Aktorius Mattas Dillonas: „Filmas ir turi liūdinti bei slėgti“

Ir nieko baisaus, kad sutrikę, pasipiktinę ar susijaudinę žmonės išeina iš salės. Von Trieras parodė viską, ką gali, filmuodamas žiaurumo kupinas scenas, kuriose figūruoja moterys, vaikai ir gyvūnai; ir dar tas Dillonas – inteligentiškas žudikas, draugiškai besišypsantis... Bet šypsena netrukdo Matto personažui, besijaučiančiam tikru mirties menininku, dvi su puse valandos ekrane negailestingai žudyti.

Juosta – ne liguistos režisieriaus ir scenaristo fantazijos vaisius: von Trieras nuodugniai gilinosi į serijinių žudikų istorijas, norėdamas savo kūriniu įrodyti, kad gyvenimas – blogas ir bedvasis. Ką jau ką, o šokiruoti ir žaisti su žiūrovų patiklumu skandalingasis danas ir mėgsta, ir moka – kaip neretai būna kalbant apie von Triero filmus, vertintojų nuomonės išsiskyrė. Vieniems „Namas...“ – liguistas ir keliantis pasišlykštėjimą, kitiems – autoironiškas ir intelektualus, tačiau faktas, kad Dillono vaidyba – neabejotinai sėkminga.

„Filmas ir turi liūdinti bei slėgti, – aktorius gina režisieriaus sumanymą viename iš naujų interviu. – Jei jau į jį einate, žinokite, kad nuves į tamsiausias ir sielą drumsčiančias vietas. Bet, mano galva, tai labai geras filmas, džiaugiuosi jame suvaidinęs. Tai buvo... jaudinama, pavojinga, įdomu.“

Dillono biografijoje daug juostų, kuriomis jis gali didžiuotis. Kriminalinė drama „Avarija“, už kurią nominuotas svarbiausiems kino apdovanojimams, kultinis Guso Van Santo „Vaistinių kaubojus“, sena miela komedija „Pakvaišę dėl Merės“ (beje, jis ketverius metus susitikinėjo su Cameron Diaz), su „Tvin Pyksu“ lyginamas mistinis serialas „Veivardo pušynas“. Gaila tik, kad aktorius pasitraukė iš jo po pirmojo sezono...

Baigęs žudiko maniako darbą von Triero juostoje, Dillonas spėjo nusifilmuoti poroje šeimyninių dramų, fantastinėje juostoje su Eva Green ir Alo Capone biografijoje (garsųjį gangsterį vaidina ne jis, o Tomas Hardy). Ką tik baigė režisuoti savo trečiąjį filmą – kubiečių muzikanto Francisco Fellove dokumentinę biografiją. Beje, kubietiška muzika – viena iš aktoriaus aistrų. Kita – bėgimas. Mattas neslepia, jog labiausiai mėgsta sukti ratus Niujorko Centriniame parke, kur kiti bėgikai jo dažniausiai neatpažįsta.

Kodėl tiek daug kalbama apie darbą? Dillonas teigia, kad darbas – puikus dalykas, ir net cituoja draugus, sakančius, kad dirbdamas jis yra geresnis ir laimingesnis. Antra vertus, – gauti vaidmenį, kad galėtum dirbti, – taip pat darbas, tik nematomas. Aktorius visada rizikuoja būti atstumtas, rizikuoja nusivilti...

Nors apskritai Dillonas neigiamų atsakymų girdi ne taip ir dažnai. Jam sekasi – kadaise penkiolikmetį, pabėgusį iš pamokų, pastebėjo atrankos agentai, ieškantys naujo herojaus dar vienai paauglių juostai. Debiutinis filmas pasirodė labai kukliai – rodytas tik keliuose kino teatruose, uždirbo vos 200 tūkstančių JAV dolerių, bet Mattas buvo pagirtas. Ir gavo du naujus vaidmenis. O paskui pateko į kino klasiko Francio Fordo Coppolos akiratį: jo filmai „Kovinė žuvelė“ ir „Atstumtieji“ neperdedant pavertė devyniolikmetį viena populiariausių to meto jaunimo žvaigždžių ir tikru sekso simboliu.

Vidurinės mokyklos jis taip ir nebaigė – nebuvo išmestas, tiesiog nustojo lankyti pamokas, mat visada buvo užimtas filmavimo aikštelėje. Ar dėl to gailisi? Ir taip, ir ne. Mokytis gali kada ir kur panorėjęs. Bet negi pats su savimi diskutuosi apie prancūzų literatūrą?

Literatūrą mini neatsitiktinai, ji – svarbi Matto gyvenimo dalis. Aktorius sako, jog vargu ar norėtų rašyti esė apie mėgstamiausias knygas, kaip to reikalauja literatūros studijos, tačiau vienaip ar kitaip prisilietė prie abiejų savo dievinamų rašytojų kūrybos: įrašė garsaknygę – Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“ (ir buvo nominuotas už ją „Grammy“), suvaidino Charleso Bukowski literatūrinį alter ego filme „Faktotumas“. Beje, Dillonas irgi turi rašytojo talentą – savo režisuoto 2002 metų trilerio „City of Ghosts“ („Vaiduoklių miestas“) scenarijų parašė pats.

Ir kodėl apie knygas nepadiskutavus su mylima moterimi: Mattas, rūpestingai saugantis asmeninį gyvenimą (daugelyje šaltinių minimi tik seni, tikri ar menami, romanai su minėtąja Diaz bei kitomis kolegėmis – Brooke Shields, Heather Graham ir Denise Richards), penkti metai gyvena su italų aktore, balerina, choreografe Roberta Mastromichele. Poros namai Niujorke, bet Mattą ir Robertą dažnai galima sutikti Europoje (jis – airių imigrantų sūnus ir sako pasiilgstąs senojo žemyno). O per „Namo, kurį pastatė Džekas“ premjerą „Les Halles“ kino teatre Paryžiuje pora visus suintrigavo: lieknutės Robertos suknelė ties talija buvo įtartinai išsipūtusi. Gal ir ne veltui 2017-ųjų vasarą pasklido gandų apie sužadėtuves, o ant Robertos piršto pasirodė žiedas su safyru. Italų spauda net tikina, kad romanui kur kas daugiau nei penkeri metai, ir turi įrodymų – nuotraukas, datuotas 2006-aisiais, kuriuose jiedu – kartu.