Aktorius Mindaugas Capas – apie ypatingas vardines ir permainų troškimą: „20 metų buvo nuolatinis bėgimas“

Ką jums reiškia liepos 6-oji diena?

Nors nesu linkęs švęsti šios dienos kaip savo vardadienio, nori nenori ją tenka paminėti būtent taip (šypsosi). Artimieji, bičiuliai kiekvienais metais pina įvairiausius vainikus iš ąžuolo lapų, lauko gėlių ar javų ir sveikina mane su Mindauginėmis. Na, žinoma, aš tam nesipriešinu.

Visgi, man liepos 6-oji yra labiau valstybės šventė. Šventė, kuri yra svarbi simbolika mūsų šalies istorijoje.

Ar pavadintumėte save patriotu?

Labai sudėtinga ir drąsu vadinti save patriotu... Galbūt kiekvienas savaip supranta šią sąvoką. Taip, man tikrai skauda širdį dėl Lietuvos vyriausybės, kai yra aiškiai matoma neteisybė ir priimami klaidingi sprendimai, kurie atsiliepia lietuvių gyvenime. Lygiai taip pat mano širdis suvirpa, kai Lietuva skina pergalės, kai kultūriniame pasaulyje skamba mūsų šalies vardas. Kaip lietuvis, turiu puokštę jausmų ir išgyvenu dėl Lietuvos, tačiau ar esu patriotas? Nežinau.

Jei kyla abejonės dėl patriotizmo, viena tikra aišku – esate talentingas aktorius. Kalbant apie aktorinę veiklą... Ar po karantino jau spėjote sugrįžti į senas vėžias?

Šiuo metu atostogauju. Norisi nuo visko pailsėti. Aplinkui girdžiu tik viena – kaip visiems nusibodo amžinos karantino „atostogos“, visi su nauja jėga grįžta į darbus. O man atvirkščiai. Karantino metu aš išsekau, o ne pailsėjau. Man tai buvo kankynė, nuo kurios gelbėjo tik šūsnis knygų. Skaičiau labai daug ir bėgau nuo minčių.

Kokios mintys kamavo?

Negaliu tiksliai pasakyti, tikriausiai erzino nežinomybė. Buvome įpratę prie užimtumo ir staiga viskas sustojo. Visgi, karantinas davė tam tikrų apmąstymų. Nors visada užteko laiko ir šeimai, atėjo laikas, kai norisi save atsidėti ne tik darbams. Galbūt jau ir metai daro savo...                                                                            

Gal žodis „vertybės“ jau nuvalkiotas, tačiau būtent karantino metu jos išties pasikeitė. Supratau, kad paukščių klausymas neretai yra daug vertingiau nei lėkimas, bėgimas, projektai. Laimės kapeikos neatneš. Kol nebadaujame, tol galime pristabdyti save, laiką skirti supančiai aplinkai. Taigi, nusprendžiau padaryti tam tikrus vidinius žygius su savimi. Ir tie žygiai tikrai neves atgal į nuolatinius darbus...

Ar tai užuomina, kad kiek rečiau jus matysime teatro scenoje?

Teatre esu jau apie 40 metų, pastarieji 20 metų buvo nuolatinis bėgimas. Kai buvau studentas, svajojau apie tikrą, romantiškai lėtą teatrą, kai kiekvienas spektaklis išgyventas, išnešiotas viduje. Tačiau realybė kitokia – spektakliai kuriami vienas po kito, televizijoje situacija dar kitokia, viskas verda. Nesakau, kad atsitraukiu, spektakliai vyko ir vyks, galbūt nuo rudens prisidės ir vienas kitas vaidmuo televizijoje, tačiau dabar norisi sumažinti tempą, nebemeluoti sau ir nebeieškoti kompromisų, daryti tai, kas miela širdžiai.

Esate kilęs iš Rusnės, vaikystę praleidote Radviliškyje, tačiau karjerą sukūrėte Vilniuje. Ar lėtinant gyvenimo tempą dažnai tenka palikti sostinę ir sugrįžti į savo gimtinę?             

Kai tik turiu laiko, grįžtu ten.  Net ir liepos 6-osios proga vyksiu į Radviliškį, ten esu įpareigotas skaityti istorinius tekstus apie karalių Mindaugą. Kadangi didžiąją gyvenimo dalį praleidau Vilniuje, dabar man Rusnė ar Radviliškis yra graži svajonė, kelianti nostalgijas. Visgi, nuvažiavus į gimtinę jaučiuosi dviprasmiškai – tai lyg mano kraštas, bet tuo pačiu ir nebe mano. 

Šios gražios valstybės dienos proga, ko palinkėtumėte lietuviams, kurie pastaruoju metu įvairiomis temomis skirstosi į atskiras stovyklas ir nuošalyje palieka tautos vienybę?

Tautų susiskaldymas vyksta visame pasaulyje, ne tik Lietuvoje. Justinas Marcinkevičius yra sakęs – „Kas yra valstybė? Juk tai mes. Jei mes būsime geri valstybei, valstybė bus gera mums“. Atsispyrus nuo šio poetinio taško, noriu pasakyti, kad mes patys atspindime tautą, vienais ar kitais klausimais esame interesuoti, todėl tuo pačiu esame ir kalti. Nereikia kaltinti valdžios ar aukštesnių jėgų, negalvokite, kad esate šventi. Todėl to ir linkiu – nebūkime šventi, būkime žmogiški.