Jaunosios kartos aktorius Martynas BERULIS (26) teatre kuria vis ryškesnius vaidmenis, tačiau užkulisiuose jis – paprastas, šiltas žmogus, kuriam didžiausia vertybė yra šeima ir žmogiškasis ryšys. Įsikalbame ne tik apie teatrą, bet ir apie lemtingus atsitiktinumus, tėvystės stebuklą, įvykusį beveik scenoje, ir kūrybinę bendrystę su žmona Kristina.
Martynai, kaip atsidūrei teatre? Tai buvo ilgai brandinta svajonė ar labiau atsitiktinumas?
Mokykloje buvau labiau moksliukas nei dvejetukininkas, tik nelabai žinojau, ko noriu iš ateities. Mokytojai matė, kad esu neapsisprendęs, bet turiu kažkokią gyslelę. Pamenu, šimtadieniui su aktoriumi Tomu Erbrėderiu statėme spektaklį: aš ten gana aktyviai dalyvavau, gal tai ir davė tokią mintį. Pamaniau – tiek jau to, įstosiu į Muzikos ir teatro akademiją, mokslas juk nemokamas, jei nepatiks – po metų išeisiu ir studijuosiu ką nors kita. Bet metams bėgant jausmo, kad šis kelias skirtas ne man, taip ir neatsirado: studijos patiko, tiko ta atmosfera, todėl likau. Kursui vadovavo Gytis Ivanauskas ir Nelė Savičenko, į šį įdomų amatą rūpestingai vedė Gintaras Varnas ir Viktorija Kuodytė.