Aktorius Martynas Vaidotas: „Noriu dviračio. O iš tiesų pagrindinis mano noras – likti teatre“

Nors namuose neturite televizoriaus, ar pradedate įsitikinti televizijos galia? Vartus į žinomumą jums plačiau pravėrė serialas „Juodos katės“, ne vaidmenys spektakliuose „Visuomenės priešas“, „Atžalynas“ ar „Ričardas II“?

Nežinau, ar čia jau tie vartai... Norėtųsi, kad mane žmonės geriau pažintų iš teatro vaidmenų, ko ir tikėjausi studijuodamas. Be to, ir pats serialų neseku – teko prisiversti peržiūrėti kompiuteryje, kad įvertinčiau savo darbą. Juk, anot Valentino Masalskio, vis tiek nieko nebepakeisi. Nors, aišku, iš savo klaidų pasimokyti visada sveika.

Daug ekrane jų įžvelgėte?

Begalę. Tiesa, kolegos, kurso draugai, mane ramino: „Nesijaudink, atrodai gerai – nėra dėl ko gėdytis.“ Bet, manau, man dar mokytis ir mokytis.

Dirbate Lietuvos nacionaliniame dramos teatre?

Esu laisvas menininkas – dirbu pagal individualios veiklos sutartis. Kažkada siunčiau CV įvairiems teatrams, bet negavau jokių konkrečių atsakymų. Vieniems pasiseka, kitiems ne. Gal ne laiku nusiunčiau – reikės dar rugsėjį pabandyti (šypsosi).

Norėtumėte priklausyti vienam konkrečiam teatrui?

Norėčiau tiesiog dirbti teatre, nes kol kas turiu nedaug vaidmenų. Naujausias darbas – Artūro Areimos spektaklyje „Ričardas II“. Labai smagiai dirbome – jis įkūrė savo vardo teatrą, tai pirmasis jo spektaklis. Jis ambicingas kūrėjas, sklando nuomonė, kad yra savotiškas revoliucionierius, pankas. Iš pradžių buvo sunku jį suprasti, bet radome bendrą kalbą, tikslą, krypti, tad visi vienodai ėmėme pankuoti.

O jūs pats, kaip aktorius, ambicingas?

Aišku! Pagrindinė ambicija – tiesiog būti aktoriumi. Neturiu tikslo suvaidinti ko nors konkretaus. Nes jeigu nusišypsos laimė ir svajonė išsipildys, kas toliau?

Nauja svajonė!

Galbūt. Nors nuo vaikystės, kai pamatau krintančią žvaigždę, visuomet pagalvoju apie tą patį: „Noriu dviračio.“

Juk į susitikimą dviračiu ir atvažiavote!

Vis tiek – noriu dviračio (juokiasi). O iš tiesų pagrindinis mano noras – likti teatre. Šiais laikais tai jau daug. Mūsų kursas Muzikos akademiją baigė labai keistu laiku, visuose teatruose jau buvo priimta panašaus amžiaus jaunimo – įsitvirtinti pasirodė labai sunku. Net kurso vadovas Jonas Vaitkus tam ruošė sakydamas, kad esame stiprūs po vieną, o ne kaip trupė. Ir tikrai visi ką nors veikia, visi laikomės to, ką pradėjome, – dar nė vienas nepersikvalifikavo.

Jūsų kurse buvo 18 žmonių. Kitos aukštosios mokyklos irgi parengia nemažai aktorių. Ar tai neatrodo šiek tiek nesąžininga – juk Lietuvai jų tiek nereikia?

Suskaičiavau, kad kasmet turėtų būti išleidžiama apie 60 aktorių... Per daug, tą supranta ir režisieriai. Bet yra „krepšeliai“, pinigai. Įstaiga dirba, žmonės veržiasi į sceną ir tiki savo pašaukimu. Kita vertus, jeigu netikėsi, tai viskas, ragas.

Iš kur tas begalinis jūsų noras?

Kai baigiau mokyklą, išvis nežinojau, kuo galėčiau būti. Labiau veržiausi išvažiuoti į Vilnių. Ne dėl to, kad siekiau pabėgti nuo tėvų, – ir taip jaučiausi gana laisvas. Tiesiog norėjau atsisėsti ant savo užpakalio. Metus Vilniaus universitete studijavau socialinį darbą, po metų įstojau į antrą Gintaro Varno vadovaujamą kursą Muzikos akademijoje, dar po metų iškritau – pasirodė per sunku. Vėliau patekau į Jono Vaitkaus renkamą grupę. O akademijoje turbūt visi panašiai jaučiasi: pirmus metus sau atrodai kaip Dievas, nes juk įstojai – aktorių aktorius!

Antrame kurse jau toks nelabai visažinis, šiek tiek pagulėjęs purve ir supratęs, kad visko pasitaiko. Trečiame pradedi galvoti, „ką aš čia darau?“, o ketvirtame – „kam man to reikia ir kas bus toliau?“ Artėja diplominis darbas ir supranti, kad viskas baigiasi – teks kažkaip suktis. Nelengva, bet kol kas išgyvenu.

Kaip suprantu, televizija jums – ne priešas ir ne baubas. Esate dalyvavęs net laidoje „Prajuokink mane!“

Reikėjo pinigų. Bandžiau juokinti anekdotais ir visai neblogai pavyko – kartą laimėjau 500 litų. Siūlė toliau juokauti ir dėl tūkstančio, bet atsisakiau, nes gaila buvo prarasti uždarbį. Tada dar mokiausi akademijoje, reikėjo iš ko nors gyventi, tad visaip teko suktis.

Išbandėte ir modelio darbą?

Teko paragauti – gal kelerius metus iš eilės pasirodžiau Juozo Statkevičiaus šou. Gal kitais metais ir vėl jam paskambinsiu.

Kas paskatino lipti ant podiumo?

Kai visą gyvenimą aplinkiniai kartoja, kad esi gražus, imi tuo ir patiki. Nors pats dėl išvaizdos turiu nemažai priekaištų. Ir ekrane sau vis atrodau ne taip: tai nosis galėtų būti tiesesnė, tai akys ne taip giliai... Užtat mokausi dirbti su kamera ir apšvietimu. Tik Lietuvoje mados rinka maža, o potencialių modelių ir gražių žmonių – pilna. Nebent pasisektų išvykti į užsienį modeliauti. Turiu dabar vienos moters kontaktus, žiūrėsim, ar pavyks ką sutarti.

Nejaugi ryžtumėtės dėl modelio sutarties mesti aktorystę?

Tikrai ne. Aš aktorius ir galiu suvaidinti, kad esu modelis. Ir santechniką namuose suvaidinu, kai reikia. Ir dviračio mechaniką...

Kaip palaikote fizinę formą?

Sportuoju. Labai geras būdas – atsispaudimai ir atsilenkimai namuose ant parketo. Dar su kitų jaunų aktorių grupe užsirašėme į akrobatikos grupę, kad palaikytume formą. Ir akademijoje to mokėmės, nes aktoriui svarbu ne svorius kilnoti ir be tikslo augintis raumenis, o valdyti kūną ir žinoti savo galimybes.

O kaip prižiūrite dvasinę formą?

Skaitau, žiūriu filmus – internete pilna visokių nuostabių dalykų. Neturiu vieno mėgstamo žanro. Neseniai iš Kauno parsivežiau Ray Bradbury fantastinius apsakymus – labai smagūs. Paskaitau juos, tada nusileidžiu ant žemės, pavartau mokomąją literatūrą, filosofinę, prieš porą metų buvau susidomėjęs visokiomis sąmokslo teorijomis. Ir dabar namuose kokios trys pradėtos knygos. Pamenu, kaip vaikystėje tėvas versdavo skaityti, paskui turėdavau viską atpasakoti. Dabar suprantu, kad taip stengėsi mane sudominti literatūra.

Esate aktorių dinastijos atstovas?

Tokia ir dinastija: tėtis, mama ir aš. Tėtis – Robertas Vaidotas, mama – Audronė Paškonytė, ji iki šiol dirba Kauno nacionaliniame dramos teatre. Tiesa, irgi ne tiek daug, kiek norėtųsi. Beje, ji, kaip ir aš, Jono Vaitkaus mokinė.

Jūsų tėvas netikėtai mirė gana jaunas – 53-ejų. Prisimenate tą dieną?

Tuo laiku jau buvau išėjęs iš Gintaro Varno kurso, grįžęs į Kauną. Du mėnesius nieko neveikiau ir gyvenau pas tėvus.

Esate vienturtis?

Taip, turiu pusseserę, su kuria augome kaip brolis ir sesuo. Dėl to smagu. O mamos labai gaila, nes jai dabar be proto liūdna. Tėvo mirtis buvo visiškai absurdiška – su draugu buvau netoliese, mamai paskambinus namo parlėkiau greičiau negu greitoji pagalba. Galima sakyti, jis mirė man ant rankų. Tas medikų laukimas prilygo amžinybei – išgyvenau visą amplitudę jausmų.

Infarktas ištiko staiga?

Tėvas tuo metu gulėjo lovoje, pasiskundė mamai, kad ranka tirpsta. Nesuprato, kas vyksta, tarsi skrandį skauda. Kai atvažiavau, žiūriu – mėlynas. Mama pasimetusi, nežino, ką daryti. Po šito įvykio aiškiai susidėliojau prioritetus, ką noriu veikti gyvenime. Gaila, kad tėvas išėjo taip netikėtai, – labai už tai ant jo pykstu. Man jo labai trūksta, dabar ypač norėčiau su juo pasikalbėti apie profesiją.

Ar buvote užkulisių vaikas?

Nuo vaikystės puikiai pažįstu Kauno teatrą. Užaugau ten, nors visiškai to nesureikšminu.

Nemažai aktorių sako nenorintys, kad vaikai rinktųsi tą pačią profesiją. Jūsų niekas neatkalbinėjo?

Aš irgi nenorėčiau, kad mano būsimi vaikai į tai linktų. Nes žinau, kad jų lauktų sunkus kelias. Tėvas sakė lygiai tą patį, todėl iš pradžių ir rinkausi socialinį darbą, norėjau studijuoti žurnalistiką. Jis manęs paklausė, ar bandysiu stoti į Gintaro Varno kursą. Iškart pasakiau „ne“. Tada man atrodė, kad dviejų aktorių šeimoje per daug, o jeigu dar trečias... Bet po metų apsigalvojau. Tėvas sako: „Gal durnas?“ Sakau – durnas. „Tada stok!“ Pasiruošiau ir įstojau.

Mama neatkalbinėjo?

Ne. Dabar sako, kad džiaugiasi ir didžiuojasi manimi, – daugiau man nieko ir nereikia. Norėčiau, kad ir tėvas džiaugtųsi. Manęs jie apskritai nuo nieko neatkalbinėdavo – nebent gudriai nukreipdavo tinkama linkme. Su jais gyvendamas jaučiausi gana laisvas.

Seriale „Juodos katės“ vaidinate širdžių ėdiką, kuris pats šios savo savybės nesureikšmina. Gyvenime irgi turbūt panašiai nutinka: nieko ypatinga nedarote, o merginos krinta po kojomis?

Nepastebėjau – niekas ant kaklo per daug nesikaria. Negaliu sakyti, kad esu mergišius. Tėvas išmokė gerbti moteris dar tada, kai pradinėje mokykloje pradėjau per daug tampyti mergaites už kasų. Jis labai gerai pasakė: „Bet kuri jų gali būti tavo vaikų motina.“ Ir iki šiol esu įsitikinęs, kad su merginomis tiesiog reikia elgtis džentelmeniškai. Galų gale savo mamą be proto myliu, o juk visos moterys – gyvybės šaltinis. Kaip galima jų negerbti?

Ar savo aplinkoje pastebite nepagarbų vyrų elgesį su moterimis?

Dažniau pastebiu, kad pačios merginos savęs negerbia, kai dėl geresnių sąlygų pradeda gyventi su triskart vyresniais vyrais. Nors jeigu jos laimingos, turbūt viskas gerai.

Bet jos visada tokiais atvejais kalba apie meilę!

Moterys apskritai daug kalba. O pagarba moteriai nėra vien mokėjimas praleisti ją pirmą pro duris. Beje, praleisti net nereikia. Tarkim, į liftą geriau įeiti pirmam, nes jis gali nukristi (šypsosi). Tiesiog užtenka apgalvoti vieną žingsnį į priekį, asmeniniuose santykiuose – taip pat. Santykiai apskritai turi būti aukojimasis, kai viską atiduodi dėl antros pusės. Jeigu ir ji taip mano, tada turi viską.

Žiniasklaida apie jūsų antrąją pusę jau yra paskelbusi – šokėja Kristina Tarasevičiūtė. Jūs vis dar draugaujate?

Taip, mes susitikinėjam, leidžiam laiką kartu. Bet argi tai kam nors įdomu?

TAIP PAT SKAITYKITE: Šokėjos Kristinos Tarasevičiūtės širdį užkariavo aktorius Martynas Vaidotas

Kas jus suartino?

Atsitiktinumas. Ji ėjo pro šalį ir bakstelėjo į mane pirštu: „Labas, kažkada buvome viename renginy.“ O tada jau pasitarnavo feisbukas – parašiau žinutę, susitikome. Ji man parodė dėmesį, o aš jį pastebėjau ir perėmiau iniciatyvą į savo rankas. Vėliau Kristina prisipažino, kad taip niekada nesielgia.

Manau, jums merginos dažnai rodo dėmesį, bet ne kiekvieną kviečiate susitikti.

Na, po to serialo dėmesys dažniausiai pasireiškia pasiūlymų draugauti užklausomis feisbuke. Nors kažkuri parašė, kad gerai vaidinu ir kad mano charizma – nuostabi. Niekada neturėjau tikslo būtinai susirasti merginą – pasikliauju aplinkybėmis. Ir jos susiklostė visai gerai.

Apie šeimą dar negalvojate?

Norėčiau būti tėtis, turėti vaikų. Bet kada tai bus, dar nežinau. Turbūt, kai ateis laikas ir supratimas. Dirbtinai dėl to tikrai nieko nedarau. Manau, viskas turi savaime išsivystyti, nes šeima – bendras dviejų žmonių projektas. Beje, kažkada kurso draugas pasakė: „Jeigu taptum tėčiu, būtum kur kas geresnis aktorius.“ Visiškai su juo sutinku. Ne kartą tą frazę prisimename įvairiame kontekste. Nes kai turi vaikų, jauti atsakomybę jau ne tik už save.

Pamenu, ir su pussesere diskutavome, kaip užauginti vaikus, kad būtų tokie faini kaip mes. Bet dabar, kai ji jau du turi, prisipažino: „Nieko nereikia daryti – patys auga.“ Svarbiausia, nurodyti teisingą kryptį.