg sėdėtum ant tvoros ir dairytumeisi į šonus.  Grįžimas iš TEN nėra malonus. Pasaulis, kurį matei, užgęsta, lieka tik kūno skausmas, gėda, šlykšti alkoholiko mirtis. Jautiesi lyg senas, mirštantis kupranugaris, purvinas šlamšto gabalas. 

Nuolat prisimenu tą skausmą. Ir suvokimą, kad jei susirengi išeiti anksčiau laiko, skauda ne kūną, o sielą. Nėra teisinga nutraukti programą. Paskui lieka nepadarytų darbų šleifas. Jau niekada nepaskambinsi mamai, neatiduosi skolos, netgi vandens unitaze nenuleisi. Visa tai gali išsispręsti šiame gyvenime, aname – nebeišsispręs, kad ir kaip ten būtų gera.  Štai tada atsiranda begalinis noras gyventi – su akimis ar be akių, su rankomis ar be rankų. 

Tai, ką išgyvenai, buvo pamoka? Galimybė pakeisti gyvenimą? Grįžęs tikriausiai nė nepažvelgei į butelį? 

Galimybę keistis gali suteikti sau tik pats. Po ligoninės supratau, kad pirmiausia man reikia keisti gyvenimo vietą. Išvykau į Angliją. Pradžiai tai puiki šalis. Jei ten sakai, kad esi fotomodelis, tai taip ir yra. Svarbu, kad elgtumeisi kaip fotomodelis ir kad tau sektųsi. Niekas neskambins į Lietuvą ir netikrins. O jei ir paskambins, tai bus tik formalumas.  Atvažiavęs pirmiausia nuėjau pas draugus, su kuriais gerdavau Lietuvoje. Jų gyvenimas nebuvo pasikeitęs – vyrai dirbo stroikėse, po darbų gerdavo. Du mėnesius gyvenau, kaip ir jie, – pabėgęs iš didžiosios Lietuvos, patekau į mažąją Lietuvą. Čia alkoholis dar pigesnis, uždarbiai – didesni. Supratau: bėgti reikia toliau. „Toliau“ reiškė tapti nelietuviu. 

Uždirbtus pinigus investavau į mokslus. Lankiau visus įmanomus kursus. Gavau antiteroristinių veikų specialisto diplomą, kuris leido man vadovauti būriui. Meistriškai vairuoti išmokau lankydamas protokolinio, kovinio vairavimo ir automobilių persekiojimo bei taranavimo pamokas. Britų Raudonajame Kryžiuje, galima sakyti, įsisavinau greitosios pagalbos kursą, moku atverti trachėją, jei prireiktų – ne tik padaryti dirbtinį kvėpavimą. Žodžiu ir raštu išlaikiau britų precedentinės teisės egzaminą. Man buvo suteiktas kovinės sulaikymo technikos specialiojo instruktoriaus statusas (visus šiuos vandens ženklais ir specialiais lipdukais pažymėtus diplomus Marijus laiko susegęs storame aplanke, sako, kam reikia, tas žino apie jo sugebėjimus ir mielai jais naudojasi – ima privačias pamokas – red. past.). 

Tačiau svarbiausia, ką man pavyko pasiekti, tai gauti tarptautinį labai svarbių asmenų apsaugos – „Special Security: Level 3“ – diplomą ir darbo licenciją bei NRA šaudymo pistoletu ypatingojo eksperto statusą „Edelweiss Tactical“ kalnų jėgerių mokykloje Šveicarijoje.  Vėliau persikėliau į Anglijos šiaurę. Ten buvo mūsų bazė, o dirbome įvairiose šalyse. Pasirašiau kontraktą, tapau apsaugos būrio vadu. Prasidėjo ilgalaikės konfliktų vadybininko komandiruotės. Dažniausiai važiuodavau į Viduržemio jūros salų kurortus ir Balkanų šalis. 

Nori pasakyti, kad lietuviui įmanoma gauti tokį darbą?! 

Atsirado gerų žmonių. Britanijos specialiosiose pajėgose dirbo toks Nigelas. „Tu man patinki, – kartą pasakė. – Kaip galėčiau tau padėti? Na, nejaugi neturi nė vieno normalaus popieriaus?“ Prisiminiau į Angliją atsivežęs rusišką karinį bilietą. Padėjau jį ant stalo. „Ko tylėjai? – nustebo. – Tu buvai su raudonomis žvaigždėmis, tai – karinė kvalifikacija.“  Pasirodo, lietuviški diplomai, rekomendacijos britams nieko nereiškia. Lietuvių, albanų padėtis Anglijoje pati blogiausia – pasaulis yra neteisingas. Britams svarbu, kur tu gimęs, kas tavo tėvas ir motina. Jei nori ką nors pasiekti, pastangų turi įdėti trigubai, keturgubai daugiau nei kiti. 

Lietuvoje trisdešimt penkerių metų kariškius beveik išleidžia į pensiją, o Anglijoje tokio amžiaus vyrai tik pradeda karjerą.

Man pavyko susilieti su tapetais – visai nebendravau su lietuviais, neskaičiau lietuviškai, radijo nesiklausiau lietuviškai, neturėjau lietuvių moterų. Gyvenau anglų rajone, su anglais. Mano tapatybės nebeliko. Tačiau tai – vienintelis būdas lietuviui išgyventi Anglijoje. 

Vilniaus universitete baigei žurnalistiką, vėliau dvejus metus Muzikos akademijoje mokeisi režisūros. Kodėl neieškojai darbo pagal specialybę? 

Taip nebūna, kad pradėjęs keisti savo gyvenimą lieki prie to paties. Visą gyvenimą su pavydu žiūrėjau į kariškius. Kartą vienam bičiuliui prasitariau: noriu būti kaip Kevinas Costneris filme „Asmens sargybinis“. Toji mintis mane apsėdo. Tačiau svajonė juk ir yra tam, kad jos siektume. Kokia čia svajonė – klijuoti plyteles?! 

Tau pavyko? 

Važinėjau su muzikantais po festivalius, saugojau milijonierius jų jachtose, saugojau turtingų vyrų moteris ir jų dukras. Kartą lenkų tirštai apgyvendintame rajone kartu su karališkąja apsauga – „Special Branch“ – lydėjau Anglijos karalienę. Pasirodžiau jiems tinkamas, nes mokėjau lenkų kalbą.  Esu uždėjęs daugybę antrankių, vyriškumas nuo manęs alsuoti alsuoja – moterys jaučia, kad gatve eina ne teliukas, o tikras vyras. 

Lietuvoje trisdešimt penkerių metų kariškius beveik išleidžia į pensiją, o Anglijoje tokio amžiaus vyrai tik pradeda karjerą. Į tą patį „Special Branch“ vyrus ima tik nuo trisdešimt penkerių. Juk tuo metu jis pradeda mąstyti galva, o ne galvute (kvatoja). 

Suprantu, kad dirbdamas tokį darbą uždirbai daug pinigų. Atrodo, karjera irgi sekėsi. Kodėl grįžai į Lietuvą, iš kurios bėgai? 

Todėl, kad prasidėjo tai, kas ir turėjo prasidėti, – tapatybės krizė. Pradėjau nesuprasti, kur tas tikrasis „aš“. Radijo ryšiu mane šaukdavo Marko. Identifikavimo žetone irgi buvo įrašytas Marko vardas. Vadai trumpindavo mano pavardę. Aš pats kalbėjau su šiaurietišku akcentu, rengiausi kaip britas. Sutikęs lietuvį sakydavau: „Kalbėk angliškai!“ 

Linkolno grafystėje turėjau būrį, buvau direktoriaus pavaduotojas viešųjų vietų priežiūrai, tvarkėmės dvylikoje didžiųjų diskotekų, barų turėjome begalę. Policininkai ateidavo į mūsų ofisą ir tiesiai pareikšdavo: jei kurioje nors iš tų vietų rasime daugiau nei du imigrantus, uždarysime. Londonas – kas kita, o provincija nusiteikusi taip, kaip Norvegijos Breivikas. Policija tik stebėdavo, kaip vietos vyrai iš automobilių ištraukdavo turkus ir sumušdavo, o moterims nuplėšdavo burkas. Ar tai Europa? Tikrai nori tokioje gyventi? Kalėdų išvakarėse Linkolne buvo atidarytos tik trys bažnyčios – niekas negalėjo būti tikras, kad į jas irgi neįsisuks satanistai. Kalėdas jie tradiciškai pamini, subadydami peiliais vieną kitą kunigą, – mūsų grafystėje buvo subadyti net trys.  Štai ir „atsakymas“, kodėl grįžau.

Per tą laiką Anglijoje nesuradai mylimos moters? 

Anglės?! Visos jos baisios! Anei grožio, anei švelnumo, anei sekso, joms tik picas ryti! Su lietuvėmis nėra ką lyginti. 

Nebijojai, kad pradėti viską iš naujo Lietuvoje bus sunku? Kad vėl įklimpsi į tą patį liūną? 

Jaučiausi kitoks, sutvirtėjęs, pasikeitęs. Gavau pasiūlymą dirbti šaudykloje, bet man pasirodė įdomiau atsidurti tarp kitokių žmonių. Pagalvojau: moku filmuoti, fotografuoti, galiu dirbti aktoriumi, vesti renginius, moku užsienio kalbų – nepražūsiu.  Klydau. Dar vienas konkurentas niekam nebuvo reikalingas. Apniko depresija, pradėjo grįžti svoris. Buvusio linksmumo Užupyje – nė kvapo. Dabar ir čia, kaip Anglijoje, svarbu statusas. Gyveni Vokiečių gatvėje ar Fabijoniškėse? Kokiu automobiliu važinėji? 

Tai gal reikėjo apsisukti ant kulno ir vėl – atgal į Angliją? 

O kas ten? Gaučiau teisę į nekilnojamąjį turtą, nusipirkčiau namą ir mokėčiau paskolą dvidešimt penkerius metus? Tada jau tikrai negrįžčiau... Kuo tada tapčiau? 

Kokį pirmąjį darbą gavai grįžęs? 

Vienoje reklamos agentūroje įsidarbinau kūrybos direktoriumi. Vėl pradėjau vaikščioti pakampiais, vėl tie patys rūkymai ir urzgimas... Ne, galvoju, ne man tai. Geriau jau dirbsiu pats sau. Tą pačią dieną mečiau rūkyti ir nustojau valgyti mėsą. Tai buvo dar vienas mano pasikeitimas – juk tampi kitoks, kai išsivalai.  Pradėjau vesti renginius, vestuves. Žmonės mane pamilo, jie jaučia, kad dabar esu visiškai švarus. Manyje neliko agresijos, esu lyg meška. Nebijau būti tarp girtų, niekada nepasakoju banalių anekdotų, man smagu padainuoti ir juokingai pašokti. 

Kasdien einu į sunkumų kilnojimo salę, gerai jaučiuosi, man ramu. Kada šuo piktas? Kai alkanas, kai bijo. Aš savim pasitikiu, todėl esu ramus.  Nebeturiu priešų, su niekuo nekonfliktuoju. Man jau greitai penkiasdešimt, o moterys vadina svajonių jaunikiu. Feisbuke nespėju visoms atsakinėti. 

Vadinasi, tavo asmeninis gyvenimas kažkaip klostosi? 

Klostosi... Toks normalus, aktyvus. Feisbuke – visas mano gyvenimas.

Vienu metu buvai pradėjęs filmuoti filmą apie Lietuvos pramogų pasaulio žvaigždes. Koks jo likimas? 

Buvau tik režisierius... Mane mušė už tai, ko nepadarė projektų vadovai ir prodiuseriai. Laikai, kai dėl filmo galėjau užstatyti savo butą, praėjo.  Užtat ir sakau, kad geriausia būti sau. Jei nusikalbi, vadinasi, esi durnas. Jei storas – mažai sportuoji. Jei nusidainuoji, vadinasi, dar reikėtų pasimokyti. Aktorius už niekieno nugaros nepasislėps. Užtat tas darbas man patinka. 

Tačiau šou tau reikia. Kodėl tuomet filmavaisi laidoje „Dviračio šou“, dalyvavai televizijos projekte „Šok ir lieknėk“? 

Paradoksalu, bet daugybė žmonių įsitikinę, kad aš jį ir laimėjau! O kas dabar prisimena tikruosius laimėtojus? Žmonės prisimena tik tuos, kurie jiems teikė džiaugsmą. 

Girdėjau tave vadinant Grizliu. Kodėl? 

Sako, panašus. Toks geras, bet viduje – plėšrūnas. Su tokiu norisi elgtis taikiai, neerzinti. Moterys kalba: kai nustoji juoktis, tavo akys pasidaro apvalios ir įdėmios, kaip sėlinančio meškino... Todėl aš ir nenustoju juoktis bei kartoti: „Amor Omnia Vincit! Meilė nugali viską!“